Tautos mokykla
08 05. Iš nevilties gelmių
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas
Vyčio Kryžiaus ir Šaulių ordinų kavalierius
Šaukiu aš tautą, GPU užguitą
Ir blaškomą it rudenio lapus:
Į naują vieškelį, į naują buitį,
Kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs.
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
Ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
Kad tamsiame vidurnakty nežuvę
Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.
Bernardas Brazdžionis
Šių metų liepos mėnesį buvo daug religinių ir tautinių švenčių. Sakoma, kad kai kuriose renginiuose buvo šiek tiek daugiau žmonių negu pernai. Tai žadina optimizmo jausmą. Bet, einant tokiu tempu, Lietuvos atgimimui reikėtų bent 100 metų. O žinome, kad žmogaus amžius yra per daug trumpas. Ir mes galime šito atgimimo nesulaukti.
Buvo ir daug įvairių minėjimų, sukakčių. Prisiminėme visus žuvusius už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę: partizanus, ryšininkus, tremtinius ir ūkininkus, kurie laužė sunkiai uždirbtą duoną su Laisvės kovotojais ir leido savo sodybose išsikasti bunkerius, nors gerai žinojo, kad visa tai baigsis gyvybės ir sodybos sunaikinimo auka ar ilga ir varginga kančia Sibire.
Netekome apie 22 tūkstančių partizanų, žuvusių Lietuvos miškuose, ir dalies jų, patekusių į KGB rankas ir sušaudytų Vilniuje. Iš lagerių grįžo tik maža dalis. Gyvų partizanų dar yra apie 200, bet ir jų dauguma prikaustyti prie ligonio lovos.
Per bolševikų ir nacių okupacijas Lietuva neteko apie trečdalio gyventojų!
Nors daug paaukojome ant Tėvynės laisvės aukuro, bet išgyvenome. Buvome įsitikinę, kad Tėvynės laisvė - tokia vertybė, kad už ją negaila net gyvybės aukos, o kapituliuoti yra labai ir labai negarbinga.
Šios didžios aukos mums primena ir mus įpareigoja toliau tęsti Lietuvos išlaisvinimo kovą iki visiškos pergalės. Mes dar neturime tikros laisvės. Dievas paliko kai kuriuos Laisvės kovotojus gyvus ne dėl to, kad jie būtų kuo ypatingai nusipelnę, bet kad jie laisvės kovų fakelą perduotų sekančioms kartoms.
Visi minėjimai ir prisiminimai kelia mums daug džiaugsmo. Mes visus kovotojus paminėjome malda, gražiais prisiminimais ir didžiu ryžtu ateičiai.
Šių metų liepos 12 d. buvo transliuota per televiziją Prezidentės metinė spaudos konferencija. Vienas iš kairiųjų korespondentų Prezidentės paklausė: „Ar ne per daug Bažnyčia kišasi į politiką?“ Klausimas atrodė provokuojantis. Manau, kad Prezidentė galėjo atsakyti paprastai ir tiesiai: „Šiuo svarbiu klausimu domisi Bažnyčia – tikintieji, ir visi Lietuvos patriotai“. Prezidentė pareiškė, kad Konstitucija skelbia, jog Bažnyčia atskirta nuo Valstybės.
Mums taip kalbėjo sovietai ir kolaborantai, kurie negailestingai griovė Lietuvą. Toks Prezidentės atsakymas sukėlė tikinčiųjų širdyse skausmą.
Buvo kalbama apie „Pagalbinio apvaisinimo įstatymo“ variantą. Katalikų Bažnyčiai priklauso 75 proc. Lietuvos gyventojų. Ir jie žino, kad gyvybė yra Šventa Dievo dovana, kurią reikia ginti ir apginti.
