Tautos mokykla
05.11. Kova dar nebaigta... antiglobalisto Viliaus Bražėno mintys apie tautiškumą dabartinėje Lietuvoje Minint publicisto tarptautininko 105-ąsias gimimo metines
Prof. Ona Voverienė
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmiausiai Lietuvos spaudoje pasirodė Viliaus Bražėno straipsnis, o tik vėliau ir jis pats. 1993 metais „Lietuvos rytas“ atspausdino pirmąjį Viliaus Bražėno straipsnį Lietuvoje „Veidu į Lietuvą – nugara į Nepriklausomybę“ (Lietuvos rytas. – 1993, rugs. 10). Tuo pat metu pasirodė jo straipsnis ir Amerikoje, pavadintas „Ar liberalai prikėlė Lietuvą?“ Abiejuose straipsniuose susišaukiančiose mintyse, Vilius Bražėnas kritikuoja JAV įsikūrusios „Santaros-Šviesos“ veikėjus, besigiriančius savo nuopelnais Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei. O iš tikrųjų jie visi, sovietinės okupacijos metais atvažiuodavę į Lietuvą ir čia bendraudami su „menininkais“, „mokslininkais“, kitais „žymiais“ specialistais, bendradarbiavo su KGB operatyviniais darbuotojais, tais specialistais apsimetusiais. O grįžę į Ameriką, tie santariečiai skelbė, kad „Sovietų sąjunga – nenugalima, kad Lietuvos nepriklausomybės atgauti neįmanoma, reikia gelbėti tik Lietuvos kultūrą“. Viso to kaina – atsigręžimas nugara į Lietuvos nepriklausomybę (Bražėnas V. Ar „liberalai“ prikėlė Lietuvą? // Laisvoji Lietuva. – 1993, rugpj. 23).
1994 metais Vilius Bražėnas kartu su žmona Eda Bražėniene pirmą kartą po 50 metų jų nebuvimo Lietuvoje atvažiavo į Tėvynę pasidairyti, kaip čia gyvenama. Vėliau, kelis kartus aplankęs Tėvynę ir supratęs, kad jo talentas ir antikomunisto patirtis čia labiausiai reikalinga, pradėjo mąstyti apie grįžimą į tėvynę. O iki grįžimo, nedelsdamas įsijungė į Lietuvos valstybės atkuriamąjį darbą ten, kur labiausiai reikėjo – žiniasklaidoje. Vienas po kito „Tremtinyje“, „XXI amžiuje“, katalikiškame laikraštyje „Apžvalga“ buvo spausdinami jo aštrūs įtaigūs straipsniai: 1994 m. „Tremtinyje“ pasirodė Viliaus Bražėno straipsnis „Kas griauna tautines valstybes“ (1994, Nr.26-29). Tais pat metais - dar trys V. Bražėno straipsniai „XXI amžiuje“ – „Socializmas – urvinio žmogaus pasaulėžvalga“ (1994, liep. 8); „Apžvalgoje“ – „Tik netapatinkime krikščionybės su komunizmu“ (1994, bal. 22-28) ir „Dienovidyje“ – „Vakarų politika – žvelgiant iš Vakarų“ (1994, rugpj. 8). 2000 m. vasario 27 d. mirus jo mylimai žmonai, bendražygei ir pagalbininkei, jų dukters Lyvijos motinai, Vilius Bražėnas nusprendė grįžti į Lietuvą. Ir grįžo 2002 metais. Nusipirko butą Sausio 13-osios didvyrio R. Jankausko gatvėje. Parvežė iš Amerikos ir palaidojo Vilniaus kapinaitėse savo žmonos palaikus. Lietuvoje jau jis buvo plačiai žinomas, paskelbęs lietuviškoje spaudoje 58 aštrius straipsnius aktualia tematika, gerbiamas, skaitomas ir laukiamas. Tėvynės klimatas jam buvo palankus. Čia jis paskelbė didžiąją dalį savo politinės publicistikos – iš 402 jo straipsnių – 231; čia – išleido pakartotiną leidimą „Sąmokslas prieš žmoniją“ (Kaunas, 1997) ir visas kitas jo knygas. Svarbiausia – čia jis atrado bendraminčių ir bendražygių, visomis įmanomomis išgalėmis juos telkė.
Straipsnyje „Kirskime Karaliaučiaus Gordijaus mazgą“ publicistas ragino lietuvius kelti Karaliaučiaus klausimą tarptautiniame lygmenyje, nes dabartinė jo priklausomybė Rusijai ir ginkluotė kelia grėsmę ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. V. Bražėnas rašė: „Ši žemė yra prietiltis, reikšmingas Vakarų Europai – gresia ir skandinavams, ir vokiečiams, ir lenkams, o per juos – ir visai Europai. Mes turėjome sovietų prietiltį Kuboje su sovietų raketomis, prie Floridos. Amerikiečiai gerai pasišiaušė ir išvijo. Europa turi panašų prietiltį – Karaliaučių. Ir jeigu mes parodysime, kad Karaliaučius problema – tai grėsmė visai Europai, taikai – tada atkreipsime dėmesį į Lietuvos bylą. Ir tada išsispręstų tranzito ir visokie kiti klausimai“ (Bražėnas V. Tremtinys. -1994, spalio 4 d.). Kitos, jo nuomone, svarbios Lietuvai problemos, kurias neatidėliotinai reikia spręsti, tai – užkirsti kelią istorijos klastojimams, aprūpinti visuomenę informaciniais priešnuodžiais, neutralizuoti nomenklatūrinio melo nuodus, pernelyg nepasitikėti vakariečių pažadais dėl NATO ir ES, dėti tvirtus valstybės pamatus patiems, juk Vakarai jau Lietuvą apgavo pokaryje; siekti teisingumo dėl žydų žudynių nacių okupacijos metais ir lietuvių žudynių – komunistų okupacijos metais. (Bražėnas V. Lietuva ir mes besikeičiančiame pasaulyje // XXI amžius. – 1998, vas.25, p. 11); vengti besaikio skolinimosi iš Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko, nes „juo daugiau paskolų šalis gauna, juo labiau klimpsta į socializmą. O visa politika vadinamiems trečiojo pasaulio kraštams gražiai buvo apibūdinta vieno žmogaus taip: „Turtingų kraštų neturtingų žmonių pinigai siunčiami neturtingų šalių turtingiesiems“ (Bražėnas V. Kas griauna tautines valstybes // Tremtinys. -1994, Nr. 26-29; Sąmokslas prieš žmoniją. – K., 1997. – P.132- 133).
Įstojus Lietuvai į NATO ir Europos Sąjungą, Vilius Bražėnas akino savo Tautą džiaugtis tuo, „kad virš Lietuvos nebekabo surūdijęs maskvinis „Damoklo kardas“ ir skatino būti labai atidiems. „Kaip besiorganizuotume viduje, turėtume dalyvauti naujų ES struktūrų įtaigojime; ES vidaus politinės struktūros formavime ir tobulinime, kad ES būtų laisvai apsisprendusių, dalies savo suvereniteto atsisakiusių tautų bendrija, o ne kokių nors „didžiųjų brolių“ valdoma supervalstybė, kaip vienas iš globalinio pasaulio formuotės rajoninis padalinys“ (Vilius Bražėnas. NATO, ES ir globalizmas.// Lietuvos Aidas. – 2004, birž. 8).
Vertindamas pokario Lietuvos partizanų kovas ir jų auką ant Lietuvos nepriklausomybės aukuro, Vilius Bražėnas jas įvertino, kaip „epopėją, kuri galėtų tapti puikiu produktu Holivudui“. Jo nuomone, Lietuvos partizanai sustabdė Lietuvos kolonizavimą: jeigu rusai kolonistai, atvykę pokaryje į Lietuvą; daugiausiai jų buvę čekistai, genocido vykdymo specialistai, jau pasidarbavę Čečėnijoje, Kalmukijoje ir Ukrainoje, sudaro apie 9 proc. dabartinės Lietuvos gyventojų, tai Estijoje ir Latvijoje – kolonistai sudaro apie 50 proc. tų šalių gyventojų. Tačiau Lietuvos partizanai „nesuspėjo pastatyti užkardų dvasinei kolonizacijai. Tas uždavinys tenka šių dienų mūsų tautiečiams“.
