Tautos mokykla
07.23. Juozas Keliuotis – tautinės kultūros ryškiausias kūrėjas
Prof. Ona Voverienė
Politiškai mes jau laisvi ir galime savarankiškai tvarkyti savo politinius ir ekonominius reikalus. Bet savo dvasinės ir kultūrinės laisvės mes dar nepaskelbėme. Savo dvasinio veido mes dar neparodėme. Savo tautinio genijaus vėliavos dar neiškėlėm. Savo tautinio pašaukimo nevykdom.
Juozas Keliuotis
Kaip rašiau savo knygoje „Tautotyros etiudai“ (V. 2011), skyriuje „Vincas Mykolaitis-Putinas – tautotyros pradininkas Lietuvoje“, to meto Lietuvoje ypatingas dėmesys buvo skiriamas tautiškumui ir tautinės dvasios kūrimui kūryboje. Tų idėjų ir iššūkių ankstyviausiuoju reiškėju Vincas Mykolaitis-Putinas laikė A.J. Herbačiauską ir jo kūrybos rinkinį „Erškėčių vainikas“, išleistą Krokuvoje 1908 metais.
Juozas Keliuotis
Tai jis, A.J. Herbačiauskas, savo knygoje, publicistikoje ir viešuose pasisakymuose atkakliai reikalavo, kad lietuvių literatūra turi būti tautinė. „Tautinė ne vien savo turiniu, bet ir forma, kaip tautinės sielos reiškėja“ (Voverienė Ona Ten pat, p. 68 Aušrininkams ir varpininkams tai dar nebuvo problema, nes Tėvynės meilės žadinimas, pasitelkus mūsų tautos istoriją, jiems buvo savaime suprantamas ir neabejotinas dalykas, kaip pats svarbiausias. Atgavus spaudos ir kūrybos laisvę, ypač po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, prasidėjo mūsų intelektualų dairymasis į užsienius, į visokias ten klestėjusias literatūros sroves ir sroveles, savotiškas mandrapypkiavimas, būdingas mūsų tautiečiams, ir tautiškas kūrinys daugeliui literatų ėmė rodytis kaip pasenęs, neįdomus savo turiniu ir forma. Tų skaudžių klausimų tyrimui ir jų sprendimų paieškai ir buvo skirtos Vinco Mykolaičio-Putino monografijos („Naujoji lietuvių literatūra“ ( I dalis 1936, antroji taip ir liko rankraštyje) ir „Literatūros etiudai“ (1937).
Istorijos mokytojas ekspertas (1993), nusipelnęs panevėžietis mokslo srityje (1998), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatas (2013), parašęs ir išleidęs per 30 istorijos vadovėlių ir mokymo priemonių Juozas Brazauskas ženkliai įsiliejo į tautinės kultūros gaivintojų gretas, parašęs ir išleidęs knygas apie tragiško likimo jauną dailininkę Marcę Katiliūtę (1912-1937) (V., 2006) ir „Trumpas žydėjimas“ (2017), enciklopedinį leidinį vaikams „Apie Lietuvos valdovus“,2010); knygas „ Išlieka tai, kas užrašyta“ (2012) „Vietoje palikimo“ (2016), „Mažasis Lietuvos universitetas Panevėžyje“ (Meno kuopa)“ (2017), „Karta, iš kurios mokėmės“ (kartu su bendraautore Irena Dambrauskaite-Rudzinskiene, 2018) ir dar iki šiol mano nematytą „Juozo Keliuočio drama“ (2017).Tai knyga apie vieną žymiausių lietuvių tautinės kultūros kūrėją, siekusį jos originalumo ir savitumo.