Katalikų Bažnyčios Lietuvoje sūnūs ir dukros: partizanai, ryšininkai, politiniai kaliniai, ūkininkai, visi laisvės kovotojai, kovojo už Lietuvą. Ir kiek buvo paaukota ašarų, skausmo, kraujo ir gyvybės aukų. Jie aukojosi vedami Dievo, Tėvynės ir artimojo meilės.
Kas yra Bažnyčia? Bažnyčia tai nėra balionai, skraidantys virš Vilniaus. Bažnyčia yra 79 proc. Lietuvos žmonių. Taigi ar ji gali būti atskirta nuo valstybės? Ar jos nesaisto demokratija? Ji gynė Lietuvą ir dabar dalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime, o, be to, tikintieji moka mokesčius ir atlieka kitas pareigas Tėvynei. Net galima pasakyti, kad Bažnyčia per mažai viešai dalyvauja politiniame gyvenime sprendžiant šio laiko aktualias problemas. Taigi priminti, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės - netinka. Ir dabar, naujos komunistinės okupacijos akivaizdoje, tik Bažnyčia Lietuvą gali išvesti į naują ir šviesų rytojų.
1941 metais traukiantis bolševikams iš Lietuvos, buvo žiauriai nužudyta 14 kunigų. Praeitą kartą savo straipsnyje rašiau jų pavardes. Dabar nekartosiu.
Lietuvoje buvo sušaudytas Telšių vyskupas V. Borisevičius, partizanų kapelionas Justinas Lelešius „Grafas“; GULAG`e sušaudytas kunigas Stasys Rimkus. Arkivyskupas Mečislovas Reinys žuvo Vladimiro kalėjime. O kiek kunigų mirė lageriuose ar tapo invalidais?
Komunistai ir jų kolaborantai per 50 okupacijos metų padarė daug žalos Lietuvai, sunaikindami daug materialinio ir dvasinio turto. Sužalojo lietuvių mentalitetą. Pasėjo girtuoklystę, narkomaniją ir vagystes bei korupciją. Prieš Lietuvą vėl iškilo baisus priešas, komunistų sąjungininkas – girtuoklystė. Jei okupacijos metu kiekvienas Lietuvos pilietis išgerdavo 12 litrų degtinės, dabar vienam gyventojui tenka 20 litrų. Vaikai ir seneliai negeria. Taigi, šis skaičius dar didesnis. Tiesa, paaugliai jau pradeda gerti. Ir papuola net į reanimacijos skyrius ligoninėse. Pradeda gerti ir mergaitės. Geriantys žmonės labai dažnai prageria ir savo sveikatą, ir savo vaikų ateitį. Apie girtuoklystę kalbame jau 20 m. Bet kaip matome iš statistikos - jokios pažangos nematyti. Labai dažnai per televiziją matome politizuotą laidą „Klausimėlis“, bet šią žalingą laidą pakenčia mūsų valdžia. „Klausimėlio“ jaunimas labai ir labai kvailai atsakinėja. Pavyzdžiui : „Ką davė Vytautas Didysis Lietuvai?“ Atsako: „Vytautas Didysis į Lietuvą atvežė arklius.“ Į klausimą „Kada gyveno Vytautas Didysis?“ atsako: „Smetonos laikais.“
Prezidentas apdovanojo aukštu Lietuvos ordinu budelį M. Misiukonį. Teisme jis niekina žuvusį Vyčio kryžiaus ordino kavalierių Antaną Kraujelį, kurį pats su savo sėbrais nužudė. Ir reikalauja atimti iš žuvusio partizano Kario Savanorio pažymėjimą.
Tragikomedija apie jaunos naivios mergaitės Eglės Kusaitės bylą. Jau 2 metai besitęsianti pedofilijos byla Kaune.
Egzistuoja svetainė „Pokaris.lt“, kurioje Lietuvos partizanai vadinami banditais. Ir nėra Lietuvoje valdžios, kuri užkirstų kelią šiems nusikaltėliams, šmeižiantiems šventą Lietuvos laisvės kovą.