Su dideliu pasididžiavimu ir optimizmu rašęs apie lietuvių dvasios tvirtybę ir vienybę , Lietuvai paskelbus nepriklausomybę (Bražėnas V., Lietuviai pajudino pasaulį // Laisvoji Lietuva.-1990, vas.1) atvykęs į Lietuvą ir čia išvydęs atkurtą socialistinę Lietuvą, kuriančią komunistų klano gerovę, Vilius Bražėnas privačiame pokalbyje prisipažino niekad netikėjęs, kad taip jo tauta yra nutautėjusi ir labai tuo susirūpino. Jau tais pačiais 1994 metais jis paskelbė straipsnį „Kas griauna tautines valstybes“ (Tremtinys. – 1994, spal. 4).
Į šį klausimą Vilius Bražėnas atsako vienareikšmiškai: tai komunistai - globalistai iš Rytų ir kapitalistai-globalistai iš Vakarų. Apie tai jis rašė savo knygose „Sąmokslas prieš žmoniją“ ir „Nauja pasaulio santvarka?“. Papildydamas jau paskelbtus jo žurnalistinių tyrimų duomenis, minėtame straipsnyje Vilius Bražėnas rašė: „Aš jaudinuosi dėl Lietuvos todėl, kad tie vadinamieji globalistai nekenčia tautybių, nekenčia tautinių valstybių. Šiandieną nacionalizmo sąvoka vartojama su šiokiu tokiu nacizmo šešėliu. Vis kartojama, kad nacionalizmas ir religijų skirtumai sukelia karus“ (Ten pat). O iš tikrųjų – tai ir rytinių ir vakarinių globalistų tikslas yra sunaikinti šeimą, tautiškumą, religiją ir šias vertybes pripažįstančias valstybes. Stengiamasi sukurti vieną didžiulę „Sovietų sąjungą, iš kurios niekam nebūtų kur bėgti. Vadinasi, nekovodami prieš naują pasaulio santvarką, galime pamiršti lietuvių kalbą, kultūrą, nes tai, neva, neturi ateities“ (Ten pat). Amerikos demokratų partijoje – įsirangiusi, kaip didžiulė nuodinga gyvatė – komunistų sekta, kuri yra įsitvirtinusi Kongrese, Senate, visose aukščiausios valdžios struktūrose.. Ji ir siekia globalistinių tikslų. Respublikonai pasisako už laisvą globalią prekybą, bet prieš – vieną pasaulio valdžią. Demokratai – visada buvo už taikų sambūvį su komunistine Sovietų sąjunga; siūlo amerikiečiams nusiginkluoti visapusiškai: „atseit sovietai pamatys, kokie mes taikingi ir geri ir patys ims nusiginkluoti. Jie siūlė pašalinti iš Jungtinių Tautų antikomunistinę Kiniją ir pripažinti raudonąją Kiniją.“ Štai kodėl Amerikos demokratų valdžia simpatizavo komunistui Lietuvos prezidentui Algirdui Brazauskui ir elgėsi santūriai su prof. Vytautu Landsbergiu, kuriam rūpėjo jo tautos, o ne globalistų reikalai. Būtina įsidėmėti, „kad Sovietų Sąjunga buvo sukurta Vakarų, buvo išlaikoma Vakarų, finansuojama Vakarų ir jų ramstoma jau griūvanti. Ir kiekvieną kartą, kai tik pradėdavo braškėti, ji gaudavo papildomos pagalbos; technologijas, finansų, maisto“ (Ten pat). Jo giliu įsitikinimu, jeigu tos pagalbos nebūtų iš Vakarų, Sovietų sąjungos pavergtos tautos būtų išsilaisvinusios iš sovietų okupacijos 20-30 metų anksčiau.
