Tautos mokykla
08 12. Su Lietuva širdy
Lietuvos partizanas mons. Alfonsas Svarinskas
Vyčio Kryžiaus ir Šaulių Ordino kavalierius
Garbė Tau, Viešpatie, už amžinąjį taką
Nuo žemės dulkų lig dangaus žvaigždžių.
Garbė už Saulę, kur kas rytą teka,
ir už didybę mūs mažų širdžių.
Bernardas Brazdžionis
Kol kas partizanų vėl netremia į Sibirą ir nešaudo, bet jau kai kur neleidžia Lietuvoje viešai pasisakyti... Š. m. rugpjūčio 6 d. Ariogaloje buvo metinė Lietuvos partizanų ir Laisvės kovotojų pagerbimo šventė. Ji liūdnai baigėsi. Mano kalbą nutraukė šventės organizatoriai. Belieka vienintelis kelias išsakyti savo mintis dešiniojoje spaudoje. Gavau kvietimą rugpjūčio 6 d. atvykti į Ariogalą į Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydį, kuris apvainikuotas šūkiu „Su Lietuva širdy“. Organizacijos komiteto pirmininkais pasirašė Juozo Gruodžio konservatorijos rektorius Kęstutis Bliūjus ir LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis, o Lietuvos radijas paskelbė, kad Ariogaloje bus politinių kalinių ir tremtinių sąskrydis. Važiuodamas į Ariogalą nežinojau, kaip šį sąskrydį pavadinti. O juk šio sąskrydžio pagrindinis subjektas turėtų būti Lietuvos partizanai, jų ryšininkai, rėmėjai ūkininkai, kurie davė duonos partizanams ir leido įsirengti bunkerius savo sodybose, nors gerai žinojo, kad jų auka baigsis sodybos ir šeimos sunaikinimu, geriausiu atveju ilga kančia, o gal ir mirtimi Sibire. Toliau šiame sąraše turėtų eiti politiniai kaliniai, tremtiniai ir visi Laisvės kovotojai. Deja, šios šventės pakvietime partizanai nefigūravo, tarsi jie nebūtų dalyvavę Laisvės kovoje. O partizanų pakvietimas į šventę yra tarsi saldainis, kuris juos nuramintų visiems metams iki sekančio sąskrydžio. Manau, kad dr. Povilas Jakučionis puikia žinojo, kad laisvės kovose dalyvavo ir partizanai. Šio kvietimo programoje buvo parašyta - Šv. Mišios, sveikinimai ir koncertas, bet problemų jokių. Ne vienam jų trūksta sveikatos, pinigų vaistams ar kitiems buitiniams reikalams, o be to, aiški grėsmė naujai Lietuvos okupacijai ir sunaikinimui.
Ar daug gali padėti vien sveikinimai ir koncertai? Taigi politiniai kaliniai ir tremtiniai negali imti visos atsakomybės ant savo pečių. Jeigu vyskupai ir kunigai nebūtų padėję partizanams, jie nebūtų kovoję 10 metų. Šia proga jums turiu priminti ir paaiškinti dėl ankstyvos partizanų žūties. 1948 m. buvo įkurti kolchozai ir Lietuvos žmonės neteko duonos. Už darbadienius mokėjo tik 100 g prastų grūdų už dieną. Tuo pačiu neteko duonos ir partizanai, kurie karo metu buvo populiarūs Lietuvoje ir juos vadino meiliai – „žaliūkais“. Partizanai nebeturėjo šovinių. Tuo metu sovietų kariuomenė nebuvo taip demoralizuota, kaip pasireiškė vėliau. Rusija pardavinėdavo čečėnams ginklus ir nuo tų ginklų patys žūdavo. Lietuvos partizanai tokių galimybių neturėjo. Vakarų srities vadas maj. S.Staniškis - „Litas“ paskutiniais metais turėjo tik 2 pistoleto šovinius. Žmonės buvo jam suradę dar 2 šovinius.