Moralinė padėtis Lietuvoje taip pat tragiška. Neseniai aukštas policijos pareigūnas kalbėjo, kad Šiauliuose dvi aštuoniolikmetės mergaitės nužudė savo draugę. Nužudymas buvo labai skaudus: mergaitė buvo sukapota ir kūno dalys išmėtytos įvairiose vietose. Tokio nusikaltimo Lietuva dar negirdėjo.
Ši blogio sėkla buvo pasėta dar pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, kada „ružavi“ poetai skelbė: „Be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų“. Ir šios „filosofijos“ rezultatas jaučiamas dabar. Šeimose nebėra vaikų, nebėra dirbančiųjų. Dirba 1,2 žmogaus, kad uždirbtų vienam pensininkui duoną. Tuo tarpu normali padėtis būtų, jeigu dirbtų bent trys arba du žmonės.
Inteligentai ir jaunimas išsibėgiojo į užsienį, ieškodami geresnio duonos kąsnio. Skelbiama, kad 2040 m. Lietuvoje bus tik 2 milijonai gyventojų. Lietuva praskolinta. Jau dabar skola viršija 30 milijardų litų. Ir vėl šiemet didelė suma paskolinta SODRA‘i.
Tai kas Lietuvos laukia? Manau, kad reikia kalbėti ne apie Bažnyčios atskyrimą nuo Valstybės, bet apie blogį, kurį jau išgyvename dabar.
Greitu laiku Lietuva gali išnykti iš Europos žemėlapio. Taigi mūsų visų uždavinys užkirsti kelią bedieviškai amoraliai propagandai ir Tėvynės griovimui. Ir grįžti prie Dievo. Ir gyvenimą statyti ant Dekalogo pagrindų.
„Kas neturi Dievo – tas neturi ateities“ (Pop. Benediktas XVI).
Kompartija ir jos kolaborantai šiandien negailestingai įsisiurbė į Tautos kūną ir kraują. Iki šiol nepastatytas paminklas partizanams ir Laisvės kovotojams Vilniuje. Buvo surengti 2 konkursai. Bet nė vienas projektas nebuvo priimtas ir patvirtintas. O piniginės premijos už nesančius paminklus buvo išmokėtos. Kyla klausimas: už ką buvo išleisti valstybės biudžeto pinigai? Turbūt delsiama ir laukiama, kad paskutiniai gyvieji partizanai išmirtų arba būtų ganėtinai apšmeižti. Nežinau kitos pasaulio valstybės, kuri taip negerbtų arba niekintų laisvės kovotojus. Visi puikiai žino, kad jei ne jų auka - Lietuva nebūtų laisva, o būtų Rusijos imperijos provincija - kaip ir prie caro. Taigi partizanams reikia atiduoti deramą pagarbą ir juos atitinkamai, nors ir pavėlavus 20 metų, pagerbti. Visi kentėję ir žuvę už Lietuvos laisvę yra tikrieji Lietuvos didvyriai. Kyla klausimas, kodėl iki šiol piktybiniai slepiamos jų pavardės. Lietuvos jaunimas turi žinoti apie tikruosius Lietuvos didvyrius.
O dabar trumpai apie tai, kaip prasidėjo nauja Lietuvos komunistų okupacija. Vos atgavus laisvę, visi nusikaltėliai galvojo, kad reiks skaudžiai atsakyti prieš Lietuvos Respubliką. Tačiau už padarytus nusikaltimus Lietuvoje nenukentėjo nei vienas tardytojas, nei vienas teisėjas, nei vienas prokuroras. Tuo tarpu Vokietijoje ir Prancūzijoje buvo sušaudyti tūkstančiai kolaborantų.
