Tautos mokykla
09.13. Antanas Poškus – mokytojas, kraštotyrininkas... (2)
Jonas Laurinavičius
Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys
Doc. A. Pupkio viso gyvenimo profesinė veikla susijusi su Lietuvių kalbos kultūra, lietuvių kalbos sąjūdžiu 1968–1988 m., todėl jo žodis apie mokytoją Antaną Poškų ypač svarbus, reikšmingas, todėl ištraukėlę iš profesoriaus monografijos čia ir pateikiu: „Įvairia pagalba (kalbos – J. L.) redakcijai talkino Respublikinės kalbos komisijos narys (nuo 1972), Mažeikių 2–osios vidurinės mokyklos mokytojas Antanas Poškus. Per jį buvo palaikomi ryšiai su Respublikine kalbos komisija, rengiamas Mažeikiams skirtas „Mūsų kalbos“ numeris. Kaip Kalbos komisijos narys Antanas Poškus yra rūpinęsis Skuodo rajono kalbos sekcijos reikalais, pats parengęs daug kraštotyrinių darbų, nemaža jų įtraukta į draugijos Kraštotyros darbų katalogus, atiduota kraštotyros darbų saugyklai. Antanas Poškus daug rašė spaudoje kraštotyros, kalbos, metodikos klausimais (paskelbė daugiau kaip 20 straipsnių). Jo rašinių galima rasti ne tik „Pergalės vėliavoje“, bet ir „Tiesoje“, „Tarybiniame mokytojuje“ ir kt. Aktyviai bendradarbiavo su „Mūsų kalbos“ redakcija, parašė kelis straipsnius, teikdavo duomenis kronikai“ (p. 264).
„Aš, jaunasis metraštininkas“
1970 m. Mažeikių 2–ojoje vidurinėje mokykloje A.Poškus subūrė gimtinės pažinimo būrelį. Jo nariai rinko kraštotyrinę medžiagą apie rajono istoriją, kultūrą ir žymius žmones. Dalyvavo rajono jaunųjų kraštotyrininkų darbų apžiūrose, konkursuose, pelnydami aukščiausią įvertinimą. 1981 m. jie buvo Sąjunginės liaudies ūkio parodos dalyviai, jiems ir jų vadovams buvo įteikti apdovanojimai. Kraštotyrininkų būrelis vis gausėjo, į jį buvo priimami gerai besimokantys, pavyzdingo elgesio mokiniai.
Su kraštiečiais rašytojais (pirmas iš kairės – A. Poškus)
Grupė Mažeikių 2-osios vid. mokyklos jaunųjų kraštotyrininkų su poetu Just. Marcinkevičiumi (kairėje) ir akt. L. Noreika
Jautrūs, įspūdingi būdavo mokinių priėmimai į jaunųjų kraštotyrininkų (metraštininkų) būrelį. Vasarą būrelio nariai su kandidatais išvažiuodavo prie kokio nors piliakalnio ar kito garbingos senovės paminklo ir duodavo priesaiką. Jos tekstas buvo toks:
„Aš, jaunasis kraštotyrininkas, pažadu mylėti savo Brangiąją Tėvynę Lietuvą, gerai mokytis... padėti išsaugoti ateinančioms kartoms materialinės ir dvasinės kultūros palikimą.“
Priesaiką priimdavo žynio rūbais apsirengęs senas rajono kraštotyrininkas, garbus žmogus.
Kraštotyrininkų devizas buvo „Mylėkime savo gimtinę“.
Būrelio veikloje dalyvavo dešimtys mokinių.
A. Poškus mena nuoširdžiai triūsusius jaunuosius kraštotyrininkus Algirdą Vilką, kuris plačią kraštotyrinę veiklą tęsia liki šiol, Nemuną Barauską, Žaną Poliaką, Birutę Valkauskaitę, Iną Pociūtę, dar visą jų būrį. Aktyviausiems kasmet buvo suteikiami „Darbščiausiojo kraštotyrininko“ vardai.
