Tautos mokykla
08 02. Tapatybės darkymas
Vladas Turčinavičius
Molėtų kraštovaizdis nuostabus, gal kažkiek primenantis mano gimtąją Užnemunės Dzūkiją – Dainavą. Per Rasos ir Joninių šventes teko važiuoti į Alantą, kur vyko Santaros-Šviesos klausymai. Mėlynakė gruzinė Valentina Getija, mano vaikaitis Karolis ir brolis Vytautas sėdom į „Almerą“ ir nuriedėjom iš Vilniaus į Alantą. Bevažiuojant pajutom įspūdžių lyg skristume mažu lėktuvėliu: važiuojant per kalnelius ir kalveles vos 70-90 km/val. greičiu mano bendrakeleiviai aikčiojo net juokėsi iš išgąsčio ir malonių pojūčių.
Alantoje mes praleidome tik vieną konferencijos dieną, skirtą istorijos temoms.
Atsidūrę apytamsėje salėje, žiūrėjome filmą apie viešėjusį Lietuvoje Česlovą Milošą, įžymųjį Lietuvos rašytoją ir poetą, apdovanotą literatūrine Nobelio premija. Kai kas jį laiko lenkų rašytoju, nes rašė lenkų kalba, tačiau savo kūryboje apdainavo Lietuvą ir kilęs iš lietuvių bajorų, o vaikystėje bei jaunystėje gyvenęs Kėdainių rajone, Šatenių dvare, studijavęs Lenkijos okupuotame Vilniuje. Tačiau svetimųjų mūsų laužytam mentalitetui yra sektinas pavyzdys iš panašios Airijos istorijos: visi įžymūs airių rašytojai, kūrę anglų kalba, ne tik save laiko airių rašytojais, bet ir visas pasaulis juos vadina airių rašytojais (James Joyce, Bernard Shaw ir kt.).
Ar Mozūrija – Lenkija?
Istorinės programos moderatoriumi buvo fizikas ir rašytojas Amerikos lietuvis Kazys Almenas, o jo nuotykių romaną „Šienapjūtė“ skaičiau dar sovietų laikais, kuris tais slogiais „pavergto proto“ (Č.Milošas) metais atmintyje ir sieloje išliko atgaivos gūsiu. Dabar rašytojas pristatė lyg istorijos, lyg būsimo romano gaires – kaip Mindaugo laikais jo kariai gabeno Plocko (tuomet Mozūrija) katedros varines duris, sveriančias apie dvi tonas, į Polocką, Mindaugo karalystės miestą (dabar Gudija). Tačiau rašytojas ir kiti istorikai kažkodėl vadino Mazovija (keisdami pavadinimus mes naikiname senosios baltų kultūros, kalbos reliktus, dar esančius pas mūsų kaimynines šalis), juk turime seną tradicinį pavadinimą – Mozūrijos kunigaikštystė. Almenas didžiausią dėmesį skyrė ne Lietuvos kunigaikščių žygiams į Mozūriją ir jos kunigaikščio Ziemovito (Siemovito) nukirsdinimui, bet pasakojo kaip Mindaugo kariauna dalijosi grobį - varines katedros duris. Nors istoriografijoje nustatyta, kad 1262 m. birželį kunigaikščio Treniotos vadovaujama lietuvių kariuomenė puolė Mozūriją ir nukovė Ziemovitą (Artūras Dubonis „Traidenis“).