Kitame straipsnyje „Lietuva ties dvejais globalizmo vartais“ Vilius Bražėnas rašo, kad dabar geopolitinėje sistemoje yra trys ryškiausios globalizmo erdvės su dar nenusistovėjusiais, o gal tik neišryškėjusiais centrais – Vakarų, Rytų ir islamo. Islamo globalizmas su atgimstančia Mahometo imperija yra toli nuo Lietuvos. Tačiau Lietuva dėl savo geografinės padėties dabar stovi prie dviejų – Rytų ir Vakarų globalizmo vartų. Tarp jų, deja, neutralumui nėra erdvės. Ką reiškia Lietuvai Rytų globalizmas, tie, kurie gyveno sovietinės okupacijos metais Lietuvoje, ypač pokaryje, gerai žino. Gi „Vakaruose mes ilgiau turėsime galimybę būti laisvi ir prisidėti prie tų vakariečių, ypač amerikiečių, kurie priešinasi pasaulinės tironijos kūrimui. Tie iš mūsų, kurie vengdami komunizmo gardžiuojasi utopiniu globalizmo “tvarkos pasaulyje“ idealu, turėtų suprasti, kad globalizmas neįmanomas be komunizmo, nes komunizmas yra moderniosios tironijos esencija“.
Vilius Bražėnas
Straipsnyje „Tautiškumas ir globalumas“, parašytame jo kalbos Floridoje Vasario 16-osios minėjime pagrindu, savo mintimis apie lietuvybės situaciją pačioje Lietuvoje jis pasidalino ir su tautiečiais išeivijoje. (Nauja pasaulio santvarka. – K., 2000). Nors jo idėja apie tų dviejų sąvokų tarpusavio santykius yra globali, aktuali visoms pasaulio tautoms, ji ypač svarbi buvusioms visoms stiprioms tautinėms valstybėms, kokia prieš karą buvo ir Lietuva. Jo nuomone, globalumas visoms dabarties tautos yra neišvengiamas – bet tik ekonomikos, technologijų, prekybos ir kitose materialaus gyvenimo srityse. Tačiau jis visiškai nepriimtinas, kaip globalizacijos ideologinis anstatas, globalizmas, siekiantis sukurti pasaulinę centralizuotą vertikalės tipo valdžią, kokią mes jau pažįstame iš okupacijos laikų, su stipria represine struktūra, gudriai užmaskuota po „proletariato diktatūros“ skraiste, masinio žmonių žudymo įrankiu – ČK, NKVD, MGB, MVD, KGB. Turėti tokią žmonių siaubą ir baimę keliančią ir veikiančią struktūrą yra visų globalistų planai. Džordžas Orvelas apie globalistų kuriamą ateitį rašė: „Jeigu nori pamatyti ateities vaizdą, įsivaizduok batą, trypiantį žmogaus veidą.“ Mes, okupuotos Lietuvos vaikai, įsivaizdavome, kad šie žodžiai skirti tik komunizmui apibūdinti. Pasirodo, kad komunizmas ir globalizmas – tai ta pati ideologija, tik skirtingomis sąvokomis vadinama.
Straipsnyje „ Baltijos valstybės surusintoje Europoje“ jis, jau įsigilinęs į lietuvių Tautos likiminę problemą – nutautėjimą sukomunistėjus ir sumaterialėjus, stengiasi atrasti argumentų tautiečių pateisinimui. (Tremtinys. – 1996, rugs.29).Temą pratęsia ir kitame savo straipsnyje „Tautos moralė ir valstybės gerovė“ (Tėviškės žiburiai. – 1996, spal.8).
