Tautos mokykla
12.29. Vytis – lietuvių kovų už laisvę simbolis
Vaclovas Volkus
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 str. skelbia, kad ,,Lietuvos valstybę kuria Tauta“. Istorijoje į jos laisvę ir valstybingumą kėsinosi kaimynai užkariautojai, jų užsilikę įvairiais laikais gentainiai – vokiečiai, rusai, kėsinosi klastingi evangelizacijos priedanga polonizatoriai lenkai, bet lietuvių tauta išliko – apsigynė, likdama laisva, nepriklausoma valstybė laisvosios Europos Sąjungos valstybių šeimoje.
Kur glūdi mūsų neskaitlingos tautos, gyvenusios šalia didžiųjų grobuoniškų kaimyninių valstybių, jėga? Jos tautos herojiškame pavelde. Tai yra pastebėjęs Lietuvos XIX amžiaus pabaigos atgimimo varpininkas Vincas Kudirka savo Tautiškoje giesmėje, tapusioje Lietuvos himnu: ,,Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia”. O toji stiprybė – tai Durbės, Saulės, Pilėnų, Žalgirio, Salaspilio karių pergalės dvasia, lėmusi tautos ateities laisvo ir nepriklausomo gyvenimo likimą. Tą dvasinį paveldą po daugelio metų yra apdainavęs mūsų tautos poetas Maironis. Štai vienas jo posmo fragmentas: ,,Galanda kirvius, /Kalavijus aštrius/ Ir juodbėrį žirgą balnoja”. Lietuviui žirgas buvo ne tik kovų už laisvę dalyvis, bet ir žemdirbio ištikimas bendradarbis už kasdieninės duonos kąsnį. Apie tai yra kalbėjęs ir poetas P. Vaičaitis.
Po Žalgirio pergalės, pasibaigus apie 200 metų trukusiems karams su kryžiuočiais, iškilo pavojus Lietuvos valstybei iš rytų. Rusijos carui Ivanui III valdant, 1462 m. prasidėjo 332 metus trukę šalį alinantys ir sekinantys karai su rusais. Jie pasibaigė neskaitlingos, išsekusios lietuvių kariuomenės ir prie jos prisijungusių daugiau kaip tūkstančio savanorių 1794 m. pralaimėjimu kautynėse prie Vilniaus Pavilnio laukuose.
Nelygiose ilgametėse gynimosi kovose buvome nugalėti, 122 metus nešėme nelaisvės jungą, žeminančias nacionalinio orumo patyčias. Kariami, šaudomi, tremiami, bet… likome nenugalėti savo tautine dvasia, likome su savo istorine atmintimi, tikėjimu, papročiais, tradicijomis. 1831 m. sukilome. Šalia daugelio sukilimo dalyvių, narsiai kovojusių su rusais, iš tautos atminties neišblėso jaunos bajoraitės, kovotojų kuopos kapitonės Emilijos Pliaterytės vardas. Nelygiuose mūšiuose apgynusią lietuvio kario – Vyčio šlovę apdainavau viename savo eilėraščių: ,,Mačiau aš ją kovų lauke tarp dalgininkų durtuvų ant eiklaus žirgo su kardu beginant laisvę Lietuvos…”
Po 30-ties metų nemirtinga laisvės dvasia pakėlė tautą naujam 1863 metų sukilimui. Vienas jo organizatorių ir vadų buvo kunigas Antanas Mackevičius. Bejėgiškos būklės Kauno apylinkėse patekęs į sukilimą malšinusių rusų rankas, su kovos draugais buvo nuteistas, Kaune pakartas, slapta naktį pakaunės ąžuolyne užkastas. Tokio pat likimo susilaukė ir kiti sukilimo vadai, kurių palaikai neseniai atsitiktinai buvo rasti Vilniaus Gedimino pilies teritorijoje. Rusų carinė valdžia iki savo žlugimo 1917 metais keršydama vykdė mūsų tautos fizinį ir dvasinį genocidą.
Bet išlikome savo garbingos istorinės atminties, nenugalėtos laisvos dvasios. Didžių lietuvių valstybininkų pastangomis 1918 m. pasiskelbėme laisvais ir nepriklausomais, jaunų lietuvių su ginklu rankose pakilusiais kovai už Dievą ir Tėvynę apsigynėme nuo rusų bolševikų, nors ir netekom Vilniaus krašto. Ir sostinę Vilnių vėliau apsigynėme nuo imperalistinių lenkų užmačių. Pagerbėm atminimo kryžiais, atminimo lentomis, paminklais žuvusius ir išlikusius gyvus. Taip pat ir pirmuosius žuvusius savanorius: karį P. Lukšį, karininką A. Juozapavičių. Nepriklausomybės kovų didvyriams atminti Vyriausybės pastangomis laikinojoje sostinėje Kaune gražiai sutvarkytose lietuvių karių kapinėse buvo pastatytas didingas tautos religiniais, valstybiniais, kariniais simboliais papuoštas paminklas, kurį, kaip ir daugelį kitų, sovietų okupacijos metais sugriovė okupantų liokajai.