Tai buvo lyg istoriko Rimvydo Petrausko, istorijos mokslus kramčiusio jau Nepriklausomos Lietuvos laikais, pranešimo iliustracija. Pasakojęs apie Mindaugą, bet neįvardinęs jo kaip Lietuvos karaliaus žygių prieš Mozūrijos kunigaikštystę - ją pristatęs kaip Lenkijos dalį. Stebėtina, kad istorikas dabartinės Lenkijos teritoriją priskiria ano meto Lenkijai, juk ji tuomet buvo visai mažytė - tik apie Krokuvą ir vadinosi Mažoji Lenkija. Antra būsimosios, pirmiausiai apsikrikštijusios, Lenkijos dalis buvo apie Gniezną. Klausantis istoriko Petrausko pranešimo, susidarė įspūdis, kad tie tolimi įvykiai nagrinėjami labai lokaliai ir menkinant Lietuvą bei jos karalių Mindaugą. Istorikas neatsižvelgė į ano meto politines istorines aplinkybes, o jos yra pakankamai aiškios: pagrindiniais veiksniais tuometinėje Rytų ir Vidurio Europoje buvo prieštaravimas ir kovos tarp dviejų suskilusių krikščionybės polių – Bizantiškos (stačiatikių) krikščionybės ir Romos katalikų krikščionybės, kurios tais laikais ir dar anksčiau buvo plečiamos kryžiumi ir kardu bei tapo politikos įrankiu. Tiesa, minimu laikotarpiu Bizantiškosios krikščionybės plėtra buvo apmirusi dėl mongolų Aukso Ordos įsiveržimo į Europą. Tačiau, kalbant apie Lietuvą, tenka pabrėžti, kad ši prieštara tarp suskilusių krikščionybių sudarė sąlygas iškilti ir susiformuoti stipriai viduramžių valstybei - Lietuvos Karalystei ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Tampa visiškai aišku, kodėl mūsų kaimynų krikščionių buvo didis noras menkinti Lietuvos karalių Mindaugą ir beveik ištrinti jį iš istorijos - Lietuvos karalystė pagal ano meto teisę tapo lygiavertė Lenkijos karalystei ir jos nepadarysi vasaline, todėl kaimynų analuose ir vyko karališkosios Lietuvos, vėl tapusios pagonių valstybe, niekinimas. Galima prielaida, kad Mindaugo ir jo sūnų nužudymas nebuvo vien tik baltų žemių kunigaikščių aktas, bet galėjo būti inspiruotas ir kaimynų iš Rytų ir Pietvakarių. Tik tiek paradoksalu, kad dabar - XXI a., kada informacijos sklaida yra laisva, kai kurie lietuvių istorikai ir toliau vadovaujasi Lietuvos menkinimo stereotipu, šimtmečiais ugdytu mūsų didesniųjų kaimynų.
Todėl išklausius istoriko Petrausko pranešimo, išberto greitakalbe, neišgirdau istorinių aplinkybių: kodėl ir kaip lietuvių buvo puolama Mozūrija, Ziemovitas nužudytas. Buvo stengiamasi pavaizduoti lietuvių karius tik plėšikaujančius. Beklausant istoriko, prieš akis iškilo Vilniaus katedros altoriaus paveikslo vaizdas, kuriame pavaizduotas Krokuvos vyskupo Stanislovo nukirsdinimas net jam laikant mišias. Nužudymą atliko Lenkijos karalius Boleslovas II Drąsusis (Piastų dinastijos), valdęs 1058-1079 m. ir žiauriai susidorojęs su Mažosios Lenkijos (Pršemyslų dinastijos, atėjusios iš Čekijos) kunigaikščiais ir net vyskupu.
Todėl negalėjau nurimti ir dabar norėčiau pažvelgti į XIII a. įvykius bendru istoriniu kontekstu.
I-ojo tūkstantmečio pirmoje pusėje kairiakrantės Vyslos žemės - tai vandalų (vanduolių) gyvenama teritorija (X a. vandalų kunigaikštis Daugonis apsikrikštijo ir tapo Meška I), o nuo V a., po klajoklių hunų iš Azijos įsiveržimo, teritorijos kairiajame Vyslos krante gyventojai suslavėjo, vadinasi, hunų etnosas ištirpo dabartinės Lenkijos ir Vokietijos teritorijoje. Aišku, lenkų istorikai stengiasi XIII amžiaus kunigaikštystes, kurių vadai jau buvo apsikrikštiję, priskirti Lenkijai, nors žvelgiant į anuo metu vykusias tarp įvairių kunigaikštysčių tarpusavio kovas, galima teigti, kad vyko dar tik mėginimai jungtis į vieną katalikišką valstybę, ypač tapusios karalyste Lietuvos ir stačiatikių įtakingos Haličo-Voluinės grėsmės akivaizdoje. Šį apjungimo, krikščionybės plėtros, būdą Lenkijos politikai naudojo ir vėliau, jau po Krėvos sutarties su Lietuva, tačiau Lietuvos savarankiškumo panaikinti nepavyko net ir po Liublino (1569 m.) sutarties.
