Tautos mokykla
11.04. Sesė Gražina Judickienė savo gyvenimą pašventė Dievui, Tėvynei ir artimui
Povilas Šimkavičius,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
„<...>. Sodinkim medį, auginkim gėlę,/ Mylėkim artimą kaip mylime save/ Mylėkim savo mes Tėviškėlę,/ Darbais didingais išgarsinkim ją./ Žygiuoja, žygiuoja, žygiuoja skautija,/ Pušynai kur žaliuoja, kur laukia stovykla. <...>.“ (Lietuvos skautijos himnas).
Skautų šūkis „Dievui, Tėvynei, Artimui“ bei pareiga kiekvieną dieną tobulinti save tapo sesės Gražinos Judickienės (1937-2017) gyvenimo norma ir gražiu pavyzdžiu Panevėžio krašto ir visos Lietuvos skautams. Jos jautri, mylinti kiekvieną žmogų širdis iki paskutinio dūžio tikėjo Lietuvos gražesne ateitimi. Savo gyvenimą ji skyrė vaikams, jaunimui, mokė juos mylėti Tėvynę ir nuolat daryti gerus darbus, kurie, pasak prancūzų filosofo, rašytojo Ž. Ž. Ruso, taurina sielą ir nuteikia ją dar geresniems darbams.
Žingsnis po žingsnio link skautybės
Mokytoja G. Judickienė vis sielojosi, kad per vėlai skautavimas atėjo į jos gyvenimą, o per vėlai todėl, kad Panevėžyje tuo metu nebuvo skautų. Formaliai skautavimas atėjo brandžiame amžiuje, bet mokytojos gyvenimo būdas ir veikla liudija apie tai, kad skautavimas įgavo sparnus dar Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje. Tas kelias į skautybę gal ir nebuvo suplanuotas, bet širdyje giliai išgyventas. Kiekviename žingsnyje sutikti iššūkiai, permainos neprivertė mokytojos pasukti lengvesniu takeliu, gal net atsisakyti savo principų. Ji tvirtai ėjo pasirinktu keliu, kūrė, tobulėjo nebijodama sunkumų ir vadovaudamasi principu, o kas kitas, jeigu ne aš. Įkvėpta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio idėjų mokytoja G. Judickienė rūpinosi lietuvybe ne tik Panevėžio krašte, bet ir už Lietuvos ribų, garbingai dalyvavo 1991 m. sausio 13 d. įvykiuose, priėmė permainų iššūkius Lietuvos mokykloje ir pradėjo ruoštis tikybos pamokoms.
Rūpestis lietuvybe už Lietuvos ribų
1989 m. tuometinės Panevėžio aukštesniosios olimpinio rezervo mokyklos mokytojos G. Judickienės dėka mokinių iš visos Lietuvos suneštos knygos, jos nupirkti laikraščiai keliaudavo ten, kur labiausiai jų trūko – į Latviją, Pietryčių Lietuvą, lietuviškas salas Baltarusijoje ir net į Ukrainą, kur tuo metu gyveno mūsų šeima. Ji stengėsi padėti visiems, kam tik reikėjo pagalbos. Apie tai liudija mūsų šeimos patirtis. Radusi visai nepažįstamų žmonių skelbimą lietuviškoje spaudoje, kurį patalpino tuometinės Lietuvos švietimo ministerijos inspektorius Alfonsas Kairys, dėl lietuviškų vadovėlių mūsų vaikams, mokytoja labai nuoširdžiai atsiliepė į prašymą, siuntė siuntinius su knygomis ir lietuviška spauda bei ragino skiepyti vaikučiams lietuviškumą ir mokyti juos gimtosios kalbos.
