Tautos mokykla
Tautiškumo problemos dabartinėje Lietuvoje
Lidija Veličkaitė
„O jūra, vakaro suknelę apsirengus,
Baltais pasidabinus nėriniais,
Grakščiu žingsniu į krantą žengia žengia
Ir, rodosi, iš glėbio nepaleis.“ - tokiomis poetės Zitos Čepulytės eilėmis papuoštas lankstinukas, kvietęs į Palangoje, Vilniaus universiteto Svečių namuose rugsėjo 18 dieną vykusią konferenciją – diskusiją „Tautiškumo problemos dabartinėje Lietuvoje“, kurią surengė Lietuvos moterų lyga ir Lietuvai pagražinti draugija. Į konferenciją atvyko dalyviai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Telšių, Palangos ir Pakruojo.
Konferencijai pirmininkavusi Lietuvos moterų lygos (LML) vicepirmininkė Lidija Veličkaitė pasveikino visus iš įvairių miestų atvykusius dalyvius ir pakvietė iškilmingai pradėti renginį sugiedant Lietuvos himną. LML Kauno skyriaus koordinatorė Genutė Grėbliauskienė uždegė LML renginiuose jau Gabijos liepsna vadinamą židinį, kad renginyje būtų jauku ir šilta. LML Panevėžio skyriaus pirmininkė Liudvika Knizikevičienė perskaitė Lietuvos Respublikos Seimo narės Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės konferencijos dalyviams atsiųstą sveikinimą, kuriame linki produktyvaus darbo, mielo ir šilto bendravimo ir prasmingo pasibuvimo prie Baltijos jūros.
„Mindaugo tragedija ir dabartinė Lietuva“ – tokiu pranešimu pradėjo konferenciją akademikas Romualdas Grigas. Kalbėdamas apie Mindaugą, 1251 m. priėmusį krikščionių tikėjimą, o 1253 m. vainikuotą Lietuvos karaliumi, teigė, kad pagal galiojančius tuo metu kanonus, jis galėjo karūną perduoti bet kuriam iš sūnų. Jis tuo įtikinėjo sūnų Vaišvilką, bet šis nesutiko, nes buvo labai uolus stačiatikybės platintojas. Akademikas sako, kad tvirtai negalima pasakyti, kas 1263 m. nužudė Mindaugą ir du jo sūnus Ruklį ir Rupeikį. Tačiau žinoma, kad kunigaikštis Daumantas su keliasdešimt kunigaikščių lygio šeimų pasitraukė į Pskovą ir, bijodami pasikėsinimo, priėmė pravoslavų tikėjimą ir tapo dideliais veikėjais. Akademiko nuomone, Mindaugas, centralizavęs valstybę, paskubėjo priimti krikščionybę ir užsidėti karaliaus titulą, neturėdamas suformavęs nei tos valstybės tradicijų, nei ideologijos. Tuo tarpu pagonybė, protėvių kultūra buvo ypatingai iškili savo dvasinėmis vertybėmis ir savo konkrečiais įvaizdžiais ir išsilaikė iki XVII-XVIII šimtmečio. Ir bajorams buvo gėda prieš Europą, kad jų pavaldiniai išpažįsta senąją gamtojausminę religiją. Dėl to XVII šimtmetyje vyko žmonių deginimas ir kankinimas, net vaikų ir senelių, apie kurį dabar net nedrįstama rašyti. Akademikas sako, kad ir šiandien, turėdami valstybę, neturime aiškios ideologinės strategijos.
Kai Mindaugas krikštijosi, jis gavo iš popiežiaus sutikimą įkurti savarankišką Lietuvos bažnytinę provinciją. Tačiau po Krėvos sutarties 1385 m. jau įsitvirtino lenkų bažnytinė provincija, todėl dalis lietuvių nutautėjo, kai kurie net perėjo į lenkų pusę, kaip Pilsudskis, Želigovskis, Narutavičius. Akad. R.Grigas mano, kad, mąstydami apie dabartį, turėtume ieškoti šaknų, kodėl nebuvo įtvirtinta mūsų ideologija, kodėl buvo slenkama slavizacijos kryptin. 1918-1940 m. valstybė siekė formuoti savo ideologiją ne tik katalikybės pagrindu, bet buvo bandoma atgaivinti ir mūsų baltiškosios kultūros simbolius ir dvasią.
Diskusijoje Eugenijus Urbonas replikavo R.Grigui dėl Mindaugo skubėjimo krikštytis. Mat buvo du pretendentai į Lietuvos sostą – Mindaugas ir vyresniojo, tik ką mirusio brolio, sūnus Tautvilas.