Per Nepriklausomybės metus įvairūs asmenys bei organizacijos, dažnai niekuo nesusiję su partizanų kova, ruošdavo šituos šventinius minėjimus, dažnai Maskvos ir jų mentalitetas mažai skirdavosi. Klausimas: kas juos įgaliojo pravesti partizanų šventes? Taigi, bandoma paaiškinti, kad partizanai yra neturtingi, nes neturi lėšų šiems renginiams organizuoti. Šiuos renginius turėtų finansuoti valstybė. Pavyzdžiui, A. M. Brazausko paminklui ji skyrė 128 tūkst. litų. O juk buvo galima pasakyti, kad visi vykstantys į Ariogalą įsidėtų į kišenę po 2 litus, ir juos įmestų į aukų dėžutę prie altoriaus - galėjo pilnai patenkinti šiuos organizacinius reikalavimus ir darbus.
Šias metais Ariogaloje buvo mažiau žmonių. Ir labai gaila, kad per Šv.Mišias dalinant Komuniją jau buvo valgoma ir geriama. Čia degtindarių ir pinigų mėgėjų agentai ir vėl suniekino šią prasmingą ir gražią šventę. Politiniai nusikaltėliai, padedant vietos kolaborantams, stengėsi tikinčią Lietuvą paniekinti ir pažeminti.
Ir vėl naujas klausimas - kas suvarė Lietuvą į miškus? Atsakymas aiškus: okupantai, padedami vietos kolaborantų. Pagal juos, kas tarnavo Lietuvos Respublikai – nusikaltėlis, kas geriau gyveno ir buvo turtingesnis - nusikaltėlis ir „buožė“, kas vadovavo religinėms ar kultūrinėms organizacijoms – nusikaltėlis. O ką jau kalbėti apie šaulius ir ateitininkus – jie „ypatingi nusikaltėliai“. Ta pačia proga noriu pasakyti šventės dalyviams ir jaunimui, kad Lietuvoje buvo labai geras auklėjimas. Lietuvė katalikė Motina, Bažnyčia ir Mokykla gerai išauklėjo Lietuvos jaunimą. Okupacijos pradžioje, kuomet sovietai paskelbė mobilizaciją, teko kiekvienam jaunuoliui apsispręsti: ar eiti į frontą, ar priešintis. Dauguma jaunuolių buvo be karo mokslo, neparuošti. Kiekvienam rekrūtui davė po ilgą šautuvą - vadinamą „kačergą“ ir vieną katiliuką dviems žmonėms. Tuo metu vyko baisūs mūšiai prie Budapešto (Vengrijoje) ir Latvijoje (Kurlandijoje). Vienas Ukmergės partizanas kalbėjo savo draugams: aš nieko fronte nepamečiau ir neisiu į okupanto kariuomenę. Neisiu su raudona kruvina vėliava pavergti Europos sovietams. Jei dievas leido man žūti, tai žūsiu Lietuvoje. Ir tikrai - šis partizanas po penkerių kovos metų žuvo 1949 m.
Amžiną atilsį duok jam ir visiems laisvės kovotojams, Viešpatie!
Lietuvoje žuvo apie 22 tūkstančius partizanų. Dalis pateko į KGB nagus ir buvo Vilniuje sušaudyti. Jų pavardės yra išrašytos ant šių baisių KGB rūmų sienos. Bet dar ne visos – aiškinama, kad per 22 laisvės metus nesuspėta.
O reikia visas šias aukas įsidėti į protus ir širdis. Be partizanų Laisvės kovotojų aukų mes nebūtume turėję laisvės ir Lietuva būtų tik Rusijos provincija, kaip ir caro laikais. Deja, Lietuvoje, kaip niekur kitur pasaulyje, partizanai yra negerbiami. O ypač šiuo metu, kai bolševikai pradėjo naują Lietuvos okupaciją. Jie prisimena, kad didžiausia kliūtis buvo partizanai ir Bažnyčia.
Lietuvoje veikia priešo svetainė www.pokaris.lt, iš kurios sklinda bjauriausi žodžiai partizanų adresu. Juos vadina banditais ir panašiai. Ir mūsų valdžia šiems nusikaltėliams neužkerta kelio. NKVD generolas M.Misiukonis teisme teisinasi ne dėl savo nusikaltimų, bet reikalauja, kad iš žuvusio partizano Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus A. Kraujelio (kuris į partizanų eiles atėjo tik 1948 m., kada partizanai buvo bebaigiami naikinti) būtų atimtas Laisvės kovotojo statusas ir jį vadina kriminaliniu nusikaltėliu. Ir taip jo byla eina iš vienos įstaigos į kitą ir nematyti pabaigos. Jau rašiau, kad Lietuvos valdžia piktybiškai tyli ir neskelbia, kad bolševikai nužudė 15 LR ministrų, 10 ministrų žuvo kalėjimuose arba tremtyje, sušaudyti 9 generolai, 8 majoro Vytauto Builvičiaus kovotojai, daug vyskupų ir kunigų. Apie tai galite paskaityti mano straipsnyje, kurį atspausdino „Lietuvos Aidas“ 2011.08.06.
Prieš mūsų akis yra du mirtini Lietuvos priešai. Tarp kitko, jie yra sąjungininkai - degtinė ir sovietai. Apie tai šios šventės pamoksle išsamiai kalbėjo ark. metropolitas Sigitas Tamkevičius. Jam leido kalbėti (o man - ne) ir manau, kad jo žodžiai bus atspausdinti Lietuvos spaudoje.
Bolševikai iš naujo kelia ir ugdo savo „didvyrius“. Trumpai apie kai kuriuos. Visi puikiai žino, kad tarp A. Sniečkaus ir A. Brazausko yra lygybės ženklas. Sniečkus viską darė per kraują, o Brazauskas melu. Ir vienas, ir antras iš visų jėgų tarnavo okupantams naikinant lietuvių tautą. Ir dabar A. Brazausko vardu pavadintas parkas Mažeikiuose, vidurinė mokykla Kaišiadoryse. Kokius Lietuvos piliečius ši mokykla ugdys?
Ar todėl šią mokyklą pavadino A.Brazausko vardu, kad jis paniekino trispalvę pirmajame Sąjūdžio mitinge 1988 m. ir tvirtino, kad Lietuva be TSRS negali gyvuoti? Vienas „drąsus“ komunistas pasiūlė Kaišiadorių miestą pavadinti Brazausko vardu. Puikiai skambėtų: Brazausko miesto vyskupas Juozas Matulaitis... Ar nereiktų šitą „drąsuolį“ apdovanoti Lietuvos ordinu, kaip buvo apdovanotas M. Misiukonis.
Kitas didvyris - J. Marcinkevičius. Okupacijos metais jis sėkmingai perėjo visus aukščiausius komunistų partijos postus, buvo Maskvoje ir Lietuvoje labai įtakingas, bet nė vienu žodžiu negynė žudomos Lietuvos. Draugai tvirtina, kad jo parašyti eilėraščiai apie Leniną yra patys geriausi lietuvių kalba. Jo knygose niekinami Lietuvos dvasiškiai. Kuomet mums buvo labai sunku, kuomet mus komunistų partija naikino, jo „Katedra“ buvo vaidinama Lietuvos, Rusijos ir Vengrijos teatruose. Dabar ruošiamasi statyti jam paminklą Prienuose šalia didžiojo filosofo Antano Maceinos paminklo. Ir ką jie turi bendro? Prieniškiai teneišdrįsta išniekinti A. Maceinos paminklo.
Apie Vytautą Kernagį galite paskaityti ano meto „Lietuvos Aide“. Kodėl bolševikai kelia aukščiau paminėtus didvyrius? Noras paprastas. Jei šie paminėti žmonės yra didvyriai, tai visi kiti nusikaltėliai prieš lietuvių Tautą nėra jokie nusikaltėliai.
Galima apgauti kai kuriuos žmones, bet negalima apgauti istorijos. Ir galop, mano - Laisvės kovotojo pasiūlymas - vieną dieną reikia susirinkti į Vilniaus katedrą Bažnyčios ir Tautos vadams bei patriotams, pasimelsti už užmirštus nužudytus ministrus, generolus, Vilniaus sukilėlius, ir tuojau pat Respublikos Seime suruošti iškilmingą aktą ir paskelbti visų šių didvyrių pavardes. Lietuvių Tauta turi žinoti savo didvyrius, pagerbti jų aukas ir pristatyti juos jaunajai kartai. Šio akto negalima atidėlioti, nes gali būti per vėlu. Tai būtų tikrai geras kovotojų ir žuvusiųjų priminimas.
Ir baigsiu Bernardo Brazdžionio žodžiais:
Garbė už lopšį kūdikio nekalto,
garbė už kapą Laisvės milžinų,
už praeitį sunkių skausmų sugeltą,
už ateitį be nuodėmių senų.
Atgal
