Tautos mokykla
Šilalės rajono kraštotyros tradicijos
Aldona Gedvilienė
Šilalės krašte kraštotyros darbo užuomazgos atsirado 1925 metais, kai įžymus to meto archeologas Petras Tarasenka paprašė periferijos mokytojų ir kitos inteligentijos padėti žiniomis jo rengiamam „Lietuvos archeologijos žemėlapiui“. Nuo 1932 metų, Pradžios mokslo departamentui nurodžius mokyklų vedėjams rašyti savo mokyklų kronikas, kraštotyra mokyklose tapo privalomu dalyku – atvykę apskrities inspektoriai visų pirmą kreipdavo dėmesį, ar mokykloje yra rašoma kronika (apie tai įrašydavo ir į patikrinimo aktą). Buvo pageidaujama, kad mokyklose būtų įsteigtimuziejėliai. Turimos žinios rodo, kad mokyklų vedėjai šventai vykdė šiuos nurodymus ir pageidavimus. Gaila tik, kad laikui bėgant, vykstant karui ir keičiantis valdžioms, dauguma surinktų muziejinių eksponatų buvo išblaškyti ar sunaikinti.
Naujas impulsas aktyvesniam kraštotyros judėjimui buvo duotas 1935 metais, pradėjus sudarinėti Lietuvos žemės vardyną. Iniciatyvos ėmėsi Švietimo ministerija, tuomet daugelis Šilalės krašto mokyklų mokytojų ir kitų inteligentų aktyviai įsijungė į žinių rinkimą ir kaupimą. Tam tikslui vertingų žinių suteikė Nevočių pradinės mokyklos mokytojas Stasys Byla, Laukuvos ir Šilalės progimnazijų mokytojai Vincas Mickus ir Juozas Mickevičius. Pastarasis 1938 m. subūręs pirmąjį kraštotyros būrelį organizuotai veiklai. Jo parengti darbai „Vestuvės“, „Krikštynos“ jau 1933 - 1935 metais buvo išspausdinti „Mūsų tautosakoje“, ojo vadovaujami kraštotyrininkai surinko vertingos medžiagos apie piliakalnius, senkapius, Šilalės, Pajūrio, Balsių ir kitas gyvenvietes, užrašė daug padavimų, tautosakos, įvairių istorinių faktų. Vaičių pradinės mokyklos mokytoja Jadvyga Žymantienė aprašė Indijos piliakalnį, daug vertingų žinių apie Šilalės praeitį, etnokultūrinį palikimą surinko ir pateikė Vanda Gosaitė - Motiekaitienė iš Balsių, vėliau dirbusi Šilalės gimnazijoje, Marija Zemeckaitė iš Bijotų, Šventų pradinės mokyklos vedėjas, vėliau ir „Saulutės” autorius Karolis Gerulaitis bei Anicetas ir Vlada Sarapai, virš trisdešimt metų išdirbę Šventų pradžios mokykloje.
Pirmųjų pavienių kraštotyros entuziastų veikla į šio darbo sūkurį traukė vis naujus ir naujus inteligentus - bibliotekininkus, mokytojus, kultūros ir švietimo darbuotojus. Šilalės krašto istorija ėmė domėtis ir Telšių „Alkos“, Šiaulių „Aušros“ ir kitų muziejų darbuotojai – iki Antrojo pasaulinio karo tame krašte įvyko net kelios gerai organizuotos kraštotyros ekspedicijos, kurios gerokai papildė ir minėtų muziejų fondus, atsirado naujų rimtų rinkinių kraštotyros tematika.
Dabar galime tik pasidžiaugti, kad tokie žmonės, kaip Šilalės valsčiaus viršaitis (1934 - 1940) Stasys Biržiškis (1900 - 1996), viską fiksavęs savo atmintyje ir dienoraščiuose, paliko mums neįkainojamą medžiagą apie tarpukarį, kuri 1995 metais išleista atskira knyga „Šilalės kraštas“ (II tomas). Nepaprastai didelį indėlį į kraštotyros aruodus įnešė upyniškė Marijona Čilvinaitė (1900 - 1990), žinoma bibliotekininkė, garsi kraštotyrininkė, jau per 1935 metų vasarą išvažinėjusi, išvaikščiojusi visą Žemaitiją, užrašinėdama tautosaką, papročius, istoriją ir viską sudėjusi į kraštotyros rinkinį „Pasakojo, šnekėjo žmonės...“ Mokslų akademijos bibliotekos rankraštynui ji perdavė virš 200 rinkinių. Istorijos instituto etnografijos sektoriui - virš 20, Šiaulių „Aušros” muziejui - daugiau kaip 40 aprašų. Daug savo rankraščių ji perdavė ir tuometinės Respublikinės bibliotekos rankraštynui, Lietuvos kraštotyros draugijos darbų saugyklai, Valstybiniam literatūros ir meno archyvui.
