Tautos mokykla
06 10. Leidyba – išliekamosios reikšmės tautotyros sklaidos vaisius
Saulutė - Genovaitė Markauskaitė
Poezijos pavasario išvakarėse Kauno m. Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje buvo surengta Tėvynės pažinimo draugijos konferencija “Spausdintas tautotyrininkų žodis”.
Sveikas, obels žiede,
Baltai rausvėjančiai pasipuošęs,
Tu, išmyluotas saulės
Ir ryto rasa pagirdytas,
Palinkėk mūsų žemei t y r u m o!
Sveika, geltonoji piene,
Žaliąsias pievas išpuošusi,
Tau saulė dovanojo savo spalvą
Ir kas rytą tave pažadina,
Palinkėk mūsų žemei š v i e s o s!
Sveiki visi, kas gyva, žalia, mainos,
Jūsų nuostabus grožis spindės visada.
Kaip puiku, kad Aukščiausio sutverta
Džiugint žmogų gyvenimo t a k e,
Tad būkime verti to grožio,
Tad būkim verti to gėrio,
Tad būkim verti to spindesio,
Palaiminti Amžinybės šviesa!
Šis eilėraštis atspausdintas 1992 metais, o mintis subrendusi dar anksčiau. Sakoma, neužrašyta mintis – pradingusi mintis. Ir kažin, ar po daugelio metų ji besugrįš. Mano gyvenimas nebuvo paskirtas vien rašymui, eilėraščiai išsiverždavo, kai netilpdavo viduje.
Pamąstykime, atraskime, ką reiškia, kai žmogus, mokslo daktaras, istorikas, vyr. redaktorius Kazys Račkauskas pašvenčia tam visą savo gyvenimą. Kiek tai paaukota laiko, sveikatos, energijos tautotyros puoselėjimui, tradicijų išsaugojimui. Manau, jei ne šis atsidavęs žmogus - net Tėvynės pažinimo draugijos (TPD) pradininkui Tadui Daugirdui nebūtų suteikta tiek iškilumo ir įvertinimo.
Konferencija surengta, pasitinkant pirmąjį „Tautotyros metraščio“ tomą ir rengiant spaudai antrąjį. „Tautotyros metraštis“ neatsirado iš niekur. Tai didelio darbo „Gimtinėje“ tęsinys, kuris subūrė kūrėjus. Tai lyg išsiveržusi upė – suplaukusi iš daug intakų. Todėl ir norisi sugrįžti į praeitį, apžvelgti jos ištakas. Gražiai pasakyta prof. O. Voverienės apie dr. K. Račkausko įžvalgas, pamąstymus: „Surinkta medžiaga – aukso kruopelytės iš literatūros himalajų. Tautotyra – kaip sociologijos mokslo kryptis, pastaruoju metu įgyja pagreitį. ... Reikia atrasti savo vietą po mokslo saule ir Tautotyros stogu.“
Gyvenimas keičiasi, kiekviena karta kitaip suvokia pasaulį, bet žvilgtelėjimas į praeitį visada naudingas. Jau nuo 1989 iki 2010 metų buvo leidžiamas etnokultūrinis pažinimo laikraštis „Gimtinė“ - 20 metų, žinoma, dr. vyr. redaktoriaus K. Račkausko rūpesčiu. Į „Gimtinę“ straipsnius galėjo siųsti visi: ir kaimo paprastas žmogus šviesuolis, ir profesoriai iš visos Lietuvos, Estijos, Latvijos, JAV, Kanados ir kiti. Publikavosi šviesios atminties prof. A. Vyšniauskaitė, prof. V. Rimkus, A. Noruševičius, J. Laurinavičius, I. Navarackienė ir kiti. Dar tuomet, kai nebuvo kompiuterių, vyr. redaktorius ir jo padėjėjai ėmėsi darbo ir iš rankraščių, kurie kartais buvo sunkiai įskaitomi. „Gimtinei“ rašė autoriai iš Lietuvos miestų ir rajonų, Estijos, Latvijos, JAV, Kanados ir kitur. Valstybės pagalbos „Gimtinė“ nesulaukė. Ją geranoriškai rėmė tiek autoriai, tiek skaitytojai, kiti rėmėjai. Tai stebuklas, kad šis širdžiai mielas laikraštukas gyvavo 20 metų.