Girių ir Gervėčių mokiniai pakeliui į Kryžių kalną. Šiauliai, 1991 m. Iš dešinės sėdi: Gražina Judickienė ir Renata Greimaitė, stovi straipsnio autorius. Autoriaus asmeninio albumo nuotrauka
G. Judickienė ir R. Greimaitė prie pastatyto kryžiaus. Kryžių kalnas, 1991 m. Autoriaus asmeninio albumo nuotrauka
Panevėžio skautai kartu su sese Gražina Judickiene Antrojoje aviacijos bazėje. 1998 m., Pajuostis. Autoriaus asmeninio albumo nuotrauka
Gražina ir Algirdas Judickiai. 2007 m. Panevėžys. Autoriaus nuotrauka
1990 m. kovo mėnesį mokytojai įstojus į „Vilnijos“ draugiją jos veikla Rytų Lietuvoje ir lietuviškose salose Baltarusijoje įgavo naują impulsą. Tais pačiais metais per mokinių pavasario atostogas mokytoja Gražina kartu su Panevėžio „Vilnijos“ draugijos atstovais vyko į Baltarusiją, parsivežė Girių ir Gervėčių mokinius į Panevėžį. Mokiniams labai patiko pažintinė ekskursija Paberžės bažnyčioje, kuri tėvo Stanislovo dėka iš apleistos tapo visų lankoma vieta – dvasinės ir kultūrinės veiklos centru Kėdainių rajone. Įsimintinas 1991 m. Kryžių kalne kartu su Girių ir Gervėčių mokiniais, mokytojomis G. Judickiene, Renata Greimaite kryžiaus pastatymas ir prašymas Dievo laisvės: „Girių ir Gervėčių krašto žmonėms. Būkite laisvi ir laisva Lietuva. Panevėžio „Vilnijos“ draugija“. Tuomet tokios išvykos ir susitikimai vyko dažnai. Mokytoja G. Judickienė rūpinosi mokytojais Rytų Lietuvoje ir lietuviškose salose Baltarusijoje, keletą metų rinko jiems aukas. Išliko 1992 m. mokytojos Gražinos parengtas kreipimasis materialiai paremti lietuvių kalbos mokytojus į tuometinio Panevėžio motodesantinio bataliono karius: „Mokytojai masinės informacijos priemonėse geru žodžiu minės tuos, kurie atsilieps į šį kreipimąsi. Surinktos lėšos bus skiriamos valstybinės kalbos mokymui Rytų Lietuvoje, lietuviškose salose Baltarusijoje. Kreiptis į P. Šimkavičių (nurodytas telefono numeris). „Vilnijos“ draugijos Panevėžio rėmimo grupės Taryba“. Deja, šis kreipimasis karių tarpe nesulaukė tinkamo atsako, bet aukojančiųjų buvo, be abejonės, tai galėtų paliudyti buvusi Girių lietuvių kalbos mokytoja R. Greimaitė, su kuria labai glaudžiai bendravo G. Judickienė.
Po nepriklausomybės vėliava
Minint Lietuvos laisvės gynėjų dienos 20-metį mokytoja G. Judickienė pasidalijo savo prisiminimais apie Sausio 13-osios įvykius, pradėdama šiais Panevėžio miesto savivaldybės tarybos kreipimosi į panevėžiečius žodžiais: „Būkite susitelkę ir kantrūs, santūrūs ir ištvermingi, vienykimės po Nepriklausomybės vėliava. Nepriklausomybė yra ginama. Mūsų ginklas – taikus pasipriešinimas okupacijai“. Įvykiai taip susiklostė, kad 1991 m. sausio 12 d. vakare kartu su mokytoja G. Judickiene ir jos sutuoktiniu Algirdu šventėme mūsų dukros 9-ąjį (pirmąjį, sugrįžus į Lietuvą) gimtadienį. Pradėjus gausti miesto sirenoms visi išskubėjome prie Panevėžio telegrafo-telefono stoties. Prisiminimuose mokytoja rašė: „Jautėsi širdyje neramumas, per kūną prabėgdavo baimės jausmas. Širdis nujautė nelaimę. Apie 24 val. pranešė, kad iš Pajuosčio karinio dalinio greitai gali pasirodyti tankai. Apsupo žmonės telegrafo stotį, moterims liepė eiti į vidurį. Tyliai stovėjome, buvo labai neramu. Žinoma, įtampa atslūgo, kai pranešė, kad kariuomenė nepasirodys, jie pagailėjo žmonių. Grįžome prie savivaldybės į Laisvės aikštę. Merė Gema Lukoševičiūtė nuramino žmones, pakvietė užeiti pasišildyti į vidų ir laukti žinių iš Vilniaus“.