Reikia paminėti ir Juodainiuose gimusį ir augusį žurnalistą Kazį Kėdavičių, kuris 1937 metais rašė respublikinėje spaudoje kraštotyros klausimais, buvo surinkęs medžiagą apie virvių vijimą žemaičiuose, užrašęs daug tautosakos, aprašęs Užgavėnių papročius. Dar Laukuvos vidurinės mokyklos mokiniais būdami kraštotyroje darbavosi būsimi profesoriai: kalbininkas Vladas Grinaveckis ir Norbertas Vėlius, mitologas ir etnologas. Jie tuomet užrašinėjo padavimus apie Bilionių piliakalnį, Švedkalniu vadinamą, Pakėvės kalną, Medvėgalį – didžiausios bei svarbiausios XIII - XIV a. Žemaitijos žemės – Medininkų centrą, kovų su kryžiuočiais liudininką, 234 m iškilusį virš jūros lygio. Nors prieškaryje kraštotyros judėjimas šiame krašte vyko ne masiškai, bet pėdsakus paliko gana gilius.
1962 metų gruodyje, dalyvaujant 37 žmonėms, buvo įkurtas Kraštotyros draugijos Šilalės skyrius. Tuomet atsirado nauja kraštotyros entuziastų karta, kraštotyros sąjūdžio istorijoje atsiranda nauji vardai. Nemažai jų dar tebedirba kraštotyros baruose ir iki šiol.
Steigiamajame susirinkime skyriaus tarybos pirmininku buvo išrinktas Vladas Statkevičius, tuomet dirbęs liaudies švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėju. Jis skyriui vadovavo dešimt metų, per kuriuos atliko didžiulį organizacinį darbą - subūrė gausų, darbingai ir kūrybingai nusiteikusių šio krašto mylėtojų būrį. Didžiausi jo entuziazmo rėmėjai tuo metu buvo Aleksandras Šidlauskas, ilgą laiką dirbęs Šilalės rajono švietimo inspektoriumi, vėliau – kultūros skyriaus vedėju, dabar Lietuvos liaudies kultūros centro specialistu, Lietuvos kraštotyros draugijos mokytojai: Arūnas Dėdinas iš Kvėdarnos, Marija Sarapinienė, Vaclovas Josas iš Varsėdžių, Domas Ūksas (1922 - 1997) iš Nevočių, kurio žmona Teresė Ūksienė, buvusi politinė kalinė, žinoma rajono poetė, jo kruopščiai surinktą ir užrašytą medžiagą susistemino ir 2000 m. išleido „Užkalnės kaimo istoriją”, Vacė Vasiliauskienė, Valerija Lydienė, Antanas Brazauskas, bibliotekos vedėja Juzefa Zonytė ir daugelis daugelis kitų. Sėkmingai rajono kraštotyros baruose ir dabar tebesidarbuoja septintojo dešimtmečio kraštotyrininkai: Marija ir Zigmas Dargevičiai Kvėdarnoje, Zuzana Kelpšienė Obelyne, Danutė Danaitienė ir Teresė Gečienė Pajūryje, Vincas PetkevičiusKaltinėnuose, ošalia jų - kitame dešimtmetyje į kraštotyros istoriją savo puikiais darbais įsirašę Klemensas Lovčikas, Nijolė Letukienė, mokytoja ekspertė, kuri 1970 m. parengė pirmąjį savo darbą „Piršlybos“, dabar jau išleido ne vieną knygą ir yra kelių knygų, skirtų moksleiviams, bendraautorė, Anatolija Bruškytė, Petras Masidunskas, Vanda Apulskienė, Kazys Juknius, Donata Litvinienė, kurie kartu su manimi patirties ir kraštotyros darbo subtilybių sėmėsi iš mokytojo, Lietuvos kariuomenės karininko, žemaičio nuo Tauragės, 1949 m. likimo atblokšto į Šilalės kraštą, Vlado Statkevičiaus, kraštotyros arimus vertusio jau nuo 1957 metų ir šio pomėgio nepametusio iki gyvenimo kelio pabaigos.
V. Statkevičių (1911 - 1999) labiausiai traukė archeologija. 1964 metais ir vėliau, archeologams vykdant tyrinėjimus Šilalės krašte, jis susipažino su Mokslo akademijos istorijos instituto moksliniais bendradarbiais A.Tautavičiumi, V. Dargužu, V. Urbonavičiumi, V. Kazakevičiumi, L.Vaitkunskiene, B. Dakaniu ir kitais archeologais. Dalyvaudamas mokslinėse ekspedicijose, įgijo patirties ir jam buvo leista savarankiškai tyrinėti. Pasitelkęs jaunuosius kraštotyrininkus, pats atliko Žvilių, Paragