Tautos mokykla
07 26. Stribų šmėkla sklando Dzūkijoje
Vytautas Mačionis
1944 m. vasarą sugrįžę rusų okupantai nedelsiant paskelbė mobilizaciją. Tai buvo dalis jų plano, kaip greičiau palaužti pavergtų tautų pasipriešinimą. Kitataučius naujokus varė į pirmąsias fronto linijas, o už jų slinko milijoninė NKVDistų armija, kuri bėgančius iš Raudonosios armijos šaudydavo. Taip buvo sušaudytas ir mūsų artimiausias kaimynas Juozas Anusevičius, o šeima nesužinojo jo kapo vietos.
Ne visi vyrai pakluso mobilizacijai – nenorėjo savo galvų beprasmiškai guldyti už naujo okupanto interesus, tad jų sutramdymui tuoj pat buvo organizuojami „istrebitelnije otriady“ (naikintojų būriai). Rusai tikėjosi pasipriešinimo vergijai, todėl užėmė tik pusę Lietuvos – 1944 m. liepos 24d. pradėjo organizuoti tuos būrius. Okupantai tikėjosi greitai susitvarkyti su nepaklusniaisiais, todėl ir tų būrių lietuvišku pavadinimu nepasirūpino. Žmonės juos pradėjo vadinti: istrebiteliais, stribiteliais, stribukais, stribais, skrebais. Didžiąją jų daugumą sudarė bedvasiai kaimo tamsuoliai. Jų tarpe buvo ypatingai vertinami kriminaliniai nusikaltėliai ir anksčiau buvusios uždraustos komunistų partijos nariai, nes jie neapkentė buvusios valdžios. Aktyvesni iš jų būdavo apiforminami „mokesčių inspektoriais“ ar kitokiais tarnautojais ir gaudavo algą, o likusiems: šautuvą į rankas, neribotos teisės, kiek prisiplėši – tiek tavo. Jų žygdarbius liaudis įamžino dainose:
Ukmergės stribukai
Nieko neišmano –
Degtukų dėžutėj
Ieško partizano.
Laikrodukas eina
Tiku, tiku, tiku –
Jis labai patiko
Durnam bolševikui.
...Jūs geriat brolių kraują,
Lietuvių nekaltų.
Prisigrobėt jūs turtų
Iš ūkių išvežtų...
Bijodami partizanų, savo šeimas jie suvežė į miestelius. Iš pradžių labai vargingai gyveno – viename būste (name) po kelias šeimas. Prisimenu vaizdą, matyta per progimnazijos langą: kitapus gatvės saulės atokaitoje, ant laiptų sėdi dvi moterys ir viena kitai utėliauja galvą. Žmonės, turėję geresnius namus, buvo tremiami į Sibirą. Iš Daugų miestelio buvo ištremta: Balkų, Petružių, Smolenskų ir kitos šeimos (Tremiama Balkutė, užbėgusi į kambarį, į grindis daužė lėkštes. Tą stebėjęs rusų kareivis verkė). Ištremtų kaimiečių geresnius namus ardė ir statėsi miesteliuose. Mūsų kaimynų Golšteinų du geri namai „iškeliavo“ į miestą, o iš naujo tvarto Dauguose pasidarė gyvenamąjį namą.
Tik 1945 m. spalį buvo sugalvotas pavadinimas „liaudies gynėjai“. Bet daugumai Lietuvos gyventojų jie ir liko stribais, o algas jiems pradėjo mokėti tik 1947 metais.
Šiuo metu dalis tų miestelių gyventojų – buvusių stribų palikuonys.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, vykdant „Atgimimo ženklų, simbolių ir paminklų genocido aukoms ir asmenims, represuotiems už pasipriešinimą okupaciniams režimams, tęstinę 2003 – 2008 metų programą“ yra numatęs paminklais įamžinti visas buvusias 9-ias partizanų apygardas. 8-oms apygardoms paminklai pastatyti. Liko neįamžinta tik buvusi pati kovingiausia Lietuvoje Dainavos apygarda. Buvo numatyta paminklą statyti Simne, kur netoliese – Kalniškės miške vyko pats didžiausias partizanų mūšis su okupacine kariuomene. Simno miestelio bendruomenė nesutiko. Jie pasistatė gražų, prasmingą paminklą „laukianti motina“. Jame pavaizduota moteris, prisidėjusi delną prie kaktos, žiūrinti į kelią, laukianti sugrįžtančio sūnaus. Tai stribų motinos, pavakare laukdavo, ar grįš iš kaimo sūnus, ar prisiplėšęs ką nors parneš?
Partizanų motinos, norėdamos pamatyti savo brangųjį sūnų, nežiūrėdavo į kelią, o eidavo pas gimines ir ten, neužmigdamos naktį, laukdavo, kol išgirs beldimą į langą. Iš vergijos grįžtančių sūnų taip pat jos nelaukdavo, žiūrėdamos į kelią, nes dažniausia jos pačios buvo ištremtos ir nežinojo, po kiek metų pamatys sūnų.
Alytaus miesto sode, prie menų mokyklos buvo pastatyta skulptūra, vaizduojanti motiną tremtinę, ant rankų laikančią mažą karstelį su nuo bado ir šalčio mirusiu kūdikėliu. Nežinomi vandalai ją sudaužė!
Po Simno buvo nutarta statyti paminklą Dainavos apygardai Dauguose, Turgaus (buv. Komjaunimo) aikštėje, kur šalia išvietės buvo niekinami žuvusių partizanų kūnai. Sovietmety vidury aikštės puikavosi akmuo su užrašu: „Čia bus pastatytas paminklas, žuvusiems už tarybų valdžią Lietuvoje.“ (Koks cinizmas!)
Dabar daugiškiai kratosi paminklo Dainavos apygardai. Aikštę, kur buvo niekinami žuvusieji partizanai, ketinama pavadinti 1918 m. Nepriklausomybės akto signataro Vlado Mirono vardu.
Prieš 70 metų aikštė tarp Šaulių namų ir bažnyčios, kurioje Vladas Mironas laikydavo mišias, buvo vadinama Mirono vardu. Vidury aikštės stovėjo aukštas stiebas, į kurį valstybinių švenčių metu buvo keliama Trispalvė ir vykdavo švenčių minėjimai. Dabar ta aikštė apsodinta liepomis.
Alytaus rajono savivaldybės atsirašinėtojai rašo: „Manome, kad yra netikslinga statyti du paminklus netoli vienas kito, be to, tam reikėtų ir papildomų lėšų.“ Jie dar kartą nesuprato, kas įamžinta Daugų kapinėse ir ką reikia įamžinti paminkle Dainavos apygardai. Kapinėse įamžinta vardai žuvusių Daugų seniūnijos partizanų (Dainavos apygarda apėmė kelias dešimtis seniūnijų.). Dainavos apygardos paminkle galėtų būti paminėti nebent apygardos vadai. O lėšas skirtų valstybė per Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą.
Atgal