Komunistai, pamatę, kad žmonės po ilgos okupacijos yra pavargę ir nebenori gilintis į praeitį, o teismą palieka Dievui, persigalvojo, persitvarkė ir pradėjo naują puolimą. Štai per Sąjūdį į Seimą buvo išrinkti 104 kandidatai. Netrukus iš jų 52 pareiškė, kad pereina į opoziciją. Ir pradėjo kaip ant mielių kilti Lietuvoje milijonieriai. Visi žino, kad Lietuvoje normaliu darbu žmogus negali uždirbti milijono. O milijonierių Lietuvoje ir Seime pilna. Liaudies „gynėjai“ tapo kapitalistais.
Komunistai, prisimindami savo baisius nusikaltimus, žinojo, kad jiems Seime daugumos laimėti neįmanoma. Tada jie savo partiją dirbtinai suskaldė. Vieni pasivadino socialdemokratais, kiti – liberalais ar kitais vardais. Kartais Seime vieni kitus pakritikuodavo, bet kuomet reikėdavo balsuoti, tada per kairiųjų Seimo narių rankas praeidavo kortelė, ir jie vieningai balsuodavo už komunistų programą. Turėdami didžiulius pinigus ir galingą propagandos aparatą komunistai pamažu įsigalėjo.
Būdamas Seime kalbėjau, kad mes neturime Valstybės saugumo aparato ir įstatymo dėl atsakomybės. Apsivogdavo vienoje ministerijoje ir pereidavo į kitą. Žmonės nusivylė Prezidento, Seimo ir Ministrų kabineto veikla. O dešinieji nuo politikos ir rinkimų nusišalino. Kairieji neva dešiniųjų vardu nuolat kartojo, kad Lietuvoje dar yra sovietų bazės, todėl netinka erzinti sovietus ir visiems, tuo laiku gyvenantiems Lietuvoje, reikia suteikti Lietuvos pilietybę. Tvirtino, kad kunigams netinka kištis į politiką, nes politika – nešvarus darbas. Taigi, užsiimti politika - netinkamas darbas, o dirbti juodą fizinį darbą ir vežti mėšlą yra katalikų darbas. Mane už darbą Seime skundė Nuncijui ir net Popiežiui. Vėliau buvau priverstas pasitraukti iš Lietuvos kariuomenės vyr. kapeliono pareigų. Deja, tada manęs niekas negynė.
Dabar komunistai įsitvirtino ir kuria naujus savo „šventuosius“. Jų tikslas - įtikinti, kad jeigu šitie koloborantai bus jų didvyriai, tai ir jie, kiti komunistai, nėra nusikaltėliai. Pavyzdžiui, buvęs Prezidentas Algirdas Brazauskas. Lietuvos laisvės kovotojai žino arba įsitikino, kad tarp kolaborantų A. Sniečkaus ir A. Brazausko yra lygybės ženklas.
Kairieji tvirtina, kad A. Brazauskas buvo kovotojas už Lietuvą. Jam buvo suteikta dviejų miestų Garbės pilietybė. Kaišiadoryse jo vardu pavadinta mokykla dar esant gyvam. Kyla klausimas – ką gi ruošiasi auginti šioje mokykloje – gal būsimus kolaborantus? Net Kaišiadorių miestą buvo norėta pavadinti A. Brazausko vardu. Būtų puikiai skambėję – A.Brazausko katedros vyskupas Juozas Matulaitis. Seime – viena aula taip pat pavadinta jo vardu. Mažeikių parkui suteiktas A. Brazausko vardas. Lietuvos Vyriausybė, įvertindama A. Brazausko nuopelnus, paskyrė paminklo statybai 128 tūkst. litų. Ir vėl iš Valstybės iždo, kai tuo tarpu daugiau kaip 25 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. A.Brazausko sugyventinė turi butą Turniškėse, automobilį su vairuotoju ir apsaugą. Ir dar reikalauja 8 tūkst. litų mėnesinės rentos.
