Tautos mokykla
07 15. Laisvės gynėjų pagerbimas Šakių krašte
Lidija Veličkaitė
„Zanavykų krašto lygumoje tarp Šakių ir Plokščių, tarp medžių ir didelio sodo, primenančio žemišką rojaus kampelį, buvo ūkininko Prano Runo sodyba. Trobesiai stūksojo ant akmeninių pamatų, o sodą ir sodybą supančių ąžuolų, uosių, jovarų didybė kėlė susižavėjimą. Įvažiavimą nuo vieškelio rodė jovarai. Prie vartų lenkėsi gluosnių alėja. Prie įėjimo į gyvenamąjį namą - gėlynų klombos. Gedimino stulpai, Šaulių ženklas ir Vytis apsodinti žaliomis rūtomis. Sodybą nuo vieškelio skyrė įvairiaspalvė egzotiška augmenija. Toliau savo baltais kamienais bolavo beržynas. Viduryje sodybos išdidžiai stovėjo storas ir labai aukštas ne vieną šimtą metų išgyvenęs jovaras,“ - taip su meile prisimenama viena iš buvusių Lietuvos sodybų, apie kurią rašo šio ūkininko dukra Irena Runaitė Belickienė savo knygoje „Likimo keliai“.
Dešinėje, prie kryžiaus partizanui Pranui Runui-Daugirdui stovi Birutės Runaitės-Šidlauskienės duktė Laimutė, Irenos Runaitės-Belickienės duktė Zita su sūnumi Vytautu. Su tautiniais rūbais Irena Belickienė
Pranas Runas gimė dar caro laikais - 1875 metais, mokėsi ir baigė keturias klases. Tarnaudamas kariuomenėje Sankt Peterburge mokėsi felčerių kursuose, po to ir dirbo felčeriu. Rusijos ir Japonijos karo metu išvyko į Angliją. Mokėjo laisvai kalbėti anglų, rusų ir lenkų kalbomis. Grįžęs iš Anglijos paveldėjo tėvo ūkį, vedė Melninkų kaimo ūkininkaitę Viktoriją Girdauskaitę, susilaukė penkių vaikų: trijų dukrų - Marytės, Birutės, Irenos ir dviejų sūnų - Prano ir Vytauto. 1918 m. savo namuose jaunasis ūkininkas Pranas Runas įkūrė pirmąją lietuvių pradžios mokyklą, kurioje dienomis mokėsi vaikai, o vakarais - suaugusieji.
Prasidėjus pirmai sovietinei okupacijai Pranas slapstėsi, kad nebūtų suimtas ir išvežtas. 1945 m. Pranas ir Viktorija Runai abu sūnus - Praną, gimusį 1916 m., ir Vytautą, gimusį 1926 m., palaimino ginkluotai kovai už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Dukra Birutė, gimusi 1923 m., tais pačiais 1945 m. įsitraukė į partizaninę kovą - tapo partizanų ryšininke. 1946 m. buvo išduota, suimta, kalėjo Kauno, Vilniaus Lukiškių kalėjimuose, Archangelsko srities lageriuose.
Abiems sūnums dalyvaujant pasipriešinime, tėvų namus pradėjo lankyti enkavedistai ir stribai, reikalaudami išduoti sūnus. Iš pradžių tėvas buvo suimtas, o 1945 m. rugpjūčio 26 d. su žmona ir dukra Irena (gim. 1932 m.) ištremti į Šiaurės Uralą, Molotovo sritį (dabar Permės). Vyriausiąją dukrą Marytę dar 1942 metais „nusinešė“ džiova.