Po eilinių Seimo rinkimų, kai daugelis žmonių spaudoje negailėjo piktų žodžių Lietuvos nepriklausomybei, išrinktoms, bet nevykdančioms savo pažadų partijoms ir valdžiai, dėl to kaltino rinkėjus, balsavusius už ne tuos, V. Bražėnas drąsiai ir ryžtingai pasisakė prieš Lietuvos nepriklausomybės niekintojus ir niurgzlius, kurie stengiasi vaizduoti šalį tamsiausiomis spalvomis. Jo nuomone, ir kalbos apie kraštutinį skurdą Lietuvoje yra pernelyg perdėtos, daugiausia rėkia tie, kurie „nori visą kaltę primesti Nepriklausomybei“, didžioji spauda visiškai nemato tų, kurie aukojasi savo valstybei ir daro „kažką pozityvaus, kad gyvenimas kryptų laisvės, gerovės ir nepriklausomybės pusėn,... nerašo apie Lietuvos partizanus, buvusius politinius kalinius ir tremtinius ir žuvusiųjų palikuonis; prašė visų rašančiųjų liautis plakus Lietuvą. „Mes galime pagrįstai didžiuotis savo Tauta, kadangi ji yra įrodžiusi savo žmogišką vertę, kuri išliko net pastaraisiais metais. Jau 1990 metais Lietuva paskelbdama nepriklausomybę, pasuko pasaulį laisvės kryptimi. Nereikia pamiršti, kad Lietuva dešimtmečius buvo užmarinuota didžiausioje melo, išnaudojimo ir korupcijos sistemoje...“ (Bražėnas V. Liaukimės plakę Lietuvą // Lietuvos aidas. – 2000, liepos 21, p. 5).
2001 metais į A.Brazausko, „Kremliaus pagalbininko pasaulinio socializmo statyboje“, pasigyrimo užsienio verslininkams socializmo statyba „ant plyno lauko“, Vilius Bražėnas remdamasis B. Pasternako knyga „Daktaras Živago“, paaiškino, ką tai reiškia „statyba ant plyno lauko“: „Mes išlipome iš traukinio bekraščiame sniegyne... Sargybiniai su į mus nukreiptais šautuvais ir vilkiniai šunys... Mes buvome išsklaidyti ir sustatyti daugiakampiu, veidais į išorę... Tada mums buvo įsakyta suklaupti ir žiūrėti tiesiai į priekį, antraip mirtis... Išgirdome pranešimą: „Tai yra jūsų stovykla. Susitvarkykite, kaip išmanote!... Sniegu užklotas plynas laukas ir lentelė viduryje „GULAG 92 Y.N.90. Tai ir viskas, kas ten buvo...“ (Bražėnas V. Ant „plyno lauko“ statybininkai. Bent nečirkštų // Lietuvos Aidas. -2001, gruod.6). Lietuviai politiniai kaliniai ir tremtiniai jų statybas „ant plyno lauko“, panašias į B. Pasternako aprašytas, gerai prisimena. Jiems tas „statybas“ teko iškentėti Trofimovsko salose, Tit Aruose, Stolbuose ir kituose atšiauriose Sibiro kraštuose. Deja, A.Brazauskas ir jo grupė draugų apie tas „statybas nenori nei girdėti, nei žinoti...
Prie socializmo statybų Lietuvoje V.Bražėnas priskiria Kauno NKVD saugumo rūmų garažą, Lietuvos žmonių pastatytą, o enkavedistų įrengtą 1940-1941 metais, kur „Viena mūro siena buvo padengta lentomis, kad šaudant komunistų pasmerktuosius lietuvius, rikošeto kulkos nesužalotų NKVD „statybininkų“. Palei tą sieną, matyt, kad būtų patogiau, cementinėse grindyse buvo iškaltas griovelis kraujui nutekėti... Patogu buvo ir tai, kad nužudytųjų lavonų nereikėjo toli nešti... Įvarai mašiną į garažą, ir viskas čia pat...“ Iš tikrųjų – puiki statyba „ant plyno lauko“. (Ten pat). Aplankęs Vilniaus KGB rūmus, straipsnio autorius pamatė ir socializmo statybas „ant plyno lauko“ ir čia, Vilniaus centre. Niūrios, šiurpą keliančios kalinių kameros. Be to, ir specialios: garsą slopinanti kankinimų kamera, tamsi ir šalta vienutė. Dar man negirdėta vandens kamera: jei nenori stovėti šaltame vandenyje bandyk balansuoti ant virš vandens prasikišančios cementinės lėkštės didumo platformėlės. Kaip ilgai išstovėsi neapalpęs, nusilpęs nuo tardymų, kankinimų, nemigos, bado?... Net dvi vandens kameros... Ir čia sovietinė statyba, kuria dabar didžiuojasi kai kurie mūsiškiai „buvusieji?“ – klausia publicistas ir čia pat daro išvadą: „Jei kas komunizmą pasmerkiančios viešos išpažinties nepadaro, bent nemėgintų didžiuotis savo įnašu į sovietinę statybą. Bent nečirkštų. Ir taip neatnaujintų kankinių fizinių ir dvasinių žaizdų skausmo“ (Ten pat).