Mes prisigalvojome daug prezidentų ir mokame jiems didelius atlyginimus, o prezidentas yra tik vienas – tas, kuris tuo laiku eina Prezidento pareigas. Visi kiti yra tik buvę prezidentai. Kaip antai ir latviai Batlerį vadina savo buvusiuoju prezidentu. Buvusiems turėtų užtekti atitinkamos pensijos.
Keliami ir kiti jų „autoritetai“, kaip antai poetas Justinas Marcinkevičius ir dainininkas Vytautas Kernagis. Pirmasis parašė kelias knygas, kuriose išjuokė dvasininkiją. Per rinkimus knygos buvo naudojamos bolševikų agitacijai. „Katedra“ buvo vaidinama Rusijos ir Vengrijos teatruose. Ruošiamasi statyti jam paminklą Prienuose, šalia paminklo prof. Antanui Maceinai. Ar galima šiuos du veikėjus lyginti? Viena bibliotekos vedėja pavadino jį tautos sąžine. J. Marcinkevičius per visą okupaciją nei vienu žodžiu negynė Lietuvos, o priešingai, kaip tvirtinama, parašė gražiausius eilėraščius apie Leniną lietuvių kalba.
Galimas daiktas, kad visi nusikaltėliai išvengs tautos teismo dėl per ilgo okupacijos meto, bet Dievo teismo tikrai neišvengs. Atsakys prieš Dievą ir tie, kurie gerbė šiuos „šventuosius“.
Dar noriu priminti tautai apie 15 sušaudytų ministrų ir 10 žuvusių kalėjimuose bei lageriuose.
Nukankintų ir sušaudytų Lietuvos Respublikos ministrų sąrašas:
1. Teisingumo ministras Antanas Tamošaitis (gim. 1894 08 19) nukankintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime 1940 m.
2. Krašto apsaugos ministras generolas leitenantas Pranas Liatukas (gim. 1876 01 29) sušaudytas Vilniuje 1945 09 02.
3. Vidaus reikalų ministras generolas leitenantas Steponas Rusteika (gim. 1887 07 05) sušaudytas Minske 1941 06 24.
4. Krašto apsaugos ministras pulkininkas Balys Giedraitis (gim. 1890 01 14) sušaudytas prie Červenės 1941 06 23.
5. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras ministras Kazys Bizauskas (gim. 1892 02 15) sušaudytas prie Bygasovo 1941 06 26.
6. Vidaus reikalų ministras Julius Čaplikas (gim. 1888 05 20) sušaudytas Maskvoje 1941 07 30.
7. Vidaus reikalų ministras generolas Kazys Skučas (gim. 1891 03 03) sušaudytas Maskvoje1941 07 30.
8. Švietimo ministras Kazys Jokantas (gim. 1880 10 23) sušaudytas Sverdlovske 1942 03 02.
9. Vidaus reikalų ministras Petras Aravičius (gim. 1887 06 29) sušaudytas Sverdlovske 1942 08 25.
10. Krašto apsaugos ministras pulkininkas leitenantas Juozas Papečkys (gim. 1898 01 01) sušaudytas Sverdlovske 1942 11 04.
11. Vidaus reikalų ministras Zigmas Starkus (gim. 1892 10 15) sušaudytas Sverdlovske 1942 08 25.
12. Susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Voldemaras Vytautas Čarneckis (gim. 1893 01 09) sušaudytas1942 10 17.
13. Finansų ministras generolas leitenantas Jonas Sutkus (gim. 1893 04 05) sušaudytas Sverdlovske 1942 12 10.
14. Vidaus reikalų ministras Antanas Endziūlaitis (gim. 1895 11 17) sušaudytas Sverdlovske 1942 12 10.
15. Finansų ministras Vytautas Petrulis (gim. 1890 02 03) sušaudytas Uchtoje (Komi ASSR) 1942 06
Ministrai, mirę kalėjimuose, lageriuose, tremtyje:
Prof. Pranas Dovydaitis (1886 – 1942) mirė Sverdlovsko lageryje.
