Tautos mokykla
09.07. Antanas Poškus – mokytojas, kraštotyrininkas...
Jonas Laurinavičius
Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys
Penki kilometrai iš Mažeikių Ežerės kryptimi – Buknaičių kaimas, prigludęs prie Vadakties upės (Ventos intako), skiriančio Lietuvą nuo Latvijos. Jau prieš karą abipus valstybių sienos stovėjo muitinės. Lietuviškoje pusėje medinis pastatas neišlikęs, o latvių pusėje – ligi šiol stovi dargi su memorialine lenta, skelbiančia, kad šiame pastate 1945 m. gegužės 8 d. hitlerininkų Kuršo grupuotė pasirašė besąlygišką kapituliaciją.
– Tai žinomiausias istorinis pastatas mūsų ir latvių apylinkėse, – pasakoja Antanas Poškus, – tačiau man įdomiausia ne tai, o Buknaičių kaimo žmonės. Jie buvo darbštūs, kaimyniški, skaitė laikraščius, leido vaikus į mokyklą. Carizmo laikais veikė slaptoji daraktorinė mokykla, prieškariniais laikais turėjome pradinę mokyklą, joje dirbo puiki mokytoja Julija Janišauskaitė, kiti. Čia rašytojos Cecilijos Pračkauskaitės, apysakos „Kumečio duktė“ autorės, gimtinė, čia poeto Henriko Nagio tėvų sodyba...
.jpg)
Antanas Poškus
Tačiau Buknaičiuose anaiptol ne visi žemaičiai – juose nuo seno buvo ir latvių, ir mišrių šeimų...
Čia ir Antano Poškaus gimtinė.
Jis baigė vietos pradinę mokyklą, mokslą tęsė Mažeikių progimnazijoje, po to vidurinėje mokykloje. Neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universitete (istoriją), baigė tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą (lietuvių kalba ir literatūra).
Niekur toliau gimtųjų apylinkių nesiveržė nei gyventi, nei dirbti. Jam svajonių žemė buvo ir ligi šiol liko Mažeikių kraštas.
Daraktorius Kazimieras Jagminas
Antanas Poškus dar šiek tiek prisimena – jam buvo septyneri – šalia Knabikų Buknaičių kaime vietos gyventojai pastatė paminklą ant daraktoriaus Kazimiero Jagmino kapo.
Prieškario metais panašių paminklų buvo pastatyta dešimtys ant knygnešių ir daraktorių kapų. Jie iškildavo šeimų, giminaičių rūpesčiu. Tai nieko nestebino, taip buvo įprasta.
Tačiau paminklas ant K. Jagmino kapo išskirtinis, bene toks vienintelis Lietuvoje, nors paprasčių paprasčiausias – ne granito, ne skulptūrinis, o cementinis, su marmuro lenta ir velionio vardu, pavarde, datomis. Ir užrašu – Dėkingi mokiniai.
Tai ir svarbiausia. Nuo lietuviškos spaudos draudimo (1864–1904) buvo praėję 33–eji metai, o buknaitiškiai nepamiršo pirmojo jų apylinkių mokytojo – daraktoriaus, kuris slaptai nuo caro žandarų valstiečių namuose mokė skaityti ir rašyti jų vaikus. Jie ir susidėjo pinigus ir pastatė paminklą.
Pedagoginį darbą A. Poškus pradėjo Buknaičių aštuonmetėje mokykloje. Štai jam ir kilo mintis surašyti senų gyventojų prisiminimus apie jų daraktorių, paieškoti dokumentinės medžiagos. Tam darbui sutelkė ir vyresniųjų klasių mokinius. Po kurio laiko taip ir atsirado – mokykloje pirmas jų kraštotyrinis darbas: „Daraktorius Kazimieras Jagminas“.
– Kaimo daraktorius Kazimieras Jagminas – bene ištikimiausias liaudies švietėjas Mažeikių krašte. Nuo pat jaunystės ligi mirties daug jėgų paskyrė daraktorinėms mokykloms, ugdydamas tautinę sąmonę ir puoselėdamas gimtąją kalbą, – prisimena A. Poškus.