Anuomet nuo Vyslos į rytus prie Baltijos buvo prūsų žemės, o piečiau jų radosi Mozūrija – tai nuo seno baltų: galindų, sūduvių, jotvingių (arčiau Narevo, Būgo upių) gyvenamos teritorijos. Apie tai byloja mozūrų miestas dešiniajame Vyslos krante - Plockas, kuriame ir buvo pastatyta pirmoji katedra po krikščionybės įvedimo, nes pilies pavadinimas atsikartoja toli šiaurėje ant Dauguvos upės, dar iki atsirandant stačiatikių krikščionybei, pastatytas miestas Polockas. Žodžiu, abu miestai įkurti baltų (anksčiau vadintų sarmatais) gyvenamosiose žemėse (Sarmatija pavaizduota 178 m. žemėlapyje, o žemėlapiai, lyginant su istorinėmis interpretacijomis, yra tikroviškesni, nes jų paskirtis buvo tarnauti prekybai).
Pažvelkime į ano meto priežastis, dėl kurių Lietuva, jau tapusi karalyste, nuo 1262 m. iki 1267 m. beveik kasmet puldinėjo Mozūriją. Lenkija laikoma apsikrikštijusia X amžiuje, tačiau per 250 metų nesugebėjo krikščionybės išplėsti į Šiaurę, į centrines baltų žemes, nes sutiko gerai organizuotų lietuvių karinių struktūrų pasipriešinimą. XIII a. pirmoje pusėje piečiau nuo Lietuvos buvo du politiniai centrai – Haličas-Voluinė ir Mozūrija. Lietuviai ir žemaičiai Mozūriją dar vis laikė baltiškomis žemėmis, todėl karaliui Mindaugui apjungus baltų kunigaikštystes, atsirado jėgų kovoti ir dėl Mozūrijos prijungimo. Lietuviai politiškai ir kariškai neblogai pasinaudojo konfliktu tarp Kujavų ir Lenčycos (centras Gnieznas) kunigaikščio Kazimiero ir Mozūrijos kunigaikščio Ziemovito (Piastų dinastija). Kazimieras, būdamas vyresniu už savo brolį Ziemovitą, siekė „pirmauti politiškai ir išlaikyti viršenybę“ (A. Dubonis) Mozūrijos kunigaikštystėje. Ziemovitas pasirodė taip pat „ne iš kelmo spirtas“ – jis sutarė su Haličo-Voluinės kunigaikščiu Danilu ir Krokuvos kunigaikščiu Boleslovu Droviuoju (Pršemyslo dinastija) ir, pasijutęs svarbiu, ėmėsi misijinių ir karinių veiksmų jotvingių žemėse, o 1255-1262 m. naudojosi ir Kryžiuočių ordino pagalba. Regis, tai ir buvo viena iš priežasčių, kad ištikimą Vokiečių ordino sąjungininką Ziemovitą, tuomet dar vykstant ir prūsų sukilimui, 1262 m. birželį Treniotos vadovaujama lietuvių kariuomenė puolė Mozūriją ir jį nukovė. Juolab lietuviams buvo svarbu dar ir tai, kad kunigaikštis Konradas I Mozūrietis, Ziemovito tėvas, dar 1226 m. pasikvietė į Kulmo žemę Vokiečių (kryžiuočių) ordiną. Galima išvada, kad Ziemovito sąjunga su Ordinu lietuvių buvo laikoma išdavyste, o šis susidorojimas buvo ne tik kaip atpildas už tai, bet ir sustiprėjusios Lietuvos politinis, karinis žygis prieš agresyvią Vokiečių ordino ir Mozūrijos politiką.