Daugelį amžių truko iš rytų carinės imperialistinės Rusijos agresija prieš mūsų taikią ir darbščią šalį. Po Pirmajame pasauliniame kare patirtų pralaimėjimų, vidaus revoliucinės suirutės tapusi bolševikine Rusija liko tokia pat agresyvi valstybė, tik su skambiu pavadinimu – SSSR. Bolševikų vadų Lenino, vėliau Stalino valdoma SSSR suokalbyje su tokia pat Hitlerio valdoma Vokietija 1940 m. birželio 15 d. okupavo Lietuvą. Per 50 okupacijos metų sunaikinusi mūsų laisvo gyvenimo pasiekimus, šviesuomenę, pradėjo per švietimo įstaigas diegti savo bolševikinę-komunistinę ideologiją – ugdyti sovietinį žmogų kosmopolitą, komunizmo kūrėją. Menko lietuviškumo karjeristai menininkai, rašeivos pradėjo savo talentu tarnauti užkariautojui. Štai pasirodė poemos, garbinančios Staliną, ditirambai komunistų partijos vedliams, kaip: ,,Mes su Stalinu į saulę, mes su Stalinu kovon”. Kai kurie iš poetų, vėliau praregėję, eilėraštyje, kaip S. Nėris, atgailavo: ,,Sutema samanų aksominė / Amžinuoju miegu užliūliuos (….) Kad mane taip sutiktų tėvynė! / Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.”
Per 20 tarpukario laisvės ir nepriklausomybės metų tautinės mokyklos lietuvių mokytojų išugdyta jauna karta pasipriešino. Nacionalinio išsivadavimo kovose žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų, buvo nuteistas, ištremtas į Sibirą 281341 žmogus. O svarbiausia, ištrindama iš tautos atminties jos garbingą istorinį-dvasinį paveldą, sovietų valstybė sužalojo tautos lietuvybės ir orumo dvasią, kuri vis dėlto tautoje išliko. Bet kai kuriems buvusiems ir esamiems politikams, valstybės valdininkams, meno, švietimo atstovams per ištisus 27 laisvo gyvenimo metus ta dvasia jau persipynė su labai artimomis Vakarų globalistų kosmopolitų, postmodernizmo tendencijomis. Tai trukdo darnų, kūrybingą, atsakingą Lietuvos valstybės vystymosi kelią. Ypač tai būdinga švietimo ir kultūros sistemai. Kalbėti apie tautos praeitį, tarpukario Lietuvos pasiekimus, patriotizmą, partizaninį karą, jo didvyrius daugeliui tapo tabu, o jeigu ir kalbama, tai tik dėl ,,paukščiuko“ plane. Tai iki šiol lieka sąjūdiečių ir nukentėjusiųjų nuo bolševizmo reikalu.
Kaip buvęs mokytojas istorikas, pradėjęs mokslus Jonavos 6-iais pradžios mokyklos skyriais, baigęs vokiečių okupacijos metais progimnaziją, o likusius mokslus sovietiniais metais, daugelį metų buvau to laikotarpio liudininkas, ir nieks man tų laikų, išskyrus mirtį, neišbrauks iš atminties. Mačiau okupantų žiaurumus – vokiečius su talkininkais šaudančius žydus, rusus su stribais tremiančius tautiečius į Sibirą, išmetant žuvusių partizanų sudarkytus kūnus miestelių aikštėse, peršant, kad ne Lietuva, o SSSR yra mūsų tėvynė. Tuo metu tautos atgimime – Sąjūdyje, ,,Baltijos kelyje“, partizanų perlaidojimų organizaciniame darbe nedalyvavo Lietuvos komunistų partijos sekretoriai, jų rajonų komitetai, iš įsitikinimų ar iš baimės nedalyvavo ir kai kurie mokyklų direktoriai, mokytojai.
Ponai, prisiauklėjom, prisiugdėm per tuos beveik 27 metus atžagariomis rankomis. Apsidairykime ne pro miesto tarnybinį langą, bet nuošalioje gatvelėje, vienkiemyje. Nenustebkime, jei jūsų 17 ar 30 metų ugdomas pilietis pasiūlys ,,pirkti plytą“... Dabarties Lietuvos mokyklos mokytojai yra priešingybė tarpukario mokytojams, ugdžiusiems to meto jaunąją kartą, kuri didvyriškai kovėsi 1944 – 1953 m. partizaniniane kare su okupantais.
Tautos didžiulės daugumos žmonėms yra nesuprantamas Lietuvos valdžioje ir meno pasaulyje esančių globalistų, postmodernistų siūlymas valstybės sostinėje Vilniuje, reprezentacinėje aikštėje, statyti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga paminklą – Lietuvos visų amžių laisvės gynėjams skirtą ,,bunkerį“. Panašų paminklą jie jau yra pastatę Vilniuje, Neries pakrantėje – ,,Krantinės arką“, kainavusią mokesčių mokėtojams 100 tūkst. litų.
Vilnius – Lietuvos sostinė, jos reprezentacinėje vietoje Lukiškių aikštėje turi stovėti Lietuvos karys – Vytis. Kam nereikia Vyties, tam nereikia ir Lietuvos.
Atgal
