Tautos mokykla
06 18. Kelias į Lietuvos padangę
Vytautas Baškys
Lietuvos istorinis laikas nušvinta su Mindaugo karūnavimo dienos švente. 2011 m. birželio 13 d. Ministro Pirmininko tarnybos Spaudos tarnyba paskelbė pranešimą – Lietuvos Vyriausybė kviečia tęsti Tautinės giesmės giedojimo tradiciją Mindaugo karūnavimo dieną. Vyriausybės raginimas viso pasaulio lietuviams kaip istorinio rago gaudesys – Lietuvos žmonių tėvynėje ir užsienyje patriotiškumo ir vienybės jausmu išreikšti pasididžiavimą savo šalimi, savo istorija.
Liepos 6-oji – pati seniausia Lietuvos nepriklausomybės ir tautos šventė. XX a. pradžioje istorikas J.Stakauskas išnagrinėjęs XIII amžiaus Lietuvos ir Vakarų Europos diplomatiją, karaliaus Mindaugo karūnavimo reikšmę tautos likimui apibūdino: „Tai buvo didžiausioji Lietuvos šventė, kuriai lygios mūsų kraštas vėliau niekuomet nebuvo matęs“.
Po Nepriklausomybės atkūrimo prabėgo dvidešimtmetis, tiek metų ir atgimusiai Liepos 6-osios šventei. Švenčiame, linksminamės, pagarbiname mūsų tautos garbingą praeitį. Mindaugo karūnavimo diena ir Lietuvos himno sąskambyje vasarvidžio saulėje susilieja amžių gausmas – Lietuva, Tėvynė, didvyrių žemė – iškilmingais žodžiais tariame, jog praeitis mums yra stiprybės pamatas.
Mindaugo karūnavimo šventė primena jos atgimimą Medininkuose, Juozapinės kalno viršūnėje prie pastatyto paminklinio akmens karaliui Mindaugui, kur įvyko pirmoji šventė, gimė pirmoji prakalba su Žodžiais iš Lietuvos padangės:
„Kiekvienas tėvynės rytas prasideda ant tekančios saulės apšviestų aukštumų. Pirmieji spinduliai ant Medininkų aukštumos, ant paminklinio akmens karaliui Mindaugui. Stovi jis aukštai lyg girių galiūnas stumbras, žemai panarinęs galvą, į akmenines Medininkų pilies sienas dairosi, į praėjusių amžių galybę.
Žvelgiu į liepsną, atšvaitus ant paminklinio akmens, ant heraldinės karūnos ir klausiu: Ar girdime amžių balsą, ar regime karaliaus Mindaugo atvertą kelią? Prakalbinkim čia istoriją, įžiebkim praeities ugnį, išgirskime šlovės trimitų garsą. Ar regėjai didžiavyrius atmintį į kalną keliančius, keleivius, nusilenkiančius papėdėje prie amžinoje sargyboje budinčio karininko Antano Juozapavičiaus tariamų žodžių: „Aš esu lietuvis – tai yra mano garbė!“.
Pakilę aukštai, kartu su paukščiais žvelgiame į praeitį, į karaliaus Mindaugo sostinę Vilnių. Minties ir žvilgsnio niekas nesulaiko. Net skaudi valstybinė siena už dygaus miško bejėgė paslėpti senosios Ašmenos bokštus. Erdvėje gynybos pilių grandinė: Krėva, Lyda, Gardinas, Naugardukas iki Brastos Lietuvos keliai. Tai kas, kad dalis karaliaus Mindaugo žemės šešėlyje, kad joje, kaip ir Prūsijoje, šeimininkauja kiti žmonės ir kalba kitaip. Praeitis mūsų. Mylintys žvilgsniai, dėmesys glosto tą žemę - būk gyvybinga, mes su tavimi.
Sako, bandė pilį sugriauti, istoriją klastojo, bandė paminklinį akmenį nuo kalno nuversti. Tamsoje urzgia grėsmės nasrai, šnypščia klastos šliužai. Tai žemės gyvenimo nerimo būklė. Kažkada Vorutos pilyje, dabar Baltijos kelyje vienybė ir ryžtas Tėvynę gynė.“
Viršukalnėje liepsna prie paminklo ir širdyje. Kažkas pažeria žemės saują ant žaizdotos kalno viršūnės. Tegul kelia žolę į Tėvynės padangę, sugeria pirmuosius ryto spindulius ir jausmus.
– Klausykite, gaudžia amžių varpai. Išgirskite, plaka žemės nerimo širdis. Lietuvos padangėje aušta karaliaus Mindaugo rytas.
Prakalba „Žodžiai iš Lietuvos padangės” kartu su Tautos giesme skamba ne tik Medininkuose, tapo daugelio kasmetinių Mindaugo karūnavimo dienos minėjimų ritualiniais žodžiais. Taip mes saugome vieną iš savo stiprybės šaltinių – sąsają su praeitimi, iškilia asmenybe ir įvykiais.
Atgal
