Tautos mokykla

06 18. Lietuva, lietuvybė ir jos mažumos

Lidija Veličkaitė

Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, kalbėdamas 1931 m. Lietuvos tautininkų sąjungos skyrių atstovų metiniame suvažiavime klausė: „Kas yra lietuvių tauta? Ar tik tie, kurie kalba lietuviškai, ar ir tie, kurie kalba kitaip, bet jie jaučiasi lietuviai?“ Tauta, išsikovojusi laisvę, sudaro valstybę. Reta valstybė sudaryta iš vienos tautos. Tačiau kitoms tautoms įstatymų pripažintos lygios teisės su tauta kūrėja. Joms leidžiama šviestis gimtąja kalba, bet iš jų reikalaujama būti ištikimoms valstybei. Ir čia yra dvi skirtingos sąvokos: tautiečio ir piliečio. Lietuvoje tautinės mažumos turi tiek teisių, kiek reta kita valstybė jų duoda.

Taip kalbėta prieš 80 metų. Taip kalbame ir šiandien susirinkę gegužės 13 d. į Lietuvos moterų lygos apskritojo stalo diskusijų ciklo tautiškumo tema šeštąją dalį.

Lietuvos moterų lygos (LML) pirmininkė prof. Ona Voverienė priminė tautinės ideologijos kūrėją Vladą Putvinskį-Pūtvį griežtai kritikavusį tautines mažumas, kurios etninei tautai pradėjo diktuoti savo valią: „Demokratija leidžia reikalauti iš svetimtaučių, kad jie nekliudytų mums siekti mūsų tautinių idealų savo Tėvynėje, jeigu mes pripažįstame tą teisę jiems jų tėvynėje. Su šiais „piliečiais“, kurie nesupranta, priešinasi ir kovoja dėl savo mažumos visokių privilegijų, demokratija leidžia kovoti. Politinis taktas ir tikslumas verčia daryti tą kovą kultūringai, o Tautos ateitis – deda mums tos kovos pareigą!“ (Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai.-Čikaga.1973.-p.32).

Prezidentas Antanas Smetona reikalavo, kad tautinės mažumos gerbtų Lietuvos valstybę. Jis sakė, kad patys lietuviai, laiduodami teises mažumoms, pirmiausia turi rūpintis savo kalbos teisėmis ir ją pastatyti privalomoje pirmaeilėje vietoje visose mūsų gyvenimo srityse.

Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas gegužės 13 d. vienoje interneto svetainėje gana aštriai pasisakė prieš lietuviškus oportunistus, kviečiančius nulenkti galvas prieš didžiąją Lenkiją ir paklusti įžūlaus ir agresyvaus kitataučio, vadovaujančio Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, diktatui.

Lietuvių tautinio centro (LTC) pirmininkas Ričardas Čekutis teigė, kad Lenkų imperija gviešėjosi ne tik Baltų ir Gudų žemių, bet ji reiškia pretenzijas į ukrainiečių ir slovakų žemes, kurios yra Lenkijos pakraščiuose, atseit, ten skaitlingos jų tautinės mažumos. R.Čekutis kaltina mūsų buvusių ir esamų valdžių nesugebėjimą kontroliuoti padėtį Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kuriuose lietuviai nesijaučia gyvenantys Lietuvoje. Dabar belieka tik vienas kelias - panaikinti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų deputatų įgaliojimus ir įvesti tiesioginį valdymą. Savivaldybių rinkimų metru LTC stebėtojai matė, kaip rinkėjai autobusais buvo vežami į apylinkes, kaip atėję lietuviai balsuoti ne tik, kad negalėjo susikalbėti lietuviškai, bet negaudavo rinkimų biuletenių. Lietuviams buvo sakoma, kad jie čia yra svetimi ir vejami lauk. Buvo parašyti skundai Vyriausios rinkimų komisijos pirmininkui Zenonui Vaigauskui, tačiau jokio atgarsio nebuvo.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos derybos su Lietuvos lenkų rinkimų akcija Vilniaus savivaldybėje pasibaigė tuo, kad Valdemaras Tomaševskis pasiuntė juos ant trijų raidžių. Toks grubus nesiskaitymas su valdančiąja partija, tai spjūvis visai lietuvių tautai.

