Tautos mokykla
12 27. Kodėl atsikūrė Ateitininkija?
Skiriu Ateitininkijos vienam Kūrėjų ir jos principų formuotojų S.Šalkauskiui
Dainius A. Butautas
Ateitininkas, sendraugis, publicistas
Jau Nepriklausomybės metais mieloji ir išmintingoji mano Senelė kartą tarsi visai atsitiktinai paklausė kažką apie ateitininkus. Tuomet visai be nuovokos pats sau tyliai pamąsčiau, kas čia per ateistai? Tuomet net nenuvokiau, kad su šitais „ateistais“ dar ne kartą teks susidurti.
Po gerų dešimties su viršum metų, po vieno įvykio, supratęs, kad taip, kaip iki tol, nei noriu, nei galiu gyventi, praslinkus pusmečiui, ėjau link, berods, Latvių stotelės Kęstučio gatvėje. Pakeliui pamačiau atskirai vaikiną ir merginą - jų akyse mačiau neviltį ir liūdesį. Tai užgavo mano širdį. Juk Nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje gyvename. Tad kodėl jaunimas dar liūdi ir yra praradęs Viltį? Kitą dieną, sekmadienį, su Šventos šeimos seserimis ir brolių marijonų globojamais Švč. Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios parapijiečiais važiavome į atlaidus. Tai buvo vasara - atlaidų metas. Ką per žiemą primąstome ar pridarome - per vasarą turime atleisti. Žinoma, tai pusiau juokais sakau. Nes atleisti reikia visuomet, jeigu nenori įstrigti savo neatleidime. O kaip kartais nesinori...
Ne per seniausiai, visai atsitiktinai, aptikau, mat niekaip negalėjau prisiminti, kad tuo metu važiavome į Žemaičių Kalvarijos atlaidus, kuriuose tą dieną Šv. Mišias aukojo Eminencija kardinolas A. J. Bačkis. Tuo metu maldoje Viešpaties ir klausiu: „Ko Tu, Viešpatie, nori, kad daryčiau, nes Tu esi Viešpats, ir visa ko Kūrėjas, tik Tu geriausiai žinai, kas yra, kas buvo ir kas bus; ir tik Tu, Viešpatie, žinai, kas man yra geriausia?”
Nežinau, kaip tai pavadinti, bet grįžęs internete susiradau katalikiškų jaunimo organizacijų adresus ir nuėjau į pačią pirmąją. Kiemelyje šalia Aušros vartų per mikrofoną prie įėjimo man paaiškino, kad ieškoma jaunimo organizacija persikėlė į Trakų gatvę. Tą pačią ar artimiausią dieną taip susipažinau su Jurgita ir Reda. Pamenu dar Jurgita nusistebėjo: taip sakant, ir ką gi čia veikia šitas jaunuolis. Tiesa, kol Reda neužilgo atėjo, vis mąsčiau, ar jau buvau sumąstęs, kad reikėtų susipažinimą pradėti nuo kokios nors bendros veiklos. Todėl pasiūliau jaunimui aprašyti apie savo nuostabius miestus ir miestelius, kaimus ir kaimelius. Pažadėjau patarpininkauti spausdinant šiuos straipsnius „Lietuvos Aide“. Ėjo 2005 metų vasara, žydėjo liepos. Didįjį popiežių Pal. Joną Paulių II nuostabiai veikliai papildė Benediktas XVI.
Taip susipažinau su ateitininkais.
Kardinolas V. Sladkevičius: Ateitininkija - „pašaukimo pradžia“
Taip įvardijo Jo Eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius įstojimą į Ateitininkiją 1931 metais- „tai ir buvo mano pašaukimo pradžia - patys gražiausi gyvenimo metai. Buvau ir noriu likti ateitininkijos nariu“. Ir dar daugiau, kardinolui - tai pats reikšmingiausias viso gyvenimo įvykis. Taip norėjo, bet neišdrįso atsakyti korespondentui į klausimą: „Koks jūsų gyvenime reikšmingiausias įvykis?“, nes nemanė suprasiant.
Ir taip pradėjo kardinolas V.Sladkevičius Lietuvos Ateitininkų Federacijos atsikūrimo suvažiavimą Lietuvoje, Vilniuje, tikrai simboliškai Moksleivių rūmuose, 1989 lapkričio 25 d.: „Reikia dėkoti Viešpačiui už malonės tautai pareiškimą ir ypač už ateitininkiją. Jūs (ateitininkai)esate gyvojo medžio tautos pumpurėliai. Mes jungiamės į vieną tautinio ir religinio atgimimo medį. Būkime vienybėje!“.
