Tautos mokykla
01 24. „Dieve, išlaisvink mus iš dvasinės mirties...“
Tarpušventės pamąstymai
Ona Mažeikienė
Per Lietuvos valstybės istoriją būta begalės grėsmių ir pavojų, patirta skausmingų smūgių. LDK (XIII – XVIII a.) buvusi didelė valstybė, turėjusi gražių kultūros pasiekimų ir daug kovojusi už išlikimą. XIX amžiuje buvo prarastas netgi Lietuvos vardas, tada vadinta Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu, 40 metų iškentėtas lietuvių kalbos draudimas. Mūsų senelių, tėvų ir daugumos pačių yra išgyventas labai neramus XX a.: du pasauliniai karai ir beveik pusšimtis okupacijos metų, pareikalavusių kraujo, tūkstantinių fizinių ir moralinių netekčių. Lietuvos žmonėms Laisvę teko ginti ne vieną kartą ir ne vienerius metus. XX amžiuje, susiklosčius aplinkybėms, teko laimė du kartus (1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d.) skelbti ir atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, o 1991 m. sausio 13 – ąją – Laisvę apginti. Visi paminėti įvykiai - jau atmintina istorija. Minėdami pastarąsias (daugelio pergyventas) datas, turime apie ką pamąstyti: kas buvo gerai, o kas nelabai, dėl ko džiaugiamės, ir kuo nusivylėme...? Be abejo, kad kiekvienas iš mūsų, matydamas netgi tą patį, dažnokai suprantame ir jaučiame skirtingai.
Artėja 22-osios metinės nuo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir praėjo 21-eri metai nuo tragiškos 1991 – ųjų Sausio 13- osios dienos. Paskelbus nepriklausomybę, dar reikėjo ją apginti ir įtvirtint. Prisiminėme dienas, kada žmonės stovėjo vienas greta kito ir savo krūtinėmis atrėmė sovietų tankus. Sausio dienos parodė mums patiems ir pasauliui Laisvės siekiančių žmonių nepaprastą ryžtą, jų drąsa ir, pasak prof. Vytauto Landsbergio, „...sovietų agresijos ataka užstrigo kraujyje...“. Žmonių minios širdys tą dieną, regis, plakė vienu ritmu - ir tai buvo:„Laisvės gynėjų diena – laisvės įprasminimas meilėje. Nieko nėra gražesnio, kaip gyvybę už draugus atiduoti“, - iš vyskupo Arūno Poniškačio pamokslo.
Minint Sausio 13-ąją – Aukos ir vilties dieną, nepagailėjo eterio laiko ir Nacionalinis Lietuvos radijas ir televizija: vyresniesiems priminusi, o jaunimui parodžiusi nepaprastą žmonių norą ir ryžtą apginti Laisvę – geriau mirti negu vergauti. Gaila, kad neišvengta jaunų žmonių aukų. Deja... Laisvė brangiai kainuoja... Minėdami Aukos ir vilties dieną prisiminėme žuvusiuosius ir jų artimųjų skausmą.
Sausio 13 – ji yra neatsiejama nuo 1990 Kovo 11-osios - Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo, o pastaroji - artima Pirmosios Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimui (1918 m. vasario 16 d.) Minėtas datas skyrė kelios dešimtys metų. Tarp jų būta ne tik laiko, sąlygų skirtumų bei panašumų: Pirmoji Lietuvos Nepriklausomybė paskelbta išsivaduojant iš Rusijos imperijos, o Antroji – iš Sovietų Sąjungos okupacijos. Ir jeigu nebūtume turėję Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918 - 1940) metų, būtume neturėję nei pamato, nei pavyzdžio, kažin kaip būtų buvę?.. Pirmoji Lietuvos Respublika paskelbta tik po Pirmojo pasaulinio karo. Šalis buvo visapusiškai nualinta, tačiau per laisvės metus Lietuva pažengė pakankamai daug visose srityse: politikoje - tapo žinoma pasauliui, ekonomikoje – žemės ūkio produkcija buvo eksportuojama į užsienį, ypač nemažai pasiekė kultūros srityje ir išaugino savo tėvynės patriotų. Patriotizmas buvo įrodytas jau pirmaisiais okupacijos metais, o ir vėliau buvo žmonių, paaukojusių savo gerovę ir net gyvybę už Lietuvos laisvės atgavimą. Pirmoji Nepriklausomybė gyvavo tik 22 metus, bet mums paliko daug sektino pavyzdžio, be jos būtų buvę sunkiau... Jeigu ne antroji Lietuvos okupacija - būtume pažengę, kaip ir visa Europa, ir nebūtume buvę taip nualinti.