Pasaulio Lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė papasakojo apie lietuvių tautiškumo ugdymo problemas pasauliniu mastu. 1990 m. Amerikoje buvo atlikta apklausa, turėjusi tik vieną klausimą - tautybė. 990 000 žmonių atsakė, kad jie lietuviai. Jei pridėti vaikus, vaikaičius ir naujus emigrantus, tai vien JAV dabar yra virš vieno milijono lietuvių. Ne visi jie aktyvūs. Tačiau kai vyko kova dėl Lietuvos nepriklausomybės – lietuvių atsirado visur ir jie siūlė savo pagalbą. Pasaulio lietuvių bendruomenė apima 41 kraštą. Rengiasi įeiti į bendruomenę dar keli kraštai – Egiptas, Meksika, Singapūras.
Pirmininkė kalbėjo apie tris dideles lietuvių migracijos bangas. Pirmoji – caro laikas. Tai buvo neišsilavinę žmonės ir jie nežadėjo grįžti atgal, nes kelionės lėktuvu tada nebuvo, buvo tik ilga kelionė laivu. Ir Amerikoje jie pradėjo kurti savo gyvenimą – sukūrė lietuviškas bažnyčias, lietuviškas mokyklas, turėjo savo lietuvišką spaudą. Kai caro laikais lietuviškas raidynas buvo uždraustas, jie finansavo knygų leidybą, kad knygnešiai atneštų lietuviškas knygas į Lietuvą. Ir jie, paaukodami savo nedideles lėšas, išliko savo tėvynės patriotais – lietuviais. Gyveno jie kartu, daugelis net angliškos kalbos neišmoko. Po to sekė antroji banga – vadinamieji Dievo paukšteliai – dypukai. Jie išvažiavo 1940-1945 m. prieš Lietuvos okupaciją, suprasdami, kad gali atsidurti Sibire. Reginos Narušienės tėvai vis kartojo, kad grįš už savaitės, gal už dviejų, paskui už mėnesio, už metų. Ir tie metai pavirto dešimt, dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt metų, ir tada jau buvo galvojama, ar kada nors grįš. Per tą laiką buvo sukurtos skautų, ateitininkų draugijos. Tėvai vaikus mokė lietuviško rašto. Tačiau ši karta jau išeinanti. Vaikai, vaikaičiai jau gimė Amerikoje, jiems sunkiau. Bet dauguma jų skaito ir rašo lietuviškai. Kiekvienas kraštas turi savo laikraštį, turi šeštadienines mokyklas, kur vaikai mokosi ne tik lietuvių kalbą, bet ir Lietuvos istoriją, kultūrą, papročius. Lietuviai susiburia ir bando gyventi kaip vieno krašto žmonės. Dabar yra nauji emigrantai – jie panašūs į dabartinę Lietuvą, jie jaunesni, gražiai kalba lietuviškai, tačiau mąstymas jau kitas. Jie nusivylę Lietuvos gyvenimu ir tos meilės Tėvynei, kurią išlaikė dvi bangos, beveik nėra. Tačiau po ketverių-penkerių metų, kai pradeda jų vaikai eiti į mokyklą, pamato, kad vaikai jau nekalba lietuviškai. Tuomet pradeda rūpintis ir atveda vaikus į lietuvių šeštadienines mokyklas. Tėvai pradeda lankyti bažnyčią, nes lietuvių mokyklose yra religijos pamokos, ir kartu įsitraukia į bendruomenės veiklą, perimdami valdyti apylinkes, krašto valdybas. Europoje taip pat kuriasi visiškai naujos bendruomenės. Regina Narušienė papasakojo apie vieną JAV vykusį Vasario 16-osios dienos minėjimą, į kurį susirinko apie 500 žmonių. Jauna mokyklėlė pristatė savo programą – vaikai skaitė poeziją lietuvių kalba, tuo išreikšdami meilę Tėvynei. Pamačiusi verkiančią jauną moterį, priėjusi paklausė, gal kas ją nuskriaudė. Moteris atsakė, kad ne, tik ji, niekad nemylėjusi savo Tėvynės, tik dabar suprato, ką ji prarado. „Tik kiek jų grįš?“ - klausė pirmininkė. Dabar Lietuvoje trūksta darbų ir tas grįžimas priklausys nuo sąlygų Lietuvoje. Daug grįžo į Lietuvą vadinamų dypukų. O ir pati Regina Narušienė grįžo. Tik jos vaikai ir vaikaičiai liko Amerikoje.
Kaip gi jie ugdė tautiškumą svečioje šalyje? R.Narušienė pasakoja, kad jos tėvai kalbėjo su vaikais lietuviškai, pasakojo Lietuvos istoriją, informavo, kas vyksta Lietuvoje. Lietuvišką dvasią ugdė skautų, ateitininkų organizacijos. „Dievui, Tėvynei, Artimui“ - šis šūkis ugdė lietuvišką dvasią. Vadinami Dievo paukšteliai sukūrė Lietuvių chartą, kuris turi trylika įsakymų. Tai apie meilę Tėvynei, apie šeimą, apie gyvenimą – koks jis turi būti, kad išlaikytų Lietuvos kultūrą ir meilę Tėvynei.
