Tautos mokykla
09.04. Švietimas yra tik deklaruojamas
Juozas Brazauskas, istorikas, buvęs mokytojas ekspertas
Artėjant dar vieniems mokslo metams, ateina laikas pasvarstyti, kokie švietimo skauduliai mus jaudina ir tapo gyvenimo realybe. Buvusios ir esamos valdžios mums paliktos problemos yra vienodai svarbios ir skaudžios. Švietimo baruose dirbantieji ypač jaučia tautos dvasios eroziją. Skaudžiausios problemos: mažėjantis gimstamumas, alkoholizmas, jaunos kartos neraštingumas, nepasitikėjimas, netikėjimas ateitimi, nenoras gyventi savo valstybėje.
Švietimas turėtų užimti pamatinę vietą valstybės veikloje. Pagrindiniai tikslai, į kuriuos turėtų būti orientuojama visuomenė, yra:žinių visuomenė, žinių ekonomika, šiuolaikiška valstybė. Tokiai valstybei kurti reikia esminės pertvarkos visoje švietimo sistemoje. Deja, švietimas yra tik deklaruojamas, bet nėra tikras valstybės politikos prioritetas. Valstybės lygmens ir vietos politikams trūksta politinės išminties priimti sisteminius sprendimus.
Ko mes einame į mokyklą?
Klausimas, atrodo, paprastas. Atsakytume: mokytis, visapusiškai lavintis, padedant mokytojams. Deja, kuo toliau, tuo labiau mokykla darosi panaši į savotišką prieglaudą, kurioje malonu susitikti su draugais, nemaža dalis mokinių čia tikisi pavalgyti... Daugelyje mokyklų pašlijusi mokinių drausmė kuria nebaudžiamumo atmosferą. Tai kelia grėsmę pačių mokinių saugumui, griauna ugdymo procesą ir sunkina mokytojų darbą. O ką daryti tiems, kurie nusiteikę mokytis, trokšta žinių, nori lavinti savo asmenybę? Dažnai jie turi kentėti klasės draugų patyčias, trukdymus net per pamokas...
Nuo ugdymo turinio įgyvendinimo nutolę mokytojai skuba stropiai pildyti krūvas popierių, nuo kurių priklausys jų tolesnė ateitis: atestacija, auditas, savianalizė ir kt. Vis mažiau laiko lieka konkrečiam darbui su mokiniais. Kaip miražas sklando svarbūs švietimo tikslai. Dar 1990 m. buvo skelbiama: „ Mokyklos pagrindą turi sudaryti šeima, su visuomenės gyvenimu, kultūra, kalba bei valstybe paveldėtos vertybės“. Svarbiausi mokymo ir auklėjimo pagrindai: „ per artimą pažinti tolimą, per savo kalbą - pasaulį, per savo namus - žmonijos civilizaciją“. Ar ne taip mąstė Meilė Lukšienė?
Šiandien mokykloje menkai ugdoma mokinio asmenybė, neskatinamos jo fizinės ir protinės, psichinės ir kitokios galios. Mokyklose nėra gailesčio, atjautos, pagarbos kitam žmogui ugdymo. Jau net pradinukams nereikia Jono Biliūno apsakymų „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“. Todėl gyvenimas nesulaikomai dvasiškai senka.
Silpnas mokyklos ryšys su gyvenimu. Mūsų gyvenamas pasaulis perpildytas tuštybių mugės. Atrodo, kad žinių prikrovimas į mokinių galvas yra didysis švietimo tikslas. Lietuvos pažanga siejama vien tik su technologinėmis inovacijomis. Dvasinei kultūrai, suteikiančiai gyvenimo prasmę, pilnatvę, gyvenimo kokybę laiko ir vietos nelieka. Bet dar romėnų poetas Juvenalis pastebėjo, kad sveika siela turi būti sveikame kūne...
Kur kas svarbiau atrodo priemonių tiems tikslams įgyvendinimas.
Vos ne kasmet ginčijamasi, kiek brandos egzaminų laikys abiturientai. Ar jie bus valstybiniai, ar mokykliniai. Kokius egzaminus laikyti? O gal jų visai nereikia nelaikyti? Užtenka išklausyti kurso. Tarsi tai būtų loterija. Valstybei reikalingi atsakingam gyvenimui parengti jauni žmonės, turintys aiškią ateities viziją. Kai jauni žmonės jos nemato, renkasi artimus ar tolimus užsienius...