Skautavimas atėjo per tikybą
1989 m. gruodžio 18 d. laiške mūsų šeimai mokytoja džiaugėsi: „Bus leistos tikybos pamokos mokyklose. Labai daug spaudos reikia perskaityti, televizorius, visokie renginiai, tik spėk“. Viename interviu į sesės Donatos klausimą, koks jos santykis su Dievu ir religija, sesė Gražina atsakė: „Aš myliu Dievą, stengiuosi jam tarnauti, lankau bažnyčią. Vieną kartą į mėnesį visi susirenkame kalbėti rožančių Panevėžio mieste ir norėtųsi, kad ir mokykloje tai jaustųsi, bet deja“. Tame pačiame interviu G. Judickienė pabrėžė, kad per tikybą atėjo į skautybę, kad tai buvo įdomu ir gera – tikybos pamokos, kursai, mokslai, skautamokslis Kaune („Svečiuose pas sesę Gražiną Judickienę“, www.skautai.lt).
1995 metų rudenį mokytojų Zitos Merkelytės-Grubinskienės, Jūratės Urbaitės-Gelžinienės ir G. Judickienės dėka buvo atkurta Panevėžio skautų organizacija. 1996 m. Panevėžio Senvagės vidurinėje mokykloje (direktorius Kazimieras Armonavičius) įkurta „Birutės“ draugovė, kuriai iki 2012 m. vadovavo G. Judickienė. 1998-2004 m. sesė Gražina vadovavo Panevėžio krašto skautams, buvo krašto seniūne.
Prezidento priesakas karo aviatoriams – jaunosios kartos tautinis auklėjimas
Panevėžio krašto skautų ir Karinių oro pajėgų Antrosios aviacijos bazės (toliau – Aviacijos bazė) karių draugystę visada lydėjo Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus priesakas karo aviatoriams: „Linkiu, kad karo aviacija būtų mūsų tautos saugumo garantas ir jaunosios kartos tautinio auklėjimo mokykla“. Tuo metu ėjau Aviacijos bazės štabo viršininko pareigas. Judickių ir Šimkavičių šeimų draugystė davė impulsą Panevėžio krašto skautų ir karo aviatorių draugystei. Sesė Gražina kreipdavosi dėl skautų stovyklų organizavimo Pajuostyje, dėl ekskursijų kariniame aerodrome, taip pat kviesdavo į Lietuvos skautijos vadovų suvažiavimus, konferencijas, dainų konkursus ir kitus renginius. Aviacijos bazės kariai – kapitonas Algirdas Kiburys, vyresnieji leitenantai Saulius Kriaučiūnas ir Saulius Ramanauskas, viršila Steponas Aleliūnas, vyresnioji seržantė Ona Kiburienė ir kiti visada stengdavosi padėti skautams ir maloniai dalyvaudavo jų renginiuose. 2000 m. sausio 15 d. Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje labai iškilmingai ir šiltai vyko Lietuvos skautijos Panevėžio krašto vėliavos pašventinimo ceremonija. Panevėžio krašto skautų seniūnės, patyrusios skautės G. Judickienės kreipimasis į skautus aktualus ir šiandien: „Ši vėliava įpareigoja. Skaute, tavo sąžinė įpareigoja tave, kad tu gyventum tuo šūkiu, kuris yra ant mūsų krašto vėliavos: „Dievui, Tėvynei, Artimui“. Skautas, turėdamas savo dešimt priesakų, turi gyventi pagal dešimt bažnyčios įsakymų. Jisai turi tikėti Dievu, turi melstis, turi būti tikintis. Tėvynė. Mes turime vieną motiną ir vieną Tėvynę. Neapvilkim savo Tėvynės, žinokime jos praeitį, jos įžymiuosius žmones, tuos, kurie krito už Tėvynės laisvę, tuos, kurie negrįžo iš Sibiro gilumos, tuos, kurie liko gulėti Sibire. Artimui. Ištieskime ranką mažesniam už save, paliegusiam, nuvargusiam. Nepraeikime pro vargšą, nors stabtelėkime, nors paklauskime, gal kuo turime jam padėti. Skaute, būk ištikimas savo šūkiui. Būkime tikrais skautais, nes į mus didelė viltis yra dedama“. Prisiminimais apie Pajuostyje vykusius renginius, kurių siela sesė Gražina tyliai bet kryptingai ugdė jaunuosius skautus patriotine ir skautiška dvasia, pasidalijo ats. kpt. S. Kriaučiūnas: „Mūsų bendravimas tapo beveik nuolatinis, skautai atvykdavo į bazę prieš Šv. Kalėdas ir pradžiugindavo karius, papuošdami prie bazės štabo augančią eglę savo pačių pagamintais žaislais. Sesė Gražina mokėdavo sukurti šventinę nuotaiką, uždegti vaikus linksmiems žaidimams, o kai reikėdavo – ir susikaupimui. Skautų vadovės nuopelnas buvo ir tas, kad skautai Aviacijos bazėje ėmė jaustis kaip namie. Kai aikštėje prie trispalvės pradėjome organizuoti jaunųjų skautų priesaikos priėmimą – skautų įžodį, tai būdavo tikrai jaudinančios ir iškilmingos akimirkos. Matyt, kad sesė Gražina suprato, jog skautiškas įžodis, duotas karinėje bazėje – bus labiau įsimintinas vaiko gyvenime ir duos didesnių dvasinių vaisių. Taigi, keletą metų ir augome kartu su skautais, vis labiau ir labiau džiaugdamiesi, kad galime jiems nors ir kukliai padėti, taip pat suprasdami, kaip esame reikalingi vieni kitiems“.
Šalies Prezidento V. Adamkaus priesakas, 1998 m. įrašytas Aviacijos bazės garbės svečių knygoje, buvo vykdomas, ir šiltas bei nuoširdus bendravimas su Panevėžio krašto skautais vyko iki 2004 m. pabaigos, kai Aviacijos bazė buvo reorganizuota ir sujungta su Pirmąja aviacijos baze.
Uždekime širdyse trispalvę žvakelę
Su pirmaisiais laiškais mūsų šeimai mokytoja G. Judickienė atsiuntė ir savo mėgstamą eilėraštį „Ir vis dėlto“, kurį skaitydavo įvairiomis progomis, o dažnai, kaip ji sakydavo, išleisdama savo kolegas į užtarnautą poilsį. Lietuvos skautijos himnu ir šiomis eilėmis Panevėžio krašto skautai atsisveikino su nusipelniusia Lietuvos skautijai ir Panevėžiui skautininke sese Gražina, išlydėdami ją į amžinojo poilsio vietą.
„Ir vis dėlto –/ Negrįžta upės, negrįžta metai./ Kaskart didesnį tarpą nukerta riba,/ Kurios neperžengsi ir neatstumsi./ Ir aš einu, palikdamas tenai,/ už jos,/ Kas buvo pirmą kartą – –/ Ir vis dėlto –/ Aš savo pirmojo eilėraščio/ Jau nerašysiu niekados daugiau...“ (E. Matuzevičius).
Sesė Gražina mėgo dovanoti trispalves žvakeles. Uždekim širdyse trispalvę žvakelę Dievui, Tėvynei ir artimui, minėkime sesę Gražiną maldose bei gerais darbais.
Atgal