Po trijų metų 1948 m. tėvas Pranas Runas tremtyje išsekęs nuo menko maisto mirė. Prieš pat mirtį sužinojo, kad sūnus Vytautas - Rimgaudas, svajojęs būti inžinieriumi architektu, 1945 m. rugsėjo 12 d. buvo išduotas ir nelygioje kovoje su enkavedistais žuvo. Kitas sūnus Pranas - Daugirdas 1945 m. vietinių kaimo žmonių išduotas, bebėgant pašautas į kojas ir, nenorėdamas gyvas pasiduoti, nusišovė. Dukra Birutė 1953 m. iš lagerio grįžo į Lietuvą. Motina Viktorija su dukra Irena iš tremties grįžo 1957 m.
Minint partizano Prano Runo - Daugirdo 60-ąsias žūties metines birželio 19 d. Ilguvos Švento Kryžiaus Atradimų bažnyčioje monsinjoro Alfonso Svarinsko ir kunigo Algimanto Keinos buvo aukojamos Šv.Mišios. Giedojo Kauno kamerinis choras „Židinys“, vadovaujamas Prano Jurkonio. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas Šv.Mišių metu pagerbė ir kitus Tauro apygardos žuvusius partizanus: Viktorą Armoną-Upeivį (1921-1950), Vitartą Budrį-Vilką (1924-1948), Antaną Čereškevičių (1927-1945), Antaną Gerulį-Gailį (1824-1945), Praną Lapaitį (1912-1945), Vincą Lebežinską (1923-1945), Joną Matuzą-Voveriuką (1915-1948), Petrą Povilaitį (1922-1945), Antaną Ruzgį (1923-1945), Andrių Šmuilį (1901-1946), Vaclovą Urbaitį-Vingelą (1905-1948), Vytautą Valevičių-Klajūną (1929-1947), Juozą Višinską-Mėnulį (1907-1948), Vincą Žitkauską-Svajūną (1925-1948). Prisimintas ir Lietuvos kariuomenės generolas ltn. Motiejus Pečiulionis, areštuotas prie Lekėčių, ir vyskupas Vincentas Borisevičius, prieš pat areštą 1946 metais slapstęsis Ilguvos klebonijoje.
Kunigas Algimantas Keina, kreipdamasis į Prano Runo sesutę Ireną, artimuosius ir susirinkusiuosius, teigė, kad šventa pareiga prisiminti ir pasimelsti už žuvusiuosius, kurių kova davė impulsą ateinančioms kartoms, praskynė kelią Kovo 11-ąjai. Šiandien Lietuva vėl yra pavojuje, ir reikia žadinti tautą už jos išlikimą.
Po Šv.Mišių šalia esančiose kapinėse aplankyti žymių asmenybių kapai: Vinco Kudirkos bendražygio, „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktoriaus, publicisto, knygų leidėjo Jono Kriaučiūno (1864-1941), kurio atminimą dar ženklina šventoriuje pastatyta Ipolito Užkurnio medinė skulptūra; kunigo Juozo Vyšniausko (1881-1949), klebonavusio Ilguvoje 1924 -1940 metais ir inicijavusio trijų bažnyčių statybą (Monrealyje (Kanada), Aleksote ir Ilguvos parapijos pakraštyje - Mišiurkėje), buvęs pirmasis Vilniaus Įgulos kapelionas, mirė Permės lageryje; dainininkės Beatričės Grincevičiūtės (1911-1988) tėvų ir giminių amžinojo poilsio vieta; žymaus visuomenės veikėjo Stasio Šilingo, jo žmonos ir dukrų panteonas. Vėliau renginio dalyviai, suvažiavę iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Šakių, Gerdžiūnų, Ilguvos, Kriūkų, nuvyko į Gerdžiūnus prie paminklo, skirto politiniams kaliniams ir tremtiniams paminėti Tremties 70-mečio. Šis keturių tonų akmens paminklas, kuriame skulptoriaus Vido Cikano yra meniškai iškalti politinių kalinių ir tremtinių veidai - vienas įspūdingiausių Lietuvoje, pastatytas 1996 m. Paminklo statyba ir aukomis rūpinosi tremtinė Liucija Dumčiūtė Pociūnienė.