Mokytojų kolektyvai beviltiškaisensta. 2016 m. vien Panevėžyje 65 proc. buvo 50 ir vyresnių mokytojų, gausiausia grupė buvo 45-59 metų amžiaus. Vyresnioji mokytojų karta dirba nelengvomis sąlygomis. Jai nėra lengva persiorientuoti dirbti naujaip. Gyvename veikiami demokratinio gyvenimo iššūkių. Dešimtus metus vykdomas projektas „Renkuosi mokyti“ sulaukia vis daugiau dalyvių. Bet jauni žmonės ruošiasi dirbti mokykloje tik... dvejus metus. O juk reikalingi pastoviai mokyklose dirbantys jauni pedagogai.
Situacija yra dramatiška. Tarsi metamas gelbėjimosi ratas – bandoma pritraukti į mokyklą ne specialistus, net jaunus, pedagoginiam darbui neparengtus vyresniųjų kursų studentus. Man tai primena sunkius pokario metus, tuomet taip pat trūko mokytojų, su jaunimu dirbo kas netingėjo. Šiandien kalbėti apie ugdymo kokybę darosi populiaru, bet nuo to ji negerėja. Akivaizdžiai smukęs mokytojo autoritetas ir jo profesijos prestižas.
Ar yra išeitis iš šios apibūdintos situacijos?
Žinoma. Švietimo pertvarkos programa artimiausiems metams turėtų būti orientuojama į tai, kad švietimo sistema yra nedaloma ir jos atskiros dalys turi glaudžiai tarpusavyje sietis. Jos turi būti pakankamai finansuojamos. Švietimas tik popieriuose skelbiamas prioritetine valstybės raidos sritimi. Dabartinė sunki ekonominė padėtis neleidžia skirti pakankamai dėmesio visoms švietimo sritims. Tačiau taupyti švietimo ir kultūros sąskaita yra nesusipratimas, gal net nusikaltimas.
Iš vidurinio ugdymo kažkodėl išskiriamos gimnazijos. Bet kuo dėti kitose mokyklose liekantys mokiniai? Ar jiems nereikia kokybiško ugdymo, priežiūros? Taip gali didėti socialinė atskirtis. Ar to mūsų valstybei reikia? Juk ir dabar ji pakankamai ryški. Mokymosi motyvacijos stokojantiems mokiniams turėtų būti kuriamos įvairios profesinės mokyklos. Bet dabar egzistuojančios profesinės mokyklos nėra patrauklios jaunimui.
Iš esmės reikia didinti mokytojo autoritetą, kelti profesijos prestižą. Darbas su jaunimu turi būti valstybinės svarbos uždavinys, kuriam įgyvendinti nereikia gailėti nei lėšų, nei laiko. Investicija į valstybės ateitį gal negreitai atsipirks, bet kito kelio nematyti. Mokytojo autoriteto smukimas yra pagrindinė dabartinės mokyklos krizės priežastis.
Mokytojo profesija turi tapti prestižinė, o tai galima pasiekti tik tada, kai mokytojų gaunami atlyginimai bus taip pat prestižiniai, lyginant su kitų profesijų darbuotojų atlyginimais. Tik tuomet į mokyklą ateis pakankamai kokybiškai parengti jauni mokytojai, gebantys ugdyti Lietuvos valstybės ateitį.
Ne pirmus metus dirbantiems mokytojams turi būti kuriama nuolatinio tobulėjimo sistema – vienerių metų kūrybinės atostogos kelti kvalifikacijai, mokytis užsienio kalbų, papildomai kompetencijai įgyti ir kitais profesinio tobulėjimo tikslais. Tam valstybė turi skirti lėšas, o ne mokytojas iš savo kuklaus atlyginimo.
Pagyvenusiems mokytojams valstybė privalo sudaryti sąlygas anksčiau išeiti į pensiją. Mokytojas turėtų įgyti teisę rinktis – išeiti į pensiją anksčiau ar dirbti iki pensinio amžiaus. Tie, kurie jausis galintys dirbti, neturėtų būti verčiami palikti mokyklą. Mokytojų stygiui kompensuoti – mokyklose turėtų atsirasti pakaitiniai mokytojai. Tai gerokai prisidėtų prie ugdymo kokybės užtikrinimo. Bet jų reikia ieškoti su žiburiu...
Labai svarbu aukštųjų mokyklų absolventams suteikti perspektyvą ir parodyti, kad ateityje mokykla bus patraukli, kad jau dabar būtų didinamas mokytojo profesijos prestižas ir skatinama į ją orientuotis. Jauno žmogaus asmenybės ugdymas privalo būti dėmesio centre. Jauno žmogaus asmenybę turi ugdyti mokytojas asmenybė. Kiek jų beliko mokykloje?
Taigi valstybės ir tautos ateitis – mokyklos rankose. Mokyklos valdymas turi būti pertvarkytas tėvų ir mokytojų savivaldos pagrindais. Tik kartu su darna pasižyminčia šeima šiuolaikiška mokykla bus pajėgi žvelgti į valstybės ir tautos ateitį.
Atgal