Kitame straipsnyje „Socialdemokratinė pasiutligė Seime“, rašytame 2002 metais, politologas Vilius Bražėnas piktinosi seimūnų bandymu įteisinti komunistų partiją nepriklausomoje Lietuvoje. Vieno iš GULAG,o aukos žodžiais tariant, straipsnio autorius, dar menkai pažįstantis Lietuvos tikrovę pamanė, kad seimūnai susirgo pasiutlige, nes Seimo posėdyje „piktai kandžiojo Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų“; „dešinėje pasitaikiusias aukas“, Lietuvos Konstituciją, panaikino teisę į nuosavybę visoms buvusioms okupacinio režimo aukoms, politiniams kaliniams ir tremtiniams; paskyrė valstybines pensijas stribams ir enkavėdistams, žudžiusiems Lietuvos žmones, apspjaudė Atkuriamojo Seimo pirmininką prof. Vytautą Landsbergį, „nuspyrusį melo atramas, dirbtinai palaikiusias sutrūnijusią pikto imperiją“ (Bražėnas V. Socialdemokratinė pasiutligė Seime // Lietuvos Aidas. -2002, bal. 9).Publicistui, išugdytam laisvoje ir demokratinėje valstybėje, tada atrodė, kad to meto seimūnai (jie visiškai nepasikeitė nuo to laiko, nes valdo tie patys, „nepakeičiamieji“, sergantys „socialdemokratine pasiutlige“ (O.V.) – labai sunkiai sirgo, vergaudami dvigubiems standartams: „nacių valstybės paveldėtojai privalo atlyginti nuostolius, o komunistinė valstybė – ne! Tad ir vėl iškyla politinės pasiutligės įtarimas“ (Ten pat).
Temą pratęsdamas kitame straipsnyje „Gėdos stulpo verti „seimėnai“ politologas antikomunistas, pasmerkė 30 užkietėjusių komunistų Seime (pateikė jų sąrašą) balsavusių už valstybinių pensijų paskyrimą stribams ir enkavėdistams... už jų nusikaltimus Lietuvoje. Jis ragino visose Lietuvos vietovėse iškabinti plakatus matomose vietose su tų Seimo narių pavardėmis, ir nors tai nesugėdys, jau sąžinę praradusių „seimėnų“, gal tai sugėdys kai kuriuos balsuotojus, kurie už tuos „seimėnus“ yra balsavę, ir gal jie ateityje balsuos jau kitaip“ (Bražėnas V. Gėdos stulpo verti „seimėnai“ // Lietuvos Aidas. – 2002, birž. 12).