Renginys, vykęs šių metų birželio 19 dieną Šakių rajone, buvo skirtas Gedulo ir vilties dienos paminėjimui, partizano Prano Runo - Daugirdo 60-osioms žūties metinėms ir Paežerėlių valsčiuje žuvusių Tauro apygardos partizanų atminimui. Iškilmes rengė: LR Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas prof. Arimantas Dumčius; Šakių raj. Kriūkų seniūnė Onutė Rakauskienė; Gerdžiūnų bendruomenės pirmininkė Jolanta Puidokienė; Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Kauno filialo pirmininkas Vytautas Pavilonis.
Iškilmių programą vedė renginio organizatorė, Kriūkų seniūnė Onutė Rakauskienė ir atsargos mjr. Gediminas Reutas. Tylos minute buvo pagerbti žuvusieji tremtyje, lageriuose bei Laisvės kovose. Prisiminta prieš 70 metų istoriniai įvykiai - pats juodžiausias Lietuvos istorijos puslapis, kuris buvo ir yra skausmingas vos ne kiekvienai šeimai. Juk mūsų tautos genocidas prasidėjo nuo pamatinių vertybių naikinimo - šeimos ir inteligentijos. „Tikėjimo, vilties ir meilės niekas negali atimti,“ - pakartojo kunigo A.Keinos per pamokslą pasakytus žodžius Šakių rajono savivaldybės meras Juozas Bertašius. Meras palinkėjo visiems vienybės ir amžinos šlovės sūnums ir dukroms, kurių netekome per 70 metų.
„Čia stovime, kur prieš 70 metų aplaistyta ašarom mūsų tautiečių žemė. Pagarba tremtiniams, kurie alinančio darbo ir bado sąlygomis išsaugojo širdyje Tėvynės meilę, mokė savo vaikus lietuviško rašto,“ - kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.
Augęs šiose vietovėse Seimo narys prof. A.Dumčius paskaičiavęs, kad iš Šakių rajono 1941-1953 metais išvežti 3934 žmonės. Vien tik 1941 metais išvežta 593 žmonės - ūkininkai ir mokytojai. Daug jų negrįžo, pasiliko Altajaus krašte, prie Laptevų jūros amžinam poilsiui. Šakių krašte žuvo apie 300 partizanų, iš jų Paežerėlių valsčiuje - 38.
Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė Skokauskienė, žymaus partizanų vado Adolfo Ramanausko - Vanago dukra, lenkiasi partizanų aukoms visur, nes neturi savo tėvo kapo.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) pirmininkas Vytas Miliauskas palinkėjo čia atvykusiam jaunimui ir Šakių rajono skautams atstatyti Lietuvą, kuri negalėjo laisvai vystytis okupaciniais metais.
Dalyvavęs Kauno kamerinis choras „Židinys“ sudainavo senovinę savanorių dainą ir sugiedojo „Marija, Marija“. „Malda ir daina padėjo lietuviams pačiomis sunkiausiomis sąlygomis,“ - pridūrė choro vadovas Pranas Jurkonis.
Tęsdami renginį, važiuojame į netoliese esantį Meškeliūnų kaimą - vietą, kur Nykos pakrantėje žuvo Lietuvos partizanų Tauro apygardos vado pavaduotojas Pranas Runas - Daugirdas (1916-1951), kur jo žūties vietoje pastatytas naujas kryžius. Jį išdrožė auksinių rankų meistras Andrius Bieliukas. Kriūkų seniūnė O.Rakauskienė pristatė jį kaip geros širdies ir labai kuklų žmogų. „Per gyvenimo kovas į amžinybę veda kryžius,“ - ištarė monsinjoras Alfonsas Svarinskas, šventindamas naująjį kryžių. Kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas 1940 m. birželio 15 dieną įvardija kaip įsirėžusią į mūsų istoriją okupacijos dieną, o 1941 m. birželio 14 dieną - didžiųjų netekčių pradžią - tremties dieną. Prano Runo - Daugirdo žūtis taip pat paženklinta birželio ženklu - 16-ta diena. Jo tėveliai ūkininkai gyveno ne taip toli nuo šios vietos, Bundzų kaime, Plokščių valsčiuje. Turėjo gražų ūkį, gausią šeimą. Ir ši šeima ženklina mūsų tautos tragediją. Pranas - Daugirdas ir jo brolis Vytautas - Rimgaudas žuvo nuo priešo kulkos. Kitų šeimos narių laukė tremtis ir lageriai.