Dabartinė Lietuvos Respublika paveldėjo fiziškai, moraliai bei dvasiškai nukraujavusią Tautą: paniekintas tikėjimas, užmiršti Dievo įsakymai. Marksizmo bei ateizmo brukimas neliko be pėdsakų. Gyvas pavyzdys - komunistų palikuonis Algirdas Paleckis. Jis nepatenkintas Lietuva, jos Nepriklausomybe. Girdime viešą jo Sausio 13-osios nakties įvykių įvertinimą: „Saviškiai šaudė į savus“. Jis niekina pokario partizanų kovas už Laisvę, pritaria M.Golovatovo okupaciniams veiksmams ir viešai tyčiojasi iš Sausio 13-osios aukų. Apie 1991-ųjų sausio įvykius yra daugybė faktinių įrodymų. Tik ką išgirdau, jog Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, nekreipdamas dėmesio į faktus, A.Paleckį išteisino, o jį draugai netgi apdovanojo raudonais gvazdikais. Trūksta žodžių... Pasirodo, jog teismai gali išsityčioti iš Lietuvos žmonių kančios...
Laisvė labai vertintina ir brangintina, tačiau Laisvė neturi būti tik lozungai. Laisvė negali būti atsieta nuo atsakomybės, ji turi tarnauti savo Valstybei, savo Tautai, savo žmonėms.
Ant Laisvės aukuro Lietuvai teko paaukoti labai daug... O ką matome šiandien? Klausantis ne kurių opozicionierių (V.Mazuronio, V.Gapšio mintinai išmoktų ir nuolat kartojamų kalbelių) ir kai kurių televizijos laidų, atrodo, kad Lietuvoje nėra nieko gero, yra jau taip blogai, kad vos ne pasaulio pabaiga... Girdime be galo daug savos Valstybės niekinimo, nusibodo pastovus negatyvus kalbėjimas. Atsiranda sakančių: „visi nesąžiningi“, „visi vagys“, „Vyriausybė nieko neduoda“ ir t.t. ir pan. Paklausus - ką reiškia „v i s i vagys“, tai ir tu vagis? Tada suklūsta: „ne, aš tai ne“... Galbūt per daug šiandien dalijamos pašalpos: kam jų reikia ir kam ne - turiu mintyse tinginius ir girtuoklius. Negaliu suprasti, kaip sveiki, jauni žmonės taip tingi dirbti: gyvenantys kaime (ir ne tik), atseit, badauja? Žemės nedirba, nieko nesodina, neaugina jokio gyvulėlio... Pasakojo, kad tokių „vargšų“ šeimai buvo padovanoję ožiukų porą, bet pastarieji - iš tiesų vargšai - nešerti iš bado nustipo. Pasitvirtina Saliamono mintis: „Lengvai įgytas turtas sunyks, įgytas darbu – didės“. Ar Vyriausybei nevertėtų pagalvoti dėl pašalpų skyrimo: ar iš tikrųjų visiems jos reikalingos, o gal daugumą tik paikina?..
Girtuoklystė - viena didžiausių Lietuvos nelaimių. Kokį pavyzdį mato ir kokią ateitį turės girtuoklių vaikai? Blogybių netrūksta. Kiek baisių nusikaltimų, žudynių? Dar ne tik, kad nužudo, bet dargi kūną sukapoja ir gabalais išmėto... Tiesiog nesuvokiama, kad tai gali padaryti jaunos moksleivės... Siaubas! Iš kur visos tos blogybės? Nejaugi iš mūsų pačių?! Praradome tikėjimą, netikime Dievu, neliko ir meilės. Nemažai neigimo matome iš žiniasklaidos. Dažnai spaudoje ar televizijos laidose suformuluojami klausimai taip, kad galimas tik neigiamas atsakymas. Žmones labai žeidžia, kai valdininkų žodžiai neatitinka darbų. Visose grandyse daug nesąžiningumo, neatsakingumo, neteisybės, neapykantos, purvo, melo, šmeižto... Tačiau viskas priklauso nuo toje vietoje dirbančio žmogaus. Vilniečius išgąsdino „Vilniaus energijos“ sąskaitos už šildymą. Žiema iki šio buvo šilta ir „prišildė“ - sąskaitos išaugo beveik dvigubai. O „Energija“ pinigų „sutaupė“ reklamai ir dabar per visą žiniasklaidą tyčiojasi iš mokėtojų.