Knygoje pateikiama plati Juozo Keliuočio biografija, primenanti jo studijas Kauno (1923-1926) ir Paryžiaus (1926-1929) universitetuose, kur jis studijavo literatūrą, meno istoriją, filosofiją ir sociologiją, niekaip negalėdamas apsispręsti dėl jo būsimos vietos po saule tuometiniame Lietuvos gyvenime ir ilgai ieškojęs SAVĘS. Paties Likimo jam buvo pasiųstas apsisprendimas, kai jis 1924 metais pradėjo redaguoti jaunimui skirtą žurnalą „Pavasaris“ ir bendradarbiauti su kitu jaunimui skirtu žurnalu „Ateitis“. Į Paryžių 1926 metais išvyko jau apsisprendęs studijuoti žurnalistiką. Tačiau Sorbonos universitete tada žurnalistika dar nebuvo dėstoma, todėl Sorbonos universitete jis lankė literatūros, filosofijos ir meno paskaitas, o žurnalistiką ir sociologiją studijavo aukštesniojoje socialinėje mokykloje. Čia parašė savo pirmąjį mokslinį darbą „Spaudos psichologija“. Be to, gyvendamas Paryžiuje jis stengėsi racionaliai išnaudoti visas bendravimo su žymiausiais to meto Paryžiuje gyvenusiais ir čia atvykstančiais intelektualais lietuviais – Jonu Griniumi, Oskaru Milašiumi, Augustinu Voldemaru, Petru Klimu, Mykolu Krupavičiumi bei su paryžiečiais - žymiausiu to meto dailininku Morisu Deniu, poetu dramaturgu ir diplomatu Žanu Mokleru ir kitais. Pirko naujausias meno istorijos ir to meto knygas, lankė teatrus ir koncertus, netgi buvo nuvykęs į Šveicariją, kur buvo sužavėtas jos kultūriniu gyvenimu ir svajojo, kad ir Lietuva galėtų būti tokia, kaip Šveicarija, jeigu tik atsirastų jo Tėvynėje protų ir rankų bei pasiaukojimo, kad ją tokią padarytų. 1929 metais Juozas Keliuotis, gavęs kvietimą iš „Tiesos bendrovės“ grįžti į Lietuvą ir redaguoti katalikišką laikraštį „Rytas“, nenorom, bet vis dėlto grįžo, iš „Tiesos bendrovės“ išsiderėjęs, jeigu jis ryšis imtis šio darbo, kad laikraštis būtų nepartinis. Matyt, didelę įtaką tuometinių jo antipartinių nuostatų formavimuisi tada turėjo kito humanitaro prof. Antano Smetonos nusistatymas, viešai reiškiamas spaudoje prieš partines sroves ir sroveles, kaip nuolatinių rietenų kurstytojas ir valstybės pamatų griovėjas. J. Keliuotis buvo įsitikinęs, kad „liberalizmas veda į saloninį miesčionišką gyvenimą, o akla neapykanta kitaip galvojančiam, į pražūtingas kovas ir barbarizmą“ (Ten pat, p.18). Aklos neapykantos skleidėjais jis laikė ne tik socialistus, o vėliau ir komunistus, bet ir krikščionis demokratus, kurie aršiai tuo metu kovojo prieš tautininkus, jų konkurentus kelyje į valdžią. Žinoma, su tokiomis nuostatomis „Ryto“ redaktorius krikščionims-demokratams, kaip tik ir leidusiems „Rytą“, negalėjo patikti ir jis neatlaikęs LKDP spaudimo ir psichologinės įtampos po dviejų mėnesių darbo laikraštyje, jį paliko. Tais pačiais metais J. Keliuotis įkūrė ir pats redagavo žurnalą jaunimui „Ateities spinduliai“, kuris turėjo didžiulį pasisekimą ir vos per vienerius metus pasiekė pasakišką tam metui prenumeratą – 10 000 egzempliorių. Jis buvo leidžiamas iki pat Lietuvos okupacijos 1940 metais. To žurnalo jaunimui populiarumas J. Keliuotį įkvėpė naujiems žygiams. Jam pavyko sutelkti to meto žymiausius Lietuvos rašytojus ir poetus – Bernardą Brazdžionį, Salomėją Nėrį, Joną Aistį (J. Kossu-Aleksandravičių), Antaną Vaičiulaitį, Stasį Anglickį, Antaną Miškinį, Gražiną Tuliauskaitę, Juozą Banaitį, Viktorą Katilių ir literatūros teoretikus Joną Grinių bei Igną Skrupskelį ir uždegti juos idėja apie naujausios lietuvių literatūros almanachą. Almanachas, pavadintas „Granito“ vardu, išėjo 1931 metų rudenį ir turėjo didžiulį pasisekimą tarp to meto šviesuomenės. Almanache be originalios kūrybos buvo pateikti ir J. Keliuočio pamąstymai apie kūrėjo vaidmenį visuomenėje, jų autorius ragino kūrėjus rinktis nuosaikaus kūrybinio darbo ir profesionalumo kelią, suvokti, kad svarbiausi kūrybos principai yra originalumas ir individualumas, o pati kūryba – „laisvos, originalios, nuostabiai turtingos ir komplikuotos, nors drauge ir vieningos, asmenybės išdava“ (Juozas Keliuotis. Ten pat, p. 66).