Pranas Runas - Daugirdas mokėsi Šakiuose, studijavo Dotnuvos Žemės ūkio akademijoje, po to pasirinko nepriklausomybei išlaisvinti kelią. 1941 m. buvo Lietuvos Laisvės Armijos narys (LLA), o 1945 m. kartu su Lietuvos kariuomenės kapitonu Jurgiu Valčiu subūrė besislapstančius vyrus į karišką organizaciją „Vanagai“, pavaldžią LLA. 1945 m. žuvus kapitonui Jurgiui Valčiui, Daugirdas suburia karius, pavadinimą „Vanagai“ pakeisdamas į „Dr. Vinco Kudirkos“ kuopą, vėliau į rinktinę, o savo slapyvardį „Šarūnas“ - į „Gintaras“. Vėliau tampa „Žalgirio“ rinktinės štabo viršininku, vėl keičia slapyvardį iš „Gintaras“ į „Algirdas“. 1947 m. Tauro apygardos vado yra paskiriamas mokomosios kuopos lektoriumi, o 1948 m. - Birutės rinktinės rikiuotės viršininku, vėliau - ir vadu. Tais pačiais metais, jau turėdamas slapyvardį „Daugirdas“, paskiriamas į Tauro apygardos štabą adjutanto pareigoms, o 1949 m. dar ir apygardos Teismo prokuroru. Agentės „Puidokienės“ ir informatoriaus „Dalgelės“ išduotas 1951 metų birželio 16 dieną nelygioje kovoje su Šakių MGB vidaus kariuomenės daliniu, bėgdamas iš sodybos, kurioje nakvojo, buvo pašautas į koją. Nenorėdamas pasiduoti priešams gyvas paaukojo save nusišaudamas.
Prisiminimais apie drąsų partizaną pasidalijo Prano Runo - Daugirdo ryšininkė Janina Mozūraitytė Pikiotienė - Danguolė.
Prof. Ona Voverienė, kreipdamasi į susirinkusiuosius, išsakė mintį, kad nepriklausomą Lietuvą atkūrėme dėka partizanų ugnies ir idėjos. Padėkojo Prano Runo - Daugirdo seseriai Irenai už atminties saugojimą, nes atmintis - tai žiburys, šviečiantis toli. Mūsų čia esančių uždavinys - išsaugoti tautą, neleisti išrauti iš atminties didvyrių vardų.
LLA sąjūdžio pirmininkė Irena Giedraitienė džiaugėsi, kad sulaukėme laiko, kai laisvai ir tinkamai galime pagerbti savo didvyrius. Politinių kalinių sąjungos pirmininkas Artūras Flikaitis apgailestavo, kad pas mus gana daug atsirado globalistų, kurie išjuokia patriotizmą. Kai Kovo 11-ąją jaunimas žygiavo Vilniaus gatvėmis, norėdami pagerbti savo Tėvynę, tuoj atsirado nemažai juos smerkiančiųjų.
LPKTB Kauno filialo pirmininkas Vytautas Povilonis priminė, kad partizanų žūtys nenuėjo veltui - mes iškovojome laisvę. Dabar mūsų pareiga - garsinti jų žygdarbius, kol prisiminsime tragišką mūsų šalies istoriją, tol gyvuos Lietuva.