Po šio nukirsdinimo, kaip rodo tolimesni istoriniai įvykiai, lietuvių žygiai į Mozūriją tęsėsi iki 1267 m., o jau 1269 m. ir 1277 m. lietuviai ir jotvingiai, puldami Kujavų Brastos, Lenčycos, Dobrynės žemes, esančias už Vyslos, tik taikiu būdu perėjo Mozūriją. 1268 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapus Traideniui, Mozūrija jau iškyla taikinga Lietuvos kaimyne, juolab draugiški ryšiai sustiprėjo, kai Traidenis 1279 m. savo dukrą Gaudimantę ištekino už Mozūrijos kunigaikščio Boleslovo II. O 1325 m. LDK Gediminas išleido dukrą Aldoną už kunigaikščio Vladislovo I Lokietkos sūnaus Kazimiero, kuris 1333-1370 m. tapo Lenkijos karaliumi, vadinamu valstybės vienytoju Kazimieru III Didžiuoju. Vadinasi, Lietuva dar ilgai Mozūriją, esančią prie dešiniakrantės Vyslos ir Būgo, laikė sava baltiškąja žeme.
Tik 1529 m. Mozūrija tapo sudėtine Lenkijos dalimi be jokios kunigaikštystės titulo, o Lietuvos didžiajam kunigaikščiui paskutiniam Gediminaičiui Žygimantui Augustui tapus Lenkijos karaliumi, jis ir sostinę iš Krokuvos perkėlė į Mozūrijos miestą Varšuvą (kitur, jotvingiškai – Veržuva). Po Liublino unijos (1569 m.) Lenkijos politikai analogišką likimą rezgė ir Lietuvai, tačiau jiems tai nepavyko, nes Lietuva savo savarankiškumą (atskirą iždą, savą kariuomenę ir teisinę sistemą) išlaikė iki XVIII a. pabaigos, iki sąjunginės valstybės padalinimo.
Lietuviai – XIII a. krikščionių šventieji
Tikrą atgaivos žinių šūsnį mūsų tautai atskleidė literatas, jau ir istorikas Algimantas Bučys. Visų pirma, norėčiau rekomenduoti visiems lietuviams ir Lietuvos piliečiams perskaityti pernai jo išspausdintas dvi knygas „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“. Autoriaus idėjos bei įžvalgos keičia mąstymą, valo smegenis nuo monoparadigminės informacijos apnašų, suskaldo mentaliteto vienpusišką informacinį lukštą, kuris daugelyje mūsų susidaręs. Jo žvilgsnis į Bizantiškąją krikščionybę ir įžymiųjų lietuvių iškilimą joje, praplečia mūsų akiratį, verčia mus palankiai žiūrėti į kaimyninę kitokią krikščionybę, nes XXI amžiuje toks požiūris ir turėtų būti, o kartu tai tolerancijos pasireiškimas, kuris būdingas senajai baltų kultūrai.
Bučys pristatė stačiatikių krikščionybės paskelbtus šventuosius lietuvius: Mindaugo sūnų Vaišvilką (tik ne Vaišelga, nes priesaga „-elga“ turi neigiamą prasmę, čia taip pat pasireiškė kaimynų noras niekinti Mindaugo sūnų) ir Charitiną Lietuvaitę, Tautvilo (Polocko valdovo) giminaitę. Šių vienuolių, pastačiusių vienuolynus, gyvenimo aprašymai – hagiografijos priskiriamos literatūrai, o ne istorijai. Rašytojas pagrįstai teigė, kad lietuvių literatūrinių tekstų pradžia nukeliama į Mindaugo epochą, nors parašyta pravoslavų religine kalba, bet tuomet visos hagiografijos buvo rašomos religinėmis kalbomis: lotynų, graikų ir pravoslavų. Jis pabrėžė, kad ir Jonas Paulius II ragino suartėti suskaldytoms krikščionybės šakoms, o Charitina Lietuvaitė Stačiatikių bažnyčios pasaulyje minima spalio 5 d.
Algimantas Bučys vienintelis savo pranešimu pažvelgė į mūsų tapatybės gelmes, istorinius, kultūrinius įvykius ir tapsmus, ugdančius mūsų tautinę savimonę ir savigarbą.
Postmodernizmas istorijoje
Trečiasis pranešėjas Algimantas Kasparavičius mus sugrąžino į nesenus XX a. įvykius: Didžiojo karo (1914-1918) ir II pasaulinio karo laikus, kai buvo žudomos, naikinamos ištisos Europos tautos - tai buvo didžiulė Dievo bausmė už nuodėmes, kaip sakytų tikintieji.