Kitame straipsnyje „Lipkime nuo tvoros“ jo autorius atsargiai, rūpestingai parinkdamas pačius neutraliausius žodžius, moko savo Tautą vieno iš pagrindinių demokratijos principų – neužleisti visų pozicijų valdžiai. Demokratinėje valstybėje žmonės turi ir laimi tik tiek, kiek jie patys išsikovoja. Netyli, protestuoja, eina į gatves, gindami savo teisėtus reikalus ir reikalaudami teisingumo. Jį, atvykusį iš demokratiškos šalies stebino situacija, kai komunistinio režimo aukų pagerbimo dieną, 2005 metų birželio 14 dieną, kai žmonės gedėjo ir liūdėjo NKVD nužudytų ar badu numarintų Sibiro speiguose savo artimųjų, džiaugėsi sutikę savo ešelonų brolius ir seseris, Nepriklausomos Lietuvos Seimas – jo nariai: Rimantas Basys, Bronius Bradauskas (Minsko „komunaras“), Vydas Gedvilas, Saulis Girdauskas, Vytautas Kamblevičius, Justinas Karosas, Egidijus Klumbys, Romualda Kšanienė, Stasys Mikelis, Zenonas Mikutis, Vladimir Orechov, Bronius Pauža, Jonas Pinskus, Mindaugas Subačius, Viačeslav Škil, Rimvydas Turčinskas, Julius Veselka, Vladimir Volčiok – popietiniame Seimo posėdyje „pritarė vienos iš KGB struktūrų – KGB – rezervo – visiškam reabilitavimui, panaikino aktą, kuris ribotų ketinimus bet kokiose sovietų struktūrų sąrašuose atsidūrusiems asmenims pretenduoti į valstybės tarnybą, pritarta KGB archyvų uždarymui 70 metų nuo dokumentų sudarymo. Taigi Gedulo ir Vilties dieną Seimas pritarė sumanymui uždaryti KGB archyvus, kartu ir tikrąją tiesą apie represijas Lietuvoje vykdžiusius ir jiems talkinusius asmenis nuo visuomenės ir šią „dovaną“ įteikė buvusiems tremtiniams ir laisvės kovų dalyviams. Didesnio cinizmo ir akibrokšto per 15 Lietuvos nepriklausomybės metų dar nėra buvę“ (Ingrida Vėgelytė. Ar ne laisvės išniekinimas?... // Tremtinys. – 2005, birž. 16, p. 3). Svarbiausia, kad tokiam sprendimui niekas nesipriešino. Politinių kalinių ir tremtinių, iškankintų sovietiniuose kalėjimuose, Sibiro šalčiuose ir darbo vergovėje, beliko tik saujelė; jų vaikus iš jų atėmė sovietinė mokykla, padariusi juos tik pilvažmogiais, kuriems rūpi tik „shopping and fucking“ (vartojimas ir seksavimas), o ryškiausia šviesa, kuri jiems šviečia, tai ta, anot Stasio Prakapo, kur „šviečia šaldytuve“ (Voverienė Ona. „Lipkime nuo tvoros ir palikime ženklą žmonėmis buvus...“ // Lietuvos Aidas. – 2005, birž. 30, p. 8). Valdančiųjų sukurta moralinė pelkė pamažu virsta liūnu, keliančiu Tautai depresiją, baimę, neviltį, alkoholizmą. Patyręs politologas savo straipsnyje tiesia ranką tame liūne skęstančiai savo Tautai ir siūlo jai gelbėtis, nors ir neįprastu būdu: „Lipkime nuo tvoros... Tie, kurie per ilgai ar per dažnai ant tvoros sėdi, rizikuoja, sąžinei užsnūdus, nudribti į kaimyno raudonąsias dilgynes... Daugumai mūsų nulipus nuo tvoros ir raudonriečiai pasijus vieniši arba išlįs iš patvorės dilgynių ir eis į mūsų pusę, arba nueis aiškiai bernauti raudonajam vergų varovui... Tad lipkime nuo tvoros ir palikime ženklą žmonėmis (ne bužungalviais – V.B.) buvus“. ( Bražėnas V. Ten pat).
Taip Lietuvoje atsirado balsas žmogaus, nežinančio, kas yra baimė – baimė būti KGB nužudytam, baimė netekti darbo, baimė... iš baimės, nuolatinės palydovės kiekvieno, užaugusio... prie ruso. Tas balsas toli aidėdamas įtakojo ir kitus... nebijoti, siekti tiesos, rizikuojant prarasti viską, įskaitant ir gyvybę... Taip ir susibūrė būrelis Viliaus Bražėno bendraminčių. Taip atsirado ir Onos Voverienės knyga „Antikomunizmas“, kurioje visas didelis skyrius yra skirtas bebaimei, ieškančiai Tiesos ir trokštančiai gero savo Tėvynei Viliaus Bražėno Asmenybei.
2005 metais Lietuvoje buvo išleista trečioji Viliaus Bražėno knyga „Po dvylika vėliavų; tarp tironijos ir laisvės“ (Klaipėda, 2005) – reikšmingas indėlis į politologijos mokslą, nušviečiantis visą XX amžiaus komunizmo epochą ir atveriantis iki šiol nežinomą politologijos puslapį – Lietuvos ir užsienio intelektualų kovą su komunizmo ideologija ir jos praktiniais recidyvais.