R.Čekutis siūlo atkurti tautininkų sąjungą ir jos pagrindinis siekis būtų – tiesioginis Vilniaus krašto valdymas, naikinant visas autonomininkų struktūras ir keliant baudžiamąsias bylas tiems, kurie nusikalsta Lietuvos Konstitucijai.

Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius siūlo paskaityti Česlovo Milošo knygą „Išvyka į dvidešimtmetį“. Tai yra dvidešimto amžiaus gili Lenkijos analizė, apimanti ir Vilnių ir Vilniaus kraštą. Ir čia paaiškėja, kad nėra vienos Lenkijos, yra kelios Lenkijos. Dailininkas, turintis gerų draugų – lenkų dailininkų, vienas iš jų, dalyvavęs Želigovskio armijoje užimant Vilnių, pasakęs: „Jei Rytų Europa nuo Suomijos iki Bulgarijos būtų apsijungę, tai šitie du banditai – Stalinas ir Hitleris – mūsų nebūtų sutvarkę“. Vieno plenero metu Lenkijoje prie A.Stasiulevičiaus priėjęs vienas veikėjas papasakojo kaip Štuthovo kalėjime lenkų kriminalistai sužinoję, kad atveža trisdešimt lietuvių, nutarė juos išpjauti. Kita, vadinama lenkų kairiųjų organizacija, priėmė kitą nutarimą: „Jei pjausit lietuvius - visi išeisite per kaminą“. Ir lietuviai buvo nepaliesti.

Nagrinėdami Lenkijos istoriją neužmirškime dar vieno fakto: 1918 m. signataro Stanislovo Narutavičiaus jaunesnis brolis Gabrielius Narutavičius, išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu, Dailės parodos atidarymo metu buvo lenko fašisto nužudytas. Dailininkas A.Stasiulevičius siūlo neužmiršti, kad šalia vokiško fašizmo, rusiško bolševizmo egzistavo ir lenkiškas fašizmas. Todėl, turėdami tai omenyje, neturėtume lenkams daryti jokių nuolaidų nei kalbai, nei švietimui, o įvesti Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose tiesioginį valdymą.

Lietuvos kultūros kongreso pirmininkas prof. Krescencijus Stoškus savo kalboje pabrėžė, kad turėdami valstybę, piliečius, visuomenines organizacijas visi kariaujame vieni su kitais. Kodėl Lietuvoje neįmanoma suvokti elementariausio dalyko, kad kokį nors veiksmą atlikti pirmiausia reikia susitarti dėl tarpusavio gebėjimų kartu veikti? Reikia taip suvienyti visuomenę, kad sugebėtume pakankamu nuovokumu dalyvauti rinkimuose. Mes patys turime prisiimti įsipareigojimus, ką daryti, kad ne tik žodžiais sakytume, kad esame tauta, bet kad ir pajustume vienas kito petį.

Advokatas Jonas Ivoška klausia, kodėl mes savo žemėje, savo krašte, savo Tėvynėje tampame vis skurdesni ir bailesni. Žvelgdamas į tautiečių elgesį advokatas pastebi etnosadizmo sindromą – kaip čia kaimynui padaryti blogiau. Ir kažkodėl mes tokio elgesio prieš savo gentainį nesmerkiame, o atvirkščiai – toleruojame, lyg tai būtų norma. Ir iš to išplaukia mūsų gebėjimas pataikauti svetimam gaivalui vien dėl to, kad savam padarei kažką bloga. Siekdami pakenkti vienas kitam, mes galime į savo žemę prisišaukti bet kokio brudo ir jaustis vis blogiau ir blogiau. Žiūrint teisiniu požiūriu, labai nugyventa mūsų trečioji valdžia – teismai. Pasidariusi uždara sistema, ji žiūri tik ekonominių interesų, o įstatymas yra nulis. Žmogus, pakliuvęs į tokią nupilietintą sistemą, taip sumalamas, kad jis nebetenka imuniteto priešintis ne tik nutautinimui, bet ir iš jo atimama galimybė iniciatyviai veikti.