Nuo Užuožerių ligi Jerevano...
– Atsimeni, Jonai, kaip mudu Užuožeriuose naktį buvome paklydę? – išgirdau telefono ragelyje Antano Poškaus žodžius.
– Tokių dalykų neįmanoma užmiršti, – pasakiau. – Juk tai buvo Antano Vienuolio gimtinėje...
Nuotykis neypatingas, bet jeigu kas nors įdomesnio atitinka lietuvių literatūros klasiko aprašytose vietose, kur vaikščiojo astronomas Šmukštaras ar brido į ežerą Veronika, mums žinoma iš apsakymo „Paskenduolė“, viskas įsirėžia giliai į atmintį.
Su grupe mokyklos jaunųjų kraštotyrininkų Mažeikių kompresorių gamyklos autobusu važiavome dviejų dienų ekskursijon po Aukštaitiją. O koks gi maršrutas po ją, jeigu jis nenusitęsia per Anykščius?! Tad ir jame prie rašytojo A. Vienuolio sodybos, prie jo kapo, prie Puntuko, na, žinoma ir į Užuožerius, kur apsistojome nakvynei. Nuotaika pakili, įspūdžių begalė. O kai apie vidurnaktį aprimo mokinių šurmulys, mudu tyliai patraukėm šiek tiek paklaidžioti po apylinkes, pasigrožėti blyškia mėnesiena... Bet mėnulį greit padengia debesys, ėmė rimtai temti, o mes jau gana tolokai nukakę. Atsirado nerimas: mokiniai tai vieni, be suaugusiųjų, kad tik kas neatsitiktų!
Vis dėlto nepažįstamoje vietovėje mudviem pasisekė, radom takus, vedančius prie mūsų naktigultų...
Rytas buvo saulėtas, rasotas, moteris vedė ganyklon pririšti karves, kaimynas plakė dalgį. Užuožeriai pradėjo įprastą kasdienį gyvenimą.
O mes toliau patraukėme savo maršrutu: Liudiškių piliakalnis, kur palaidotas Jonas Biliūnas, Niuronių kaimas, šio rašytojo gimtinė... Apžiūrėjome Zarasų kraštą, stebėjomės Stelmužio ąžuolo tvirtumu, negalėjome nestabtelti prie sovietinės partizanės Marytės Melnikaitės paminklo... Ji buvo tuometinių mokyklinių vadovėlių personažė.
Antanas Poškus jauniesiems kraštotyrininkams ekskursijas po Lietuvą rengė kiekvieną vasarą. Autobusą mielai duodavo mokyklą šefavusi Kompresorių gamykla, o maršrutą parengdavo būrelio vadovas... Kartkartėmis A. Poškus į ekskursijas pakviesdavo ir mane.
Buvau liudininkas, kaip jaunieji kraštotyrininkai įdėmiai klausėsi žmonių pasakojimų apie savo apylinkių praeitį, apie žymius žmones. Tais laikais, kone diena dienon per vasarą būriai ekskursantų apsilankydavo Izidoriaus Navidanskio parke, Vaclovo Intos akmenų muziejuje Mosėdyje... A. Poškus ten veždavo ir savo kraštotyrininkus. Buvo aplankytas tragiško likimo Ablingos kaimas (jį pirmosiomis karto dienomis 1941 m. sudegino hitlerininkai). Žemaičių Kalvarijoje, kuri tuo metu buvo vadinama Varduva, susitikome su garsiu kraštotyrininku Konstantinu Bružu, susipažinome su jo įkurtu etnografiniu muziejumi. Vienas iš jautriausių prisiminimų – apsilankymas Mačernių sodyboje Šarnelės kaime. Archaiškas vaizdas. Nelabai patrauklus, pastatai apleisti. Kiemas didelis, karvė stovi, mūkia, turbūt nemelžta. Sukinėjasi kažkoks vyriškis, nepatikliai žiūrėdamas į mus blausiomis akimis, aišku, išgėręs. Nesimezgė pokalbis su senute Vytauto mama, kuri sakėsi buvusi labai stipri, vyriškų darbų nevengusi. Apie sūnų Vytautą vangiai kalbėjusi: gal kažkodėl nenorėjusi, gal mes nemokėjome pakalbinti. O jos atsiminimai buvę įdomūs, vertingi. Tuo įsitikinau tik pastaraisiais metais, kai perskaičiau žurnalisto Apolinaro Juodpusio parengtą knygą „Stasė Niūniavaitė“ (buv. Naujosios Akmenės Liaudies teatro režisierė, literatė). Kolega Apolinaras Juodpusis įdėjo jos atsiminimus „Motina Mačernienė“. S. Niūniavaitė rašė: „Tarp dviejų koplyčių užgeso Vytautas [...] Kritęs sviedinys paskutinėmis dienomis, vokiečiams bėgant iš Žemaitijos, nukirto gražiausią Žemaitijos ąžuolėlį – 23–metį mūsų galbūt būsimąjį lietuviškąjį Gėtę. Septynios svetimos kalbos, filosofija, logika – viskas tilpo jo jaunoje galvelėje (p. 253).