Nemaloniausi pastarųjų metų įvykiai, sukrėtę Lietuvą, yra skaudūs moralės dalykai ir iš jų išplaukiančios visos negerovės. Lietuva pavargo nuo Garliavos problemos, o teisybės, tikriausia, jau niekada nesužinosime. Per daug jau žuvo žmonių (regis, penki)! Aišku viena, kad žiaurioje Garliavos byloje labiausia kenčia mergaitė (neskaitant žuvusiųjų artimųjų). Žiūrint nusamdytas prieštaringas televizijos laidas, kaip eilinei pilietei sunku suprasti, kas čia vyksta: kriminalinių gaujų ir dviejų teisėjų grupių kova. Nuo pat pradžių daugybė neaiškumų, matytų viešoje erdvėj. Nemalonu buvo ekrane matyti mergaitės filmavimą ir tėvo prašymą vis „rodyti“... Ir pats Drąsius Kedys suviliojo Laimutę Stankūnaitę dar nepilnametę. Moralės šioje byloje nesimato nei iš vienos pusės. Su kuo nori mergaitė gyventi - viešai girdime tik iš močiutės ir tetos. Gaila mergaitės sugadintos vaikystės, o gal ir viso gyvenimo?!.. Per minėjimą, Sausio 13 – osios aukos sūnus Robertas Povilaitis sakė: „Suaugusių žmonių vaikas paverstas įkaitu“. Ko gero, pasakyta vienintelė tiesa, nes jeigu teismai priklauso nuo politikų ir yra suinteresuotų nesąžiningų teisėjų, vargu bau byla bus išspręsta... Nejaugi liko vienintelis kelias - grįžti prie Linčo teismo?
Artėja labai nemalonus, moraliai varginantis rinkimų laikas. Jau prasideda šmeižtų lavina, vieni kitų kaltinimai, greit išgirsime ir beviltiškų pažadų: kaip tūlas atėjęs į Seimą sutvarkys viską, kad „visiems būsią gerai“. Su tokiu šūkiu jau pasirodė į Seimo rinkimus besiruošiančios eiti dvi damos: viena Eglija Vaitkevičė - „burleskos“ šokėja (beveik nuoga besistaipanti apie kartį), kita – vienintelė Lietuvoje sekso specialistė Milda Bartašiūnaitė, teikianti visiems (kam reikia) sekso konsultacijas, vaikštanti po mokyklas ir konsultuojanti mokinius. Pasak jos, atėjusi į Seimą, „galinti mesti pirštinę bet kam, netgi premjerui“. Štai taip! Laikykitės senieji, jaunos moterys eina!.. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna...
Artėjant rinkimams, tikriausiai vėl prasidės bėgiojimas po partijas: kur čia geriau prisiglaudus, kad tik patekus į Seimą, o ten jau galima „dergti savo lizdą“. Jeigu žmogus yra nepastovus, o jo ideologija – ten, kur „šilčiau“, tai jis lakstė ir lakstys... Nesuprantu, kodėl tokiais perbėgėliais tikima ir dar atsiranda juos priglaudžiančių? Netikėkime jokiais „gelbėtojais“. Rinkimų kampanijos metu norėtųsi girdėti kandidatų tarpusavio debatus, o ne pažadukų monologus.
Nesinorėtų švenčių proga kalbėti apie negatyvius dalykus. Reikėtų džiaugtis, kad sulaukėme Laisvos Lietuvos, kad teko patirti Nepriklausomybės džiaugsmą. Gyvenę sovietmetyje ir patyrę (nekalbu apie materialius „ekonomiškos ekonomikos“ trūkumus), Sibiro gulagų kančias, netektis, matę sunaikintą savo gimtinę, prarastas dvasines moralines vertybes ir tai, kad teko viena matyti, kita galvoti, o trečia sakyti. Dabar viso to nereikia, esame laisvi, tik, pasak vyskupo A.Poniškaičio, „Dieve išlaisvink mus iš dvasinės mirties“
Tikėti Lietuva, jos ateitimi suteikia vilties vienmečio su Lietuvos Nepriklausomybe Lino Kojalos žodžiai, kuriais jis patikino, kad yra jo bendraamžių, norinčių dirbti savo Šaliai, vardan Lietuvos. Lietuva išliks, jeigu to norėsime patys...