O pradžia buvo sunki... Gerbiamas dr. K. Račkauskas rašė: „Kai didelė svajonė tampa tikrove, po tiek metų ji atrodo gana romantiškai... Skaudu būdavo regėti, kaip šimtai sukauptos vertingos medžiagos rankraščių metų metus dūlėdavo jų stalčiuose. Vis krebždėdavo mintis – turėti specialų leidinį, panašų į prieškario P. Bugailiškio redaguotą šiauliečių „Gimtasai kraštas“... Atgimimo banga, kuri lyg pavasario gaiva ritosi per Lietuvą, ilgai puoselėtą svajonę paskatino įkūnyti“.
Ačiū Jums, už šią didžią Jūsų išsipildymo svajonę, gerb. dr. Račkauskai.
Sunkumų buvo ir su spausdinimu. Anuo metu be valdžios leidimo bijojo spausdinti. Bet atsirado drąsuolių - Teresė Mačiulienė sutiko įdėti „Gimtinę“ kaip priedą į „Kauno dieną“.
„Gimtinė“ - viena pirmųjų Atgimimo laikotarpio periodinių leidinių, tik vėliau steigėsi „Voruta“, „Dienovidinis“, „Šiaurės Atėnai“ ir kiti. Čia kas mėnesį publikuota medžiaga populiarino etninės kultūros paveldą. Straipsniai įvairiausiais klausimais: istorijos, etnografijos, kalbos, tautosakos, paminklų - jų išsaugojimo, muziejų, tremtinių atsiminimai ir t. t. Kiek puikių žinių, įvairių įdomybių, dirbant tautotyros link. Ar žino jaunimas apie Pupų Dėdę – Petrą Biržį, gimusį 1896 metais? Apie Maironį, laisvalaikiu plaukiantį laivu ežero meldų pakrante, ar apie mokslininkus Mykolą Riomerį, apie iš Panevėžio krašto, Gudelių kaimo, kilusius Kaupus, Putvinskio gyvenimą, Smetonos dvarą Užugiryje. Mokytojas Vincas Steponavičius iš Krekenavos taip pat parašė daug straipsnių įvairiausiomis temomis. Įvertinti V. Svirskio kryžių darbai. Pati jauniausia TPD narė studentė Sigita Šimkutė straipsnyje „Tų dienų skaudus prisilietimas „Tautotyros metraštyje“ “ užrašė gerb. ūkininkės žodžius: „Ūkininku tampama anksti keliantis, vėlai gulant, kaimynus gerbiant, vaikus darbo mokant ir Dievo įsakymų laikantis“. Šie žodžiai tinka ir po 50 metų.
Pradžioje su „Gimtine“ buvo spausdinami priedai: „Tėviškėlė“, skirta jaunimui, moksleiviams, ir „Kūlgrinda“. Juose atsispindėjo garbūs tautiečių darbai. „Tėviškėlėje“ gerb. dr. K. Račkauskas kreipiasi į moksleivius su nerimu: „Šalta ir nyku tapo širdyje. Lietuva – tu mums vienintelė. Tu tokia graži. Tavęs ilgisi išeivija. O mes? Ką mes žinome apie Tave. Žinios apie Lietuvą prasideda nuo gimtinės.“ Kaip sudominti jaunimą Lietuvos istorija ir gražia jos praeitimi? Tai mūsų visų didžiausias tikslas.
Varčiau, skaičiau 20 metų surištus kaspinu, jau šiek tiek pageltusius „Gimtinės“ numerius. Ten visa Lietuva. Ten radau žinių iš savo tėviškės – kada pastatytas paminklas poetei Valerijai Liaudenskaitei-Valsiūnienei su žodžiais, iškaltais akmenyje (1907.05.04 – 1955.09.25):
Už gimtinės klonius
Su dangum giliu
Visą žemės auksą
Atiduot galiu.
Ji, tik ji gražiausia
Iš visų šalių
Pasipuošus upėm,
Lauko berželiu.
1990 metų pirmame numeryje Prano Mikalausko straipsnis „Kaip reikia skaityti Vydūną ir... juo sekti“ – aktualus šiandien ir rytoj. „Vydūnas ne kartą perspėjo, kad jo kūrinį žmonės supras, kada pradės žmoniškai gyventi. Tamsi dvasia neaprėpia šviesos. Tik saulėtas pavasario žmogus galės žengti į tolesnius Vydūno veikalus... Skaitykime Vydūno „Sveikatą, jaunumą, grožę“.