Istorikas daugumą klausytojų pribloškė savo teze, kad Lietuva carinės Rusijos imperijos nebuvo okupuota, nes 1914 m. prasidėjus karui apie 300-400 tūkstančių gyventojų iš trijų lietuviškų gubernijų pasitraukė į Rusijos gilumą, laikydami save imperijos piliečiais. Bet neįvardijo, ar tai buvo lietuvių tautybės, ar kitų tautų (gal rusų) atstovai. Visų pirma, metodiškai jis daro klaidą, nes dabar demokratiškai gyvenančios visuomenės laisvo pasirinkimo elgesį jis nukelia į cenzūruojamos informacijos ir monarchijos valdomos visuomenės elgesio tipažą. Carinėje Rusijoje visuomenė buvo valdoma prievartos elementais ir cenzūra. Iš atsiminimų žinome, jog gyventojai buvo varomi trauktis ir prievarta, todėl traktuoti kaip laisvą gyventojų pasirinkimą negalime.
Koks istoriko Kasparavičiaus tikslas tokias nepagrįstas erezijas skleisti susirinkusiam jaunimui? Peršasi išvada, kad tik vienas tikslas – niekinti lietuvių tautą ir Lietuvos istoriją.
Čia verta pažvelgti į ankstesnius istorinius įvykius. Artimiausias lietuviams įvykis - tai 1905 m. įvykęs Didysis Vilniaus Seimas, kuriame, dalyvaujant rinktiems atstovams iš visų lietuviškų gubernijų, buvo priimta rezoliucija apie Lietuvos atkūrimą. Tačiau pravartu sugrįžti į XVIII a. pabaigą, kada Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo inkorporuota į Rusijos imperiją. Carienė Jekaterina II, norėdama visą LDK teritoriją pasiimti sau, savo imperinėms kolegoms - Austrijai ir Prūsijai - įrodinėjo, jog ji vienintelė pretendentė į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulą. O kai Rusija gavo visą LDK, tai Lietuvos vardą ištrynė istorine-politine ir geografine prasme – buvusią kunigaikštystę suskaldė į gubernijas ir pavadino Šiaurės vakarų kraštu. 1795 m. prasidėjęs Tado Kosciuškos kariuomenės karas prieš okupantą - Rusijos imperiją - vyko dėl LDK atstatymo. Tai ne sukilimas, nes sukilimas būna prieš savo valdžią, o šiuo atveju pagal tarptautinę teisę vyko išsivaduojamasis karas prieš okupantą. Štai ką padaro kitų valdoma informacija – visi XIX a. išsivaduojamieji karai prieš Rusiją vadinami sukilimais. Taip ir mulkinama lietuvių tauta, tačiau pikčiausia, kad dabar atsiranda tarp mūsų tokie istorikai, kurie atlieka panašų darbą. Pravartu priminti, kad XIX a. pradžioje, įjungiant Suomijos kunigaikštystę į Rusijos imperiją, buvo paliktas Suomijos kunigaikštystės pavadinimas ir jai suteiktos autonominės teisės. Štai jums, skaitytojai, ir atsakymas į istoriko absurdišką tezę.
Antra istoriko tezė, kuri suvirpino klausytojų širdis, buvo iš II pasaulinio karo pradžios. Kasparavičius pareiškė, kad Ribentropo - Molotovo rugpjūčio 23 d. pakto slaptajame protokole Lietuva buvo priskirta Vokietijos interesų zonai dėl to, kad Lietuvą abi valstybės laikė Lenkijos dalimi. Istoriko visišką melą paneigia Slaptojo protokolo pirmas punktas: „Tuo atveju jeigu srityse, priklausančiose Baltijos valstybėms (Suomijai, Estijai, Latvijai ir Lietuvai), įvyktų teritorinių bei politinių pertvarkymų, šiaurinė Lietuvos siena bus Vokietijos ir SSSR interesų sferos siena. Tuo atžvilgiu abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte.“ Kaip matome Lietuvai, Vilniui ir Baltijos šalims skirtas visiškai atskiras punktas, gi Lenkijai skirtas antras punktas, kuriame apie Lietuvą nieko nekalbama.