1931 metais Juozas Keliuotis, paakintas „Granito“ ir „Ateities spindulių“ sėkmės ryžosi įkurti ir redaguoti tautinės minties žurnalą „Naujoji Romuva“. Tai buvo žurnalisto svajonės realizavimas ir jo gyvenimo žvaigždėtosios valandos. Visi buvę „Granito“ autoriai susitelkė į „Naujosios Romuvos“ autorių kolektyvą ir ėmė realizuoti redaktoriaus svajonę, kad jų kassavaitinis žurnalas taps „tautinės kultūros jungtimi su krikščioniškąja civilizacija“ ir „kurs originalią ir vertingą, modernišką ir europietišką lietuvišką kultūrą (Juozas Keliuoti. Ten pat, p. 45). Eruditas, svajotojas ir maksimalistas Juozas Keliuotis savo straipsniais ragino jo kolegas kūrėjus savo nepriklausomoje valstybėje „Kurti drąsią, didingą, siekiančią idealo, kūrybos ir kultūros klestėjimo, dvasinio ir kūrybinio renesanso epochą“. Jo iškeltas šūkis buvo: „Prisikėlėm didžiajam gyvenimui, tad ir gyvenkime, siekdami savo tautinės didybės!“ (Juozas Keliuotis. Ten pat, p.46). Nežiūrint įvairiausių nepalankių aplinkybių, bolševikinio gaivalo siautėjimo tuometinėje Lietuvoje, įvairiausių kritikų – komunistų ir Lietuvos partiečių aršios kritikos, įvairiausių trukdymų ir jų neapykantos tautiškumui, labai dažnai dar tada bolševikų vadinamam fašizmu, romuviečiams pavyko. Beveik dešimt metų iki didžiosios Lietuvos tragedijos, okupacijos „Naujoji Romuva“ kūrė, skatino ir puoselėjo lietuvybę, visą tautinę lietuvių kultūrą, ją pakėlė iki europinio lygio, atitinkančio XX amžiaus dvasią, pasiekė, kad visuomenė Lietuvoje taptų inteligentiška ir „gyventų naują gyvenimą, persmelktą tautiška, europine ir krikščioniška kultūra“ (Ten pat, p. 66). O pats Juozas Keliuotis, kaip rašo spaudos mokslininkas Andrius Vaišnys, „Lietuvių žurnalistikos istorijoje atsiskleidė, kaip kompromisų, publicistinio lankstumo, žurnalistinio išradingumo meistras „(Ten pat, p.50).
1935 m. Juozas Keliuotis išleido savo sociologinių svarstymų knygą “Visuomeninis idealas: visuomenės filosofijos metmenys“. Joje akcentavo nuostatą, kad svarbiausias tautos uždavinys yra laisvės siekis, savo valstybės įkūrimas, jos gynimas ir valstybingumo stiprinimas. Knygoje jos autorius aprašė visuomenės bendravimo etikos pagrindinius principus: autoritetą, laisvę, teisingumą ir meilę artimui. Šie principai yra susiję su visuomeninio idealo siekiniu. Taigi J. Keliuotis buvo pirmasis Lietuvoje mąstytojas, pradėjęs kurti komunikacijos etikos teorinius pamatus. 1936 metais pasirodė jo antroji knyga „Šių dienų spaudos problemos“, kurioje jis deklaruoja mintį, kad kiekviena save gerbianti valstybė privalo turėti savo ateities viziją ir ateities idealus, kurie „būtų pagrįsti giliais žmonių troškimais ir viliotų eiti pažangos keliu“. Jo nuomone, „Esminis ir galutinis žurnalistikos tikslas yra veržtis amžinųjų vertybių paieškos link“ (Ten pat, p. 56). Tais pačiais metais jis buvo pakviestas dėstyti į Vytauto Didžiojo universitetą Teologijos fakultetą.
Juozo Keliuočio drama prasidėjo rusams į Lietuvą ant durtuvų atnešus Stalino saulę. 1940 m. liepos 7 d. jo leistas žurnalas „Naujoji Romuva“ buvo uždarytas. 1944 metais rusams su frontu grįžus į Lietuvą, prasidėjo Lietuvos šviesuomenės represijos. 1945 m. gegužės 31 NKVD suėmė ir J. Keliuotį, jis buvo išsiųstas į Pečioros lagerius. Ten išbuvo iki pat 1947 metų, tačiau grįžęs į Lietuvą buvo aktyviai KGB persekiojamas ir provokuojamas, 1952 m. suimtas KGB antrą kartą, šį kartą nuteistas už jo leistą „Naująją Romuvą“. Išsiųstas į Šiaurės Uralo lagerius kirsti miškų. KGB visokiais būdais mėgino palaužti jo savigarbą, priversti nusilenkti režimui. Bet tai prieštaravo tikro Lietuvos inteligento nusistatymui prieš nieką nekeliaklupsčiauti, nedaryti kompromisų su savo sąžine, neprarasti lietuvio inteligento orumo. Jis pasirinko... komunistai ir jo šunys KGB niekada nebus jo draugai. Gyveno skurde, bet su pakelta galva. Taip ir mirė 1983 m. kovo 25 d. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
Juozas Brazauskas
Mokytojo Juozo Brazausko knyga „Juozo Keliuočio drama“ – tai puiki dovana Lietuvos Respublikos šimtmečio proga visiems dabartiniams Lietuvos inteligentams, ryškiai parodanti, koks turi būti tikras Lietuvos inteligentas. Gražiausia dovana Išėjusiajam į Amžinybę Juozui Keliuočiui būtų, naudojantis jo darbais, išmintimi ir patyrimu, tęsti jo pradėtą mūsų tautinės kultūros kūrimą, gynimą ir plėtrą, kad ir kokios bebūtų tam nepalankios totalaus globalizmo sąlygos. Neabejoju, kad ši nepaprastai mums svarbi Mokytojo Juozo Brazausko knyga „Juozo Keliuočio drama‘, išleista vos tik 150 egz. tiražu, sulauks dar ne vieno jos leidimo, o Juozo Keliuočio ryški, patriotiška asmenybė sušildys daugelio lietuvių patriotų širdis. Ypač tų, kurie savo svajonėse mato atkurtą tautinę Lietuvos valstybę su jos stipria tautine kultūra.
Atgal