K. Jagminas gimęs 1846 m. Buvo išsilavinęs, susipažinęs su to meto literatūra, domėjosi mūsų krašto istorija, palaikė ryšius su knygnešiais, kurie jam iš Prūsijos pristatydavo lietuviškų elementorių. Paprastoje pirkioje grupėmis po 15–20 mokinių susirinkdavo ant pailgų suolų prie bendro didelio stalo, kurio gale pats sėdėdavęs. Daraktorius jokio turto neturėjęs, viskas tilpo viename maišelyje.
Paminklas Kazimierui Jagminui Buknaičių kapinaitėse Benjamino Kaluškevičiaus archyvo nuotrauka
„Tais laikais K. Jagminas buvo labai populiari asmenybė, visą gyvenimą skyręs žmonių švietimui. Dirbo Viekšnių, Laižuvos ir kitose parapijose. Ilgiausiai daraktorinė mokykla buvo mano tėvų namuose sodyboje, nes namas buvo didelis. Mūsų namuose keturias dienas sirgęs mirė“, – rašė A. Poškui buvusi jo mokinė Ona Liutkutė–Petrulienė iš JAV.
A. Poška apie daraktorių K. Jagminą periodinėje spaudoje paskelbė kelis straipsnius. Jo iniciatyva Mažeikių rajono savivaldybės taryba 1997 m. svarstė projektą ir priėmė sprendimą Mažeikių 5–ajai pradinei mokyklai (Buknaičiuose) suteikti Kazimiero Jagmino vardą.
Taip atsitiko, kad Antaną Poškų jau nuo pradinės mokyklos, o ypač nuo gimnazijos laikų, likimas suvedė su garsiais šio krašto mokytojais lituanistais, lietuviško žodžio puoselėtojais – Julija Janišauskaite, Vytautu Kurlicku. Tad nieko stebėtino, kad ir studijoms anuometiniame Vilniaus Pedagoginiame institute jis pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą.
Mokytojo meilė lietuvių kalbai labiausiai atsiskleidė, kai Lietuvoje platų mastą įgavo lietuvių kalbos mokslas ir praktika, įžengę į savo suklestėjimą, kurį doc. Aldonas Pupkis savo monografijoje „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.“ pavadino „tikru aukso amžiumi“. Tame sąjūdyje aktyviai dalyvavo ir Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Mažeikių rajono skyriaus kalbos sekcijos nariai, tarp jų ir Antanas Poškus. Jis buvo šios sekcijos narys. Atsižvelgiant į jos aktyvią veiklą rajone, 1972 m. jis tapo ir Respublikinės kalbos komisijos nariu. Tai buvo aukštas jo pastangų pripažinimas.
Kalbos sekcijos pirmininkai rajone keitėsi, tačiau dažniausiai tai būdavo „Pergalės vėliavos“ redakcijos žurnalistai (Aleksas Niemčauskas, Loreta Vikulova), mano kolegos, todėl aš, dirbdamas su jais, buvau visų svarbiausių Antano Poškos veiklos barų liudininkas. Atmintyje išliko gražūs prisiminimai. Štai 1982 m. lapkričio 18–19 d. Mažeikių rajone, beje, nemaža dalimi A. Poškaus pastangomis, buvo surengtos Gimtosios kalbos dienos. Į šį renginį buvo atvykę A. Pupkis, Valerijus Čekmonas, Regina Čičinskaitė, Eleonora Lassan, Regina Venckutė, Aleksas Girdenis, Adomas Šoblinskas, Nijolė Šližienė. Turbūt dabar būtų sunku ir įsivaizduoti tokią pagarbą kalbininkams, kad juos ant Akmenės–Mažeikių rajono ribos pasitiktų rajono vadovai, kalbos komisijos nariai, rajono liaudies švietimo, vidurinių mokyklų atstovai, žurnalistai – su sveikinimo kalbomis, gėlių puokštėmis, muzika. Pasiskirstę grupėmis, kalbininkai susitiko su Naftos perdirbimo gamyklos darbuotojais, rajono moksleiviais, žemės ūkio specialistais. Įspūdingas, su didele meile lietuvių kalbai surengtas kalbininkų susitikimas Mažeikių 2–ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje tuo metu lietuvių kalbą dėstė mokytojas A. Poškus. Iš viso per tas dvi dienas rajone kalbos kultūros klausimais buvo perskaityta 14 paskaitų, jų klausė apie 500 vietos gyventojų.