Verta priminti, kad tais pačiais metais, po dviejų dienų, rugpjūčio 25 d., D. Britanija pasirašo sutartį su Lenkija (paruoštą dar prieš keturis mėnesius), kurioje įsipareigoja ginti ir Lietuvą, tuo pažeisdamos tarptautinę teisę, nes tai padarė nesuderinę su Lietuvos Vyriausybe. Juolab dviprasmiškas britų žaidimas išaiškėja 1939 m. rugsėjo pradžioje, kai Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės - Vilniaus (pažymėtina, kad sovietams užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę?) – vis tas Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau - Raudonajai armijai. Didžioji Britanija buvo lojali Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą. Tačiau Vilniaus krašto atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik neteisybės Lietuvai atstatymas, kurią 1920 -1923 m. sukūrė Lenkija ir Antantės valstybės.
Štai iš kur galėjo atsirasti minėta istoriko Kasparavičiaus tezė, kurią paneigia ir ankstesni SSSR ir Vokietijos politiniai veiksmai.
Pažvelkime į II pasaulinio karo priešaušrį: dar 1923 m. Sovietų Sąjunga ir Vokietija pateikė notas Tautų Lygai, prieštaraudamos Antantės valstybėms dėl Pietryčių Lietuvos su sostine Vilniumi priskyrimo Lenkijai (nenaudosiu okupantų primesto pavadinimo „Vilniaus kraštas“). Šios nuomonės abi laikėsi visą tarpukarį ir tai patvirtindavo vėlesnėse sutartyse su Lietuva. Vokietija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (1918.03.23) ir jos palankumas Lietuvai tęsėsi iki Klaipėdos nacių grupės teismo (1934), ir tik 1937 m., paleidus nuteistuosius, santykiai vėl atšilo. Lietuvos teritorija su Vilniumi Vokietijai buvo svarbi savo strategine padėtimi išeinant į visą Pabaltijį bei planuojamiems kariniams veiksmams Sovietų Sąjungoje, o taip pat triuškinant Lenkiją, ji buvo laikoma kaip rezervinė teritorija apsupant Lenkiją. Todėl Vokietija ir stengėsi, kad rugpjūčio 23 d. pakte Lietuva su Vilniumi būtų palikta jos įtakos zonoje. Net prieš įteikiant 1939 m. kovo 20 d. Lietuvai ultimatumą dėl Klaipėdos, egzistavo projektas, kad Vokietija Klaipėdos kraštą palieka Lietuvos priklausomybei už karinės pagalbos sutarties pasirašymą. Tai rodo, kokia strategiškai svarbi Vokietijai buvo Lietuvos teritorija.
Įdomūs sutapimai: 1934 m. Hitleris su Pilsudskiu pasirašo draugystės sutartį - vadinamą Hitlerio-Pilsudskio paktą, o tuo metu Lietuva teisia Klaipėdos nacius ir santykiai su Vokietija pašlija. Kieno paveikta Lietuvos vadovybė ėmėsi tokių radikalių priemonių? Ar ne galingųjų trečiųjų šalių buvo inspiruota? Laikantis šio pakto nuostatų, 1938 m. pradžioje, Lenkijos ultimatumo Lietuvai išvakarėse, buvo tariamasi: gal vokiečiai sutiks perleisti Lietuvą lenkams mainais į Dancigo (Gudansko) koridorių, tačiau buvo apsiribota tuo, kad lenkai tik pripažįsta vokiečių interesus Klaipėdoje.
Stebėtinas D.Britanijos elgesys, kai Hitleris 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją, jau rugsėjo 3 d. ji ir Prancūzija, lyg gelbėdamos Lenkiją, paskelbė karą Vokietijos Reichui, tačiau jokių karinių veiksmų prie vakarinės Vokietijos sienos nevykdė. Juolab, kad vokiečių Vakarų frontas buvo labai skylėtas - sudarytas iš blogai apmokytų rezervistų ir būtų reikėję tik keleto savaičių vokiečiams sutriuškinti. O kai rugsėjo 17 d. jau Raudonoji armija užpuolė Lenkiją iš rytų, Anglija ir Prancūzija net nepaskelbė Sovietų Sąjungai karo, nors sutartyje su Lenkija anglai buvo pasiryžę ją ginti. Tai rodo, kad jūrinio žiedo valstybėms (D.Britanijai, Prancūzijai) svarbiausia buvo pasiekti nacių ir sovietų teritorijų suartėjimą bei jų karinį susidūrimą.