Matyt, kaip tik dėl to knyga ir pradedama kovingu Bernardo Brazdžionio eilėraščiu „Paskutinis myriop pasmerktojo žodis“, kaltinančiu visus baimės dėl savo saugumo ir gerovės sukaustytuosius, visus abejinguosius, mačiusius savo tėvynės veidą, „skausmu ir kančios pervertą“, „vergijoj jos laukus ir miestus gražius“ ir nors jie verkė kaip kūdikiai „iš gailesčio ne kartą“ ir „sąžinės nenešė“ parduoti į rinką „už grašius“, bet ir... „nešaukė prieš vėją“, tylėjo... Ir visi jie liko kalti... Todėl ir išaugo po teisės pamatais „piktų puvėsių grybai“, kurie iki šiol ėda „...kūną einančios gyvent Tautos“.
Knygos autorius Vilius Bražėnas – vienas iš tų nedaugelio, kurie neverkė ir netylėjo, bet veikė. Nors baimės šešėlis krito ant kiekvieno lietuvio, pasirinkusio tremtį svečioje šalyje, o ne žūtį ar vergiją okupuotoje Lietuvoje. Tą motyvuotai atskleidė pats Vilius Bražėnas. Knygos autorius, atvykęs į Ameriką, pasirinko savo gyvenimo tikslu – kovą su komunizmu ir jai skyrė visą savo sąmoningą gyvenimą. Knygoje ir aprašytas tas gyvenimas KOVOJE, kartu su savo bendraminte ir pagalbininke toje kovoje žmona Eda Bražėniene.
Knyga – tai stipraus ir valingo žmogaus, suvokusio žmogaus gyvenimo prasmę – pasiaukojančiai tarnauti savo Tautai ir savo Valstybei – pavyzdys, parodantis, kiek daug gali padaryti ir vienas žmogus, siekiantis savo tikslo ir žinantis kelią. Joje atsiskleidžia tarpukario nepriklausomos Lietuvos jaunimo pasaulėjauta ir paties V.Bražėno pirmieji žingsniai gyvenime – kūrybinės kibirkšties savo asmenybės saviraiškai ieškojimas, pirmosios jo publikacijos viešojoje Nepriklausomos Lietuvos spaudoje, gabaus feljetonisto talento sklaida, meilės Tėvynei, Dievui ir artimui atradimas skautybėje, karininkų mokykla ir jauno karininko ryžtas apginti savo tėvynę nuo pavergėjų Sedos kautynėse. Tie jaunystės idealai kaip švyturys švietė Viliui Bražėnui visą gyvenimą, rodydami jam kelią Tėvynės išlaisvinimo kryptimi ir jam neleido iš to kelio išklysti. Gyvenime jam labai pasisekė, sutikus ir pasirinkus savo gyvenimo drauge žemaitukę nuo Kretingos Praksedą Sabatauskaitę-Bražėnienę, kuri tapo ne tik jo mylima žmona, bet ir bendraminte bei bendražyge, nepakeičiama jo padėjėja visoje jo rizikingoje veikloje. Jos atminimui autorius ir dedikavo minimą knygą, joje priminė, kad, kaip tik jos – Edos Bražėnienės „pageidavimu ir atsirado ši knyga“. Daugiausiai knygoje ir skiriama dėmesio Viliaus ir Edos politinei veiklai Amerikoje. Lietuvos skaitytojui tikriausiai pati įdomiausia bus knygos dalis apie lietuvių gyvenimą Amerikoje, kurį dažnas įsivaizduoja kaip Eldoradą Laisvės rojuje ir kuriam negresia ir niekada negrės komunizmo košmaras. Knygos autorius įtikinamai parodo, kad iš tikrųjų taip nėra. Komunizmo šmėkla, nuo XIX amžiaus antrosios pusės ir visą XX amžių siaubusi Europą, neaplenkė ir Amerikos.
Atgal