Aleksandras Žilinskas (1885 -1942),teisingumo ministras, mirė lageryje Archangelsko srityje.
Jonas Masiliūnas mirė Rešiotuose, Krasnojarsko sr.
Ministras pirmininkas Augustinas Valdemaras sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.
Jokūbas Stanišauskas mirė Sibire 1943 m.
Julius Indrašiūnas mirė Kirovo lageryje 1943 m.
Juozas Jackevičius mirė Vorkutoje 1945 m.
Užsienio reikalų ministras vysk Mečislovas Reinys mirė Vladimiro kalėjime.
Stasys Putvinskis mirė Gorkio kalėjime.
Ministras pirmininkas Antanas Merkys mirė Malenkose, Vladimiro sr. 1955 m.
Žemės ūkio ministras Jonas Aleksa mirė Tomsko sr. 1956 m.
Ministras pirmininkas, Nepriklausomybės akto signataras kun. Vladas Mironas mirė Vladimiro kalėjime 1953 m.
Atskira kalba apie ministrą be portfelio žydų reikalams Jokūbą Vygodskį, gimusį 1857 06 03. Jis buvo gestapo suimtas Lenkijoje ir sušaudytas 1942 m.
Žuvę generolai:
Atsargos brigados gen. Julius Čaplikas (1888 05 20 – 1941 07 30) sušaudytas, palaidojimo vieta nežinoma.
Brigados generolas Antanas Gustaitis (1898 03 27 – 1941 10 16) sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.
Generolas leitenantas Kazys Ladiga (1894 01 06 – 1941 12 19) sušaudytas Sol Ilecko kalėjime.
Brigados generolas, paskutinis karo mokyklos viršininkas Jonas Jodišius (1892 06 19 – 1950 12 18) nukankintas Komi ASSR.
Brigados generolas Zenonas Gerulaitis (1894 12 22 – 1945 04 22) sušaudytas, palaidojimo vieta nežinoma.
Juozas Barzda – Bradauskas (1896 01 14 - 1953 10 07) žuvo Irkutsko kalėjime. Palaidojimo vieta nežinoma.
GenerolasPetras Kubiliūnas (1894 05 16 – 1946 08 22) buvo pagrobtas Vokietijoje ir atvežtas į Sovietų Sąjungą. Sušaudytas Maskvoje.
Generolas leitenantas Aleksandras Kurkauskas (gim. 1882 03 10) Berlyne buvo suimtas ir išvežtas į SSRS. Tolimesnis likimas nežinomas.
Generalinio štabo majoro Vytauto Bulvičiaus ir žuvusių draugų sąrašas: Lietuvos generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius, kapitonas Juozas Kilius, leitenantas Leonas Žemkalnis, leitenantas Juozas Sadzevičius, advokatas Aleksas Kamantauskas, mokytojas Antanas Skripkauskas, mokytojas Stasys Mockaitis, tarnautojas Jurgis Guobis. Jie visi buvo sušaudyti Gorkio kalėjime 1941 m. gruodžio 18 d. Kiekvienais metais gruodžio 18 d. jų atminimas pagerbiamas Vilniuje. Deja, aukščiausieji valdžios ir kariuomenės vadai pagerbime nedalyvauja.
Gerbiamoji Prezidente ir Lietuvos valdžios atstovai, Dievas jus pašaukė tarnauti šiuo sunkiu laiku Lietuvai ir jos žmonėms. Jūsų misija reikalinga ir garbinga. Valdžia ir tauta turi sukurti šviesesnę tautos ateitį. Jei garbingai tarnausite tautai ir atliksite savo pareigas, tai Lietuvos istorija tars gerą žodį, o sekančios kartos su pagarba minės jūsų vardus.
Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE!
VIEŠPATIE, išgirsk mano balsą! (Ps 130)
Atgal