O Lietuva pasaulio galiūnų žaidime buvo tik „skiedrelė kertant mišką“. Aišku, mūsų Prezidento ir Vyriausybės neveiklumas 1939 m. rugsėjo pradžioje, susigrąžinant Pietryčių Lietuvą su Vilniumi, privedė prie 1939 m. rugsėjo 28 d. Papildomo slaptojo protokolo tarp Sovietų ir Vokietijos, kuriuo Lietuva buvo perleista Sovietų Sąjungos įtakos zonai. Nors reikia pabrėžti, kad 1939 m. rugsėjo 5 d. generolo Jono Černiaus vyriausybė svarstė sostinės Vilniaus atsiėmimo klausimą, tačiau tik prieštaraujant Premjero pavaduotojui, krikščionių demokratų partijos pirmininkui Kaziui Bizauskui sprendimas nebuvo priimtas.
Stebėtina, kad dabar, kai informacijos sklaida yra laisva, mūsų istorikai netyrinėja dokumentų tolimesnėse šalyse, bet pasikliauja artimųjų kaimynų rašyta Lietuvos istorija, jų dokumentais ir tęsia mūsų tautos ir valstybės niekinimo tradicijas. Baigdamas pasitelksiu išmintingo neeilinio intelekto žmogaus Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc) mintis. Jis, gyvendamas Prancūzijoje, ištisą pokarį mokė lenkus atsikratyti imperinio, misijinio mąstymo ir elgesio bei baigti klastoti savo ir kaimynų istoriją: „Lietuvos nepriklausomybė dar labai gležna, tad Lenkijos pareiga ištiesti jai draugišką ranką. Jei Lietuvoje pastebimas koks nors nacionalizmas, jį reikia pateisinti, nes šios valstybės egzistavimui gresia kur kas daugiau pavojų, negu jų kyla Lenkijai... Lenkų politikams nevalia daryti tiek klaidų Lietuvos atžvilgiu.“ Jis buvo įsitikinęs, kad valstybės ar tautos praeities nagrinėjimas yra labai svarbus dabarties kartoms: „Istorikai gali ir privalo įnešti milžinišką indėlį į visuomenės mentaliteto formavimą, jo keitimą. Istorijos iškraipymas, neteisingas faktų interpretavimas, pataikaujant savimeilei ir sąmoningas vengimas temų, kurios lenkams nemalonios, - tai didžiausios lenkų nuodėmės.“ Giedraičiui labai rūpėjo Lenkijos likimas, tačiau nepamiršo ir Lietuvos bei didžiavosi savo kilme iš Žemaitijos, todėl nešykštėjo kritikos didesnės tėvynės – Lenkijos - atžvilgiu rašydamas: „Polonocentrizmas, istorijos falsifikavimas – tai lenkų nuodėmės.“ (Edita Degutienė „Ar Jerzy‘o Giedroyco propaguota santarvė išsklaidys liguistą antipatiją?“)
Čia iškyla klausimas: kam reikalingas mūsų tapatybės darkymas, kam tarnauja panašių istorikų jaunimui išsakomos tezės ir idėjos, juk be pozityvios istorinės atminties tauta išnyksta?
Nežinau, kokie klausimai buvo nagrinėjami kitomis Santaros – Šviesos konferencijos dienomis, tačiau mano kompanionai išvyko iš Alantos labai pasipiktinę ir nusivylę. Brolis Vytautas, kažkada postmodernizmą mene sulyginęs su gaidžiu, atėjusiu į mėšlyną, kuris viską iškapsto, išdraiko, o po to, prikrovęs savo gamtiškąjį daiktą, išdidžiai išeina, dabar pritaikė šiems dviems istorikams, išdraskiusiems mūsų istorinę atmintį, neugdantiems, bet darkantiems mūsų tapatybę, tautinę savimonę. Gruzinė Valentina Getija pasakė, kad lietuviams labai trūksta orumo ir savigarbos, todėl galėtų jos pasimokyti iš išdidžios gruzinų tautos.
Grįžtant į Vinių, net ir Molėtų krašto kalneliai ir kalvos nesuteikė jokio džiaugsmo. Sudie, Alanta!
Atgal