1988 m. Kūčių vakarienė Šalkauskių šeimoje
Tai buvo nelengvas metas. Pakirstas, bet gyvas tautos šaknis reikėjo prikelti naujam gyvenimui. Vieni puolė užsitikrinti savo materialinę ir politinę ateitį, idealistiškesni, toliau žiūrintys ir matantys – siekė atgaivinti tautos dvasinę gerovę. Abu dalykai reikalingi žmogui, visuomenei ir valstybei, bet be dvasinės gerovės - vien materialinė - džiaugsmo ilgam negali suteikti. Vienas iš tokių šviesulių kun. Vaclovas Aliulis MIC prisimena: „Ateitininkai atsikūrė patys. Būrys sendraugių tikrai turėjo teisę imtis iniciatyvos surengti Atkuriamąjį suvažiavimą. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas palaikė pažintį su Julija Šalkauskiene ir mane 1988 metų gruodį nusivedė į Kūčių vakarienę Šalkauskių šeimoje. Ten dalyvavo ir gydytojas Vincas Rastenis, taigi buvome bent keturi prieškario ateitininkai. Kadangi jau buvo praėję pora mėnesių po Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo, kilo mintis ir viltis, jog galima ir ateitininkams judėti. Nebeatsimenu, kas ieškojo atkūrimo iniciatyviniam susirinkimui salės (ją suteikė Dailininkų sąjungos pirmininkas Bronius Leonavičius) ir kas, kokiu būdu išplatino pranešimą - kvietimus. Tas iniciatyvinis susirinkimas įvyko 1989 m. sausio 7 d., dalyvavo kelios dešimtys asmenų. Manau, smulkiau apie tai yra parašęs dr. Vincas Rastenis savo knygoje „Ateitininkai”. Šia knyga vadovausimės ir toliau. Beje, savo prisiminimais apie Ateitininkijos atsikūrimą Šalkauskių šeima jau dalinosi su mielais „Lietuvos Aido“ skaitytojais dar šį pavasarį.
Sąžinės ir religijos laisvė - Lietuvos Laisvės pradžia!
Kartais manoma, kad valstybės Nepriklausomybei užtikrinti užtenka vien tik socialinės ir ekonominės gerovės. Žinoma, tai būtina sąlyga, bet toli gražu ne vienintelė. O ir minėta gerovė be sąžinės laisvės vargu bau yra pasiekiama. Juk be sąžiningų sprendimų neįmanomas joks Kūrybinis darbas, o viešosios tarnybos skaidrumas pirmiausiai remiasi žmogaus sąžine, o ne kokiais nors potvarkiais. Nors ir šie yra būtini. Kun. V. Aliulio iniciatyva parašytame straipsnyje „Laisvės nėra be sąžinės laisvės“ („Sąjūdžio žinios“, Nr. 14, 1988 m. liepos 27 d.) rašoma: „Demokratizavimas neįmanomas, nesulyginus tikinčiųjų piliečių teisių su visų kitų teisėmis ir nepadarius viso to, ko reikia šiai lygybei ir visapusiškai sąžinės laisvei užtikrinti“. Palaimintasis Jonas Paulius II tai pavadino religijos laisve. Viena ir kita yra susiję. Be tikros religijos laisvės sunkiai galima įsivaizduoti ir sąžinės laisvę.
Mes giriamės spaudos žodžio laisve, ir tai labai didelis pasiekimas. Tiesa, kartais šia laisve ir papiktnaudžiaujame, ir neteisėtai ja naudojamės. Kodėl? Gal dėl to, kad trūksta nuolatinio darbo su savo sąžine. O tai kartais pats sunkiausias darbas. Kur kas lengviau skaičiuoti kitų nuodėmes nei savo. Ir dar kasdien...
Nepriklausomybė pasiekta, kas toliau?
Lietuvos AF atkuriamajame suvažiavime Ateitininkų federacijos vadas Juozas Polikaitis kalbėjo: „Esu pilnas džiaugsmo, galėdamas dalyvauti Lietuvos ateitininkų federacijos atkuriamajame Suvažiavime. Dėkoju! Džiugu matyti gausų būrį narių, pasiryžusių eiti į visas gyvenimo sritis ir nešti meilę. Ateitininkai – tartum paveldėtojai tos dangiškos kovos, kai liucipierius tarė: „Netarnausiu“. Visų mūsų tikslas - Nepriklausomybė. Nepamirškime ir kitų principų!“
Taigi - atkurtai šalies Nepriklausomybei jau virš dvidešimt metų. Greitai sueis terminas anos tarpukario Lietuvos Nepriklausomybės pabaigos - sovietinės kariuomenės įžengimo į Lietuvą... Ar sugebėsime šį kartą išsaugoti savo šalies Nepriklausomybę? Ar ištesėsime savo kovą? Ar neatsipalaiduosime manydami, kad jau viskas pasiekta? Kol kas iki Pažadėtosios žemės dar liko pusė kelio, o gal šias abi Nepriklausomybės atkarpas sudėję jau būsime atėję į savo Pažadėtąją žemę?! Popiežius Jonas Paulius II, skelbdamas Palaimintuoju J. Matulaitį ir minint Lietuvos krikščionybės 600 metų sukaktį, lietuvių tautą kvietė ir viltingai ragino:
„Ką daugiau galėtume šiandien, šiuose jubiliejiniuose metuose linkėti jums ateičiai?
Linkime:
būti verti Kristaus!
būti Dievo tauta žemėje, kurią Dievas davė jūsų senoliams…
ir kad Dievas ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas būtų visuomet jūsų Dievas (plg. Ez 36,28). Amen.”
„Kas gi ten aukso spindulius beria?”
Kun. V. Aliulis į klausimą, „Kas Jus paskatino įsitraukti i Ateitininkijos atsikūrimą?” atsako: „Kas paskatino? Tai bent klausimas! Širdis ir sąžinė. Juk šalia mano vienuoliškųjų marijoniškų gražiausi jaunystės išgyvenimai siejosi su Ateitininkija, ir joje mačiau vilties liepsnelę Lietuvos jaunimui po sovietinės nakties atsigauti. Būdinga smulkmena: daug metų įsigytą naują parkerį, paskui rašomąją mašinėlę išbandydavau parašydamas: „Kas gi ten aukso spindulius beria?”
Ir iš tiesų – kas gi?
Atgal