Nebūtume draugai, bendraminčiai, jei A.Poškus nepasistengtų, kad redakcijos žurnalistai susitiktų su kalbininkais. Štai ką apie šį susitikimą rašiau straipsnyje „Gimtosios kalbos dienos“: „Pas mus į svečius atvyko filologijos mokslų kandidatė Nijolė Šližienė ir docentas Adomas Šoblinskas (beje, jo pirmoji darbovietė buvo mūsų laikraščio redakcija). Kartu su kalbininkais dalyvavo Respublikinės kalbos komisijos ats. sekretorė Gražina Kadžytė.
Vyko naudingas pokalbis apie laikraščio kalbą. Svečiai pažymėjo, kad „Pergalės vėliavos“ žurnalistai skiria rimtą dėmesį laikraščio kalbai, kad ji nuolat gerėja. Kalbininkai nurodė, kur nusižengta taisyklėms, kokios dažniausiai mūsų laikraščio puslapiuose būna klaidos. Šis susitikimas, be abejo, prisidės prie laikraščio kalbos gerinimo“ („Pergalės vėliava, 1982 12 04). Laikraštis turėjo skyrelį, skirtą kalbos kultūrai. Vienas aktyviausių skyrelio narių buvo A.Poškus.
Atsižvelgdama į plačią rajono kalbos sekcijos veiklą, Respublikinė kalbos komisija nusprendė vieną savo leidinio „Mūsų kalba“ numerį skirti mažeikiškiams. Telkiant vietinius autorius šiam leidiniui, A. Poškui vėl atiteko pagrindinis krūvis. Tai jis padarė greitai ir atsakingai – straipsniai buvo parengti. Įvadą leidiniui parašė rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Romanas Songaila, apie žymius kalbininkus, kilusius iš Mažeikių rajono (A. Girdenį, A. Šoblinską, V. Urbutį ir kt.) – šių eilučių autorius, o apie rajono kraštotyrininkų veiklą kalbos kultūros baruose – pats A. Poškus. Patys kalbininkai irgi parašė kelis straipsnius Mažeikių rajonui aktualiomis kalbos kultūros temomis. Mažeikiškių leidinys „Mūsų kalba“ buvo išleistas 1983 m. (nr.1).
A. Poškus su jaunaisiais kraštotyrininkais rinko vardyną ir kitus kalbos faktus. Minėtoje monografijoje prof. A. Pupkis rašo: Lietuvių kalbos ir literatūros institutui buvo perduota 100 Juodeikių ir Reivyčių apylinkių vietovardžių. 1975 m. rajone surinkta daugiau kaip 600 vietovardžių [...]. Vėliau į vardyno rinkimą įsitraukė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyriaus kraštotyrininkai, vadovaujami Alberto Ružės. Pavyzdžiui, 1979 m. (Lietuvių kalbos ir literatūros – J. L.) institutui buvo perduota apie 8000 jų surinktų kalbos vienetų (p.263–264). A. Ružė su Kauno kraštotyrininkais į Mažeikių rajoną 1979–1984 m. atvykdavo kiekvieną vasarą. Čia pirmuoju jo talkininku buvo A. Poškus – jis buvo tarsi gidas jų išvykų į kaimus, nes puikiai žinojo apylinkių kelius kelelius, senus žmones, kurie kalbindami turėjo ką papasakoti, prisiminti, pasakyti. Kol leido A. Ružės sveikata, jiedu iki pastarųjų metų susirašinėjo, pabendraudavo telefonu. A. Ružė visada didžiai vertino bendrystę su A. Poškumi, jo talkininkavimą kilniam lietuvių kalbos puoselėjimui.
Atgal