Prano Runo - Daugirdo sesuo Irena Runaitė Belickienė priminė, kad 1989 metais Gerdžiūnų gyventojai pasikvietė ją su seserimi Birute ir paklausė, ar galima pastatyti broliui kryžių jo žuvimo vietoje. Šį kartą tie patys gerdžiūniškiai nusprendė, kad reikia naujo ąžuolinio kryžiaus. Štai ir stovime prie jo. I.Belickienė padėkojo Gerdžiūnų gyventojams, ypatingai Kriūkų seniūnei O.Rakauskienei ir visiems prisidėjusiems organizuojant šį didžiulį renginį. Irena perskaitė iš savo išleistos knygos „Likimo keliai“ eiles, skirtas savo abiems žuvusiems broliams.
Keliaujame į netoliese Mikniškių kaime esantį Skausmo kalnelį paminėti buvusiame Paežerėlių valsčiuje žuvusiųjų Tauro apygardos partizanų. LGGRTC Pranui Runui - Daugirdui kartu su 14-ka šioje apylinkėje žuvusiųjų partizanų pastatytas Atminimo ženklas. Skausmo kalnelyje šio krašto tremtiniams ir partizanams atminti pastatyta virš 20 kryžių. „Kalnelio įkūrėjas Juozas Litvinas buvo didelis patriotas,“ - taip jį apibūdino seniūnė Onutė Rakauskienė.
Renginio metu ne vieną kartą skambėjo Tautiška giesmė, o Krašto apsaugos savanorių pajėgų 2-osios rinktinės Šakių kuopos savanorių iššautos trys salvės buvo skirtos Lietuvai, Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei bei patyrusiesiems įvairiais laikmečiais represijas.
Mons. A.Svarinskas priminė komunistų nužudytus 130 mln. žmonių visame pasaulyje. „Lietuvoje buvo nužudyta 18 ministrų, 9 generolai. O kur dar kunigai, kurių nenorima prisiminti,“ - apgailestavo monsinjoras. Jis kvietė nepamiršti, kad kova už laisvę tebesitęsia ir kad turime būti labai budrūs, saugoti laisvę.
Tauro apygardos partizanų vadas dimisijos kpt. Vytautas Raibikis teigė, kad šiuose kraštuose kultūra buvo aukštesnė ir pasipriešinimas buvo labai aktyvus.
Šakių raj. savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Eugenija Kasperavičienė padėkojo visiems už šią gražią atmintį ir dovanotas Irenos Belickienės knygas. Priminė apie Lekėčiuose surengtą Partizanų dieną, kuri sutraukė daug jaunimo.
LGGRTC vyr. specialistė Rūta Trimonienė papasakojo, kad Lietuvoje daugiau nei kitose šalyse dirbama su jaunimu, organizuojami įvairūs konkursai, jaunimas domisi istorija ir partizanine kova. LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas apgailestavo, kad pastaruoju metu kyla antipartizaninė banga. Jai atlaikyti reikalinga visuomenės parama. Šiuo metu yra peržiūrima Prano Runo - Daugirdo visa partizaninė veikla tikslu tinkamai įvertinti jo nuopelnus. Dabar šiam didvyriui yra suteiktas pomirtinis kapitono laipsnis. 2004 m. Pranas-Runas 50-ųjų žūties metinių proga apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Ateityje manoma suteikti jam majoro laipsnį, kadangi Pranas Runas - Daugirdas dalyvavo visose partizanų struktūros pareigose.
Visą renginio programą paįvairinęs ir papuošęs Kauno kamerinis choras „Židinys“ atsisveikinant sudainavo dainą apie partizano motiną. Užbaigus visą sekmadienio dieną besitęsusį tokį gausų renginio ciklą vėl grįžome į Gerdžiūnus. Renginio dalyviai vaišinosi kareiviška koše ir kaip dera lietuviams, visi su gera nuotaika iš širdies dainavo skambias patriotines dainas. Irena Runaitė Belickienė renginio dalyviams išdalino apie šimtą savo išleistų knygų „Likimo keliai“, kurios primins, jog šioje žemėje gyveno Runų šeima, paaukojusi save Lietuvos laisvei.
Atgal