Betgi nuo fronto Vytautas bėgo ne vienas, o su savo draugu Pauliumi Jurkumi. Pauliui nieko neatsitiko, o štai sprogęs sviedinys užmušė tik Vytautą. Kodėl taip? Pasirodo, Jurkus tempte tempė Vytautą kuo greičiau bėgti, kol dar rusai neatėjo, tačiau Vytautas vis spyriojosi, vis nekantriai lūkuriavo. Ir Mačernienė paaiškino: kartu su Vytautu turėjo skubėti į Vakarus ir jo mylimoji Bronė Vildžiūnaitė. Deja, ji nespėjo atvykti. Mačernis žuvo, o Jurkus, buvo jau toliau nukakęs, laimingai paspruko iš apšaudomo miestelio.
„– O ta Vytautėlio Bronelė ar buvo atvažiavusi jaunystėje?
– Ne. Vo, dabar buvo. Pernai (1970 – J. L.) vasarą Su tokiu aukštu vyru čia vaikščiojo po laukus. Nuėjusi prie kapo, meldės meldės, verkė verkė... Kažin ar anos vyras? Bet sakė brolis esąs. Gal ir nemelavo...
– ...Kažkas kalbėjo (antrino jai Niūniavaitė – J. L.), kad Bronė laikė savo kambary pasikabinus Vyto nuotrauką su juodu kaspinu, ir joks vyras nėra prie jos prisilietęs. Tebesanti ištikima Vytauto atminimui. Tikriausiai Vytautas ją labai mylėjo?
– Per ją ir pasiliko čia... Ir žuvo. Jei ne ji, gal ir šiandien tebebūtų gyvas, – pasakė tyliai, vos išgirdau, sekdama jos krutančias lūpas“ (p.257–258).
Prie V. Mačernio kapo nebuvo kelio, per lauką takeliu, išsirikiavę paskui A. Poškų, nupėdinome į pamiškę ant kalnelio. Išvydome gražų paminklą su užrašu „Vytautas Mačernis 1921–1944“. Ir guotus žydinčių gėlių, tyliai pastovėjome, pabuvome medžių paunksmėje, pasidarėme nuotrauką ir tylūs sugrįžome prie autobuso.
Visų A. Poškaus rengtų išvykų mokyklos jauniesiems kraštotyrininkams nebeįmanoma ir prisiminti, nes buvo daug – kiekvieną vasarą, kartais ir ne tik per jas, savaitgaliais kur nors netoli... Po savąjį rajoną – į Šatrijos Raganos muziejų Židikuose, prie Antano Vienažindžio kapo Laižuvoje, į Naftos perdirbimo gamyklą Juodeikių kaime, į skulptoriaus Broniaus Pundziaus namą–muziejų Pievėnų kaime... Neliko nė vienos žymesnės rajono vietovės, kurion nebūtų nuvežęs savo kraštotyrininkų A. Poškus.
Atgal