Advokatas Jonas Ivoška mano, kad etniniam tautiniam pradui reikia imti politinę valdžią, nes dabar asmenys neturintys tautinio mąstymo sprendžia mūsų gyvenimą. Kiekviena tauta, kaip gėlė, yra savaip graži ir kiekviena valstybėlė turi būti savo tautos šiltnamis, saugoti savo etnokultūrinius klodus, kurie daro žmoniją Žemėje spalvingą ir įdomią. Jau Europoje atsigauna tautiškumo pradai – Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje. Tik bėda ta, kad viską lemiantis veiksnys – ekonomika – per daug įsimylėta pinigas, lyg tai ne žmogus jį sukūrė, o mus sukūrė pinigas.

Vilniaus universiteto Kauno Humanitarinio fakulteto Filosofijos ir kultūros katedros vedėjas doc.dr. Donatas Pilinkus pasidžiaugė pakliuvęs į inteligentų būrį, tik daugumoje renginių pasigendantis jaunimo. Apgailestavo, kad nūdienos pasaulyje labai trūksta lyderių. Jei vienas kitas ir iškiša galvą, tai tuoj pat būna nukirsdintas. Kalbėdamas apie Lietuvos mažumas, ypač Vilniaus ir Šalčininkų rajonus pabrėžė, kad viskas turi prasidėti nuo švietimo, ką galima būtų ten pakeisti. O iš tikrųjų tai trūksta tikrų, vadinamų didžiąja raide, Mokytojų. Doc.dr.D.Pilinkus akcentavo, kad Konstitucinis teismas paskelbęs, kad savivaldos rinkimų įstatymų kelios pozicijos prieštarauja Konstitucijai. Išaiškėjo, kad maždaug apie 70 LR Seimo priimtų įstatymų prieštarauja Konstitucijai. Ir kažkodėl ši praktika tęsiasi toliau.

Dailininkas Kęstutis Ramonas liepia mums patiems labai gerai žinoti savo istoriją, atrasti ir tragiškus ir teigiamus momentus, tiek iš lenkų, rusų ir kitų tautų pusės. Liūdna istorija apie Lietuvos likimą nuo pat krikščionybės pradžios. Tik dailininkas stebisi, kaip mes sugebėjome atlaikyti tokį lenkų spaudimą. Lenkų kunigai, arkivyskupai važiavo į Lietuvą, stūmė iš bažnyčių lietuvių kalbą ir perkrikštydavo vardus ir pavardes. Šv.Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje tik 1901 m. per didelį vargą buvo išrūpinta, kad joje pamaldos vyktų lietuviškai. Panašūs dalykai vyko ir kitose Lietuvos bažnyčiose.

Dailininkas Kęstutis Ramonas, nutapęs keletą poeto Adomo Mickevičiaus portretų, ant vieno užrašė – „Lietuvos dainius Adomas Mickevičius“. Juk poetas A.Mickevičius gyveno Lietuvoje, o ne Lenkijoje. Dailininkas nuėjęs į A.Mickevičiaus nedidelį muziejų nerado nieko, kuo poetas susijęs su lietuvybe. Nors ten anksčiau kabėjo dailininko Broniaus Leonavičiaus plakatas su poeto žodžiais: „Tėvyne, Lietuva, mielesnė už sveikatą“. Tačiau, pasirodo, tai nepatiko lenkams ir muziejaus direktorius tą plakatą pakabino kitur, kad net nesimatytų. Baltarusiai taip pat savinasi A.Mickevičių, atseit jis gimė Naugarduko srityje (nors tuo laikotarpiu priklausė Lietuvai), tai jis jau baltarusis. Mes, lietuviai, turime labai stipriai atlaikyti visas tokias pozicijas, kad bet kas negalėtų mūsų menkinti ir klupdyti.

Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis pritarė kalbėjusiems, kad lenkams negalima daryti jokių išlygų, nei dėl lietuvių kalbos dėstymo mokyklose, nei dėl pavardžių rašymo. Lenkai daug kartų mus išdavė: pavogė Vytautui Didžiajam vežtą karūną, sulaužė Suvalkų sutartį, užgrobdami Vilnių ir jo kraštą.

Renginyje prisiminta 1998 m. Širvintų rajone Draučių kaimo tragedija. Neatsitiktinai pasirinktos Vasario 16 d. išvakarės ir save vadinantis lenku Leonardas Zavistonovičius iššaudė to kaimo lietuvius. Matyt kažkas inspiravo šią akciją, prisimenant armiją Krajovą, kuri be gailesčio šaudė lietuvius vyrus, o paskui grobė jų šeimų turtą. Tuometinė mūsų valdžia kažkaip tą reikalą užglaistė. O be reikalo, nes po to sekė lenkų kortos dalybos, o dabar girdime net grasinimus.

Jei jau atsilaikėme per ilgus lenkinimo ir rusinimo dešimtmečius ir šimtmečius, tai turime išlikti orūs ir nepasiduoti visokiems gaivalų rėkimams šiandien. Renginio dalyviai sutartinai priėmė kreipimąsi į Lietuvos vyriausybės vadovus:

Lietuvos Respublikos Prezidentei JE DALIAI GRYBAUSKAITEI

LR Seimo pirmininkei p. IRENAI DEGUTIENEI

LR Ministrui Pirmininkui p. ANDRIUI KUBILIUI

GERBIAMI LIETUVOS VADOVAI,

Mes, lietuvių visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai su nerimu stebime, kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ir ypač jos vadovai atvirai ir nedviprasmiškai propaguoja antivalstybines separatistines idėjas, ragina lenkų tautybės piliečius nesilaikyti Lietuvos įstatymų, šmeižia Lietuvą mūsų šalies ir tarptautinėse organizacijose bei Europos politinėse institucijose, agresyviai kursto neapykantą tarp lietuvių ir lenkų tautybės piliečių, įžūliai puldinėja Seimo narius ir net Seimo pirmininkę Ireną Degutienę.

Kaip teigiama Seimo nario Alberto Kovieros pranešime internete „LLRA iniciatyva Vilniaus krašte yra renkami parašai tarp lenkų tautybės piliečių, netgi mokyklinio amžiaus, kuriais siekiama įrodyti būtinybę Lietuvoje įkurti lenkų autonominę teritoriją“ (2011.05.08). Prisigyvenome iki to, kad LLRA jau pradeda vadovauti Lietuvai, sudarinėdama lenkų priešų sąrašus.

Mes, lietuvių tautinių organizacijų vadovai ir nariai, nenorime antrojo Kosovo Europoje ir tokį LLRA ir jos vadovo, buvusio Seimo nario, dabar europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio elgesį vertiname, kaip Lietuvos valstybės interesų išdavystę, jo nelojalų elgesį mūsų Tautai ir mūsų Valstybei, visiškai netoleruotiną demokratinėje valstybėje.

Gerbiami Lietuvos vadovai, tikimės Jūsų adekvačios reakcijos ir išmintingų sprendimų.

Pagarbiai

Lietuvos moterų lygos pirmininkė prof. Ona Voverienė

Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis

Lietuvių tautinio centro vadovas Ričardas Čekutis

Lietuvių kultūros kongreso pirmininkas prof. Krescencijus Stoškus

Lietuvių pilietinių organizacijų forumo Garbės pirmininkas

prof. Romualdas Grigas

Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas

Vydūno draugijos pirmininkas prof. Vacys Bagdonavičius

Žemaičių draugijos Tauragės Garbės pilietis Albinas Batavičius

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Dr. Povilas Jakučionis