Tautos mokykla
07 01. Apie netikusias sąvokas
Prof. Jonas Grigas
Kasdien žiniasklaidoje tenka girdėti ar skaityti žodį „sovietmečiu“. Bet niekada žodžių „vokietmečiu“ ar „lenkmečiu“. Kodėl? Kartais paminimi nacių okupacijos laikai, labai nedrąsiai ir Vilniaus krašto lenkų okupacijos laikai, bet nesakoma, kad buvo bolševikų, arba rusų okupacijos laikai. Kodėl? Tarsi rusų okupaciją minėti būtų tabu. Kartais paminima sovietinė okupacija. O labai daug kas tuos laikus dar vadina „tarybiniais arba sovietiniais laikais“. Ką tai reiškia? Juk sovietai arba tarybos Lietuvos nebuvo okupavę. Sovietai nėra žmonės. Jokių tarybinių arba sovietinių laikų taipogi nebuvo, nes tarybos neturėjo valdžios, jos nevaldė nei rusų, nei tuo labiau lietuvių ar kitos tautos. Valdė komunistų partija – jos Centro komitetas, partiniai komitetai, partiniai biurai, partorgai. Todėl jokio sovietmečio nebuvo. Mus buvo okupavę ne sovietai (tarybos), pagaliau ne gruzinai ar armėnai, o rusai. Ir reiktų tiksliai vartoti sąvokas.
Be to, Lietuva per visą savo istoriją niekada negyveno tokių tarybinių laikų, kaip dabar – nepriklausomoje Lietuvoje. Dabar daugiausia valdžios yra tarybų rankose. Miestus ir miestelius valdo ne merai, kaip kitose šalyse, o tarybos. Universitetus valdo ne rektoriai, o tarybos, mokslo institutus valdo ne direktoriai, o tarybos. Tarybos valdo ir daugelį kitų įstaigų. Taigi tik dabar turime tarybų valdžią.
Esame taip paveikti penkiasdešimties metų melo, kad iki šiol negalime atsitokėti ir jį kartojame. Dažnai sakoma, kad gyvenome Tarybinių socialistinių respublikų sąjungoje. Bet tai taipogi tik beprasmių žodžių rinkinys. Kaip jau minėjau, valdė ne tarybos, nebuvo jokių tarybų. Nebuvo ir socializmo. Jo daugiau buvo Skandinavijos šalyse, Japonijoje ir kitur. Nebuvo jokių respublikų, nes nebuvo pagrindinių respublikos bruožų – parlamento, prezidento. Nebuvo ir jokios neegzistuojančių respublikų sąjungos, nes tarp okupuotų šalių veikė ne šalis jungiančios traukos, bet stūmos jėgos, kurios akimirksnių išardė tą pseudorespublikų pseudosąjungą, kai tik susilpnėjo valdžia Maskvoje. Stalino saulę iš Maskvos parvežę mūsų poetai įtvirtino tokį absurdą: „Tarybų sąjungoj šlovingoj tarp lygių lygi ir laisva...“ ir iki šiol kartojame, kad gyvenome Sovietų arba Tarybų sąjungoje. Bet argi sovietai ar tarybos buvo sudarę sąjungą? Kaip galima gyventi tarybų sąjungoje, kurios nebuvo ir negali būti?
Nesusipratimą kelia ir kai kurios kitos sąvokos. Sakome rusas, lenkas, prancūzas ar gruzinas, bet ne žydas. Niekas nesako rusų tautybės asmuo, bet reikia kažkodėl sakyti žydų tautybės asmuo. Kodėl Lietuvoje žydai gėdijasi būti žydais, kodėl žodis „žydas“ yra įžeidus, nors, pavyzdžiui, Amerikoje žydas su pasididžiavimu sako „I am Jew“ (Aš esu žydas)“? Malonybiniai žodžiai „lietuviukas“ ar „rusiukas“ nėra įžeidūs, bet „žydukas“ ar „žydelis“ yra labai įžeidūs. Kodėl? Kažkas čia Lietuvoje negerai su sąvokomis. Kai pradedame jas painioti, tai susipainiojame patys ir painiojame kitus, vadindami reiškinius ar žmones netikrais vardais, o tikrų ištarti nedrįstame.
Bet kodėl taip yra? Mūsų iškilus tautietis Vilius Bražėnas yra pastebėjęs, kad surūdijusios bolševikinio melo vinys dar yra taip giliai įstrigę į daugelio iš mūsų smegenis ir nuodija sąmonę, kad ir po dvidešimties nepriklausomybės metų mes nesugebame jų ištraukti. Gal todėl mokyklose moksleiviai mokomi okupacijos laikų stiliumi, universitetuose kai kurie profesoriai ir docentai tuo pačiu stiliumi iš rusiškų vadovėlių skaito paskaitas studentams, o jaunimas nuo tų surūdijusių melo vinių nuodų bėga studijuoti ne į Rusijos, bet į Vakarų šalių universitetus, tikėdamiesi jei ne geresnių žinių, tai bent jau pagyventi be melo, kur nepainiojamos sąvokos.
Atgal