Regina Narušienė papasakojo, kokios dabar yra tautiškumo ugdymo kryptys. Pirma – kaip išlikti lietuviais, antra – susivienyti, kad nebūtų skirtumo tarp generacijų, tarp tų bangų ir kraštų. Ir svarbiausia – ryšiai su tėvyne. R.Narušienė pabrėžė, kad asmeniški ryšiai su tėvyne labai geri, tačiau instituciniai ryšiai yra labai silpni. Kai tik keičiasi Lietuvoje vyriausybės, keičiasi ir įstatymai. Nėra tęstinumo. Ir dėlto yra labai sunku. Užsienio lietuviai nėra įtraukiami į Lietuvos gyvenimą, nors jie turi puikių akademikų ir išsimokslinusių žmonių, kurie galėtų padėti Lietuvai. Tik reikia sukurti tą bendravimo tiltą, kad galima būtų prasmingai dirbti. Šiuo metu svarbiausias yra pilietybės klausimas. Kai kas sako, kad „ūs galite mylėti Lietuvą ir be pilietybės“. R.Naruševičienė tada atsako: „Tai kam Jūs ištekat, galite gyventi be vedybų. Pilietybė – tai įsipareigojimas savo Tėvynei, pripažinimas, kad tu jai priklausai ir tai yra nežmoniškai svarbu“.
Diskusijoje akad. Romualdas Grigas patikslino, kad po nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iš Lietuvos pasitraukė apie ketvirtis milijono žmonių. Dalis iš jų sugrįžo, išsipirko ūkius ir vėliau, okupacijos metais, atsidūrė Sibire.
Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis pasidalijo mintimis apie draugijos tautiškumo ir patriotizmo ugdymą Lietuvoje. Draugija gyvuoja nuo 1921 m. žymaus valstybės ir visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vieno iš steigėjų ir pirmojo pirmininko dėka. Veikusi iki 1940 m. draugija atliko daug reikšmingų visuomenės telkimo, patriotizmo ugdymo ir krašto pažinimo darbų. Lietuvai pagražinti draugija atkurta 1995 m. Organizuojamos medelių sodinimo, aplinkos tvarkymo talkos, įvairūs susitikimai, švenčių, istorinių datų paminėjimai-konferencijos. Nuo 2005 m. kasmet organizuojama tautos vienijimosi sąšauka „Piliakalnio šviesa“, kurios metu kviečiama uždegti ugnies žiburius ant Lietuvos piliakalnių, kurių šviesoje pasijustume vieningi, stiprybę iš praeities besisemiantys, pasiryžę Tėvynę Lietuvą stiprinti, kad neišsivaikščiotume, o išvažiavę sugrįžtume. Šiais metais sąšaukos šviesoje vyko Žalgirio mūšio 600-ųjų metų paminėjimas. Kiekvienais metais Svėdasuose vyksta daug žmonių sutraukiantys tradiciniai Vaižganto skaitymai, prie kurių organizavimo prisideda Lietuvai pagražinti draugija. Visi šie renginiai sutelkia žmones, padeda ugdyti tautiškumą ir patriotizmą.
Profesorius Algirdas Ažubalis parengė išsamų pranešimą „Lietuviško žodžio kelias į matematiką (žemaičių indėlis)“. Tai labai įdomi tema, ypač matematikos mokytojams ir dėstytojams. Pranešime kalbama, kad pirmąsias spausdintas, kuklias, elementarias aritmetikos žinias savo elementoriuje „Naujas mokslas skaytima diel mažu wayku Žiemaycziu yr Lietuwiu...“ (Vilnius, 1824) pateikė žemaičių bajoras Kajetonas Rokas Zabitis-Nezabitauskis.
Susiklosčius istorinėms aplinkybėms mokymas gimtąja lietuvių kalba Lietuvoje ėmė plisti tik XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Iš pradžių daugiau dėmesio buvo skirta skaitymui, šiek tiek vėliau rašymui. Matematikos mokymas lietuviškai buvo gana kuklus ir galutinai lietuviškas žodis į elementarią ir aukštąją matematiką įėjo 1918 m. Nepriklausomoje Lietuvoje, o visiškai įsigalėjo atkūrus 1990 m. Nepriklausomybę. Pranešime daug žinių apie Lietuvos matematikos knygų autorius (tame tarpe ir žemaičius) tiek ikikarinės Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, tiek okupacijos (1940-1990) metų laikotarpiu.
Bus daugiau
Atgal