Manau, nėra vietovės, kaimo ar miesto, nepaminėto „Gimtinėje“. Leonas Juozonis rašė 1989 m. apie gimtines: „Visą gyvenimą mes ilgimės savo gimtinės, ypač jei atsiduriame toli nuo jos. Nostalgijos liga per anksti į kapus nuvaro ne vieną emigrantą ar tremtinį, tik vieno tetrokštantį – kad nors po mirties jo palaikus priglaustų tėviškės žemė. Man norėtųsi panagrinėti, kokią įtaką gimtinė palieka mūsų gyvenimui, kiek gimtinės aplink formuoja ir ugdo ne tik individo charakterį, bet ir jo talentą. Negalima neigti, kad paveldėtieji genai daug lemia, ar asmuo bus poetas, ar dailininkas, ar mokslininkas. Tačiau prie to galutinio susiformavimo, manau, labai daug prisideda visa aplinka, ypač gimtinė. Žmogus suauga su gamta biosrovėmis kaip Krėvės kerdžius su Grainio liepa“.
O kiek „Gimtinėje“ ir „Tautotyros metraštyje“ supažindinta su iškiliaisiais mūsų tautiečiais. Tai ištisos istorijos apie žuvusius partizanus, žydų egzekucijas, apie griūvančius dvarus, senelių pasakojimus... Tautiečių kančios tremtyje – neužgijančios, bet jas papasakojus gal kiek apsimarinusios.
Be to, kiekvieno TPD nario aprašomi darbai, susipažįstama asmeniškai ir tampame lig vienos šeimos nariai: sesės ir broliai.
Bet ar visa tai nepražus? Galbūt atsirastų entuziastų, pagal temas knygas išleistų ar į internetą įdėtų?
Leidinys “Gimtinė“ neapsiribojo tik bibliografiniais rodikliais, kuriuose išskirstyta pagal temas, nurodomas, koks straipsnis, kokiame numeryje atspausdintas.
Su TPD yra išleista daugelis leidinių: „100 Tėviškės žinovų“, „Lietuvos deimančiukai“, „Tautotyros savanorių darbai“, „Gyvenimo keliu“, „Tėviškės vyturiai“ ir daugelis kitų.
Nežinau, ar Lietuvoje yra kitas žmogus, kuris taip būtų atsidavęs vienam tikslui: surinkti, spausdinti ir kviesti visus lyg grūdus, pilti į vieną aruodą. Juk dauguma straipsnių taip ir būtų dingę su praeities išgyvenimais ir žiniomis, o dr. K. Račkausko dėka įėjo į kultūros paveldą.
Jeigu kalbėti apie Leidybos – tautotyros sklaidos vaisius, tai kitas nepailstantis mūsų žiburys - prof. Ona Voverienė. Plačiai Lietuvoje žinoma, miela profesorė, įsigilindama į autorių kūrybą, turi tokią neapsakomai gilią vidinę intuiciją. Kūrėjas dar tik turi viziją, dar neišreikšta žodžiais, o ji jaučianti ir žinanti, ką norima pasakyti. Tai ypač aukšto vidinio intelektualumo ir meistriškumo išraiška. Ačiū, kad šie garbūs žmonės su mumis.
Negaliu nepaminėti leidybos darbų žinovo, istoriko Aurelijaus Noruševičiaus. Visos Lietuvos skaitytojai kasdien varto įvairiomis temomis ir naudingais patarimais išleistus kalendorius. Atskiri leidiniai - kalendoriai: vaistažolės, maisto gaminimas, gėlių auginimas, močiutėms, jaunimui ir kt. Net kūrybos kalendoriai, kuriuose puikuojasi TPD narių eilės. O dar vaikų konkurso organizuojamos pasakos, leidžiamos knygos ir kiti leidiniai. Tai reikšmingi neišmatuojami darbai, kurie patvirtina, ką gali nuveikti vienas žmogus.
Tautotyros sklaidos vaisių daug: lyg obuoliai ant šakų. Gaila - mažai jaunosios kartos atstovų. Internetas šiandien traukia labiau nei tautotyra. Turėtume tuo susirūpinti.
Kalbėdami apie paveldą, žvelgiame į istoriją. Ir ši akimirka tampa istorija. Ši graži dabartis tegul neša gerbiamajam leidėjui ir jos autoriams kūrybą, sveikatą ir laimę. Džiaugiuosi, kad esu jo mokinė, kad atėjau į TPD: „Į ten, kur gera, skaidru, kur ilsisi siela, kur nėra pavydo, pykčio, kur pabuvojus širdis dainuoja gėrį, džiaugsmą, vėl lyg po šalnų pradeda lietis kūryba“.
Ten susirenka žmonės, pilni kūrybos ir užmojų - tartum tikri broliai ir sesės, pasidalija mintimis, vėl išsisklaido ir laukia kiekvienas, ar tai iš Aukštaitijos, Žemaitijos ar Sūduvos naujų šiltų nuoširdžių susitikimų - tai nepranykstantis kvietimas į Tėvynės pažinimo draugiją.
Atgal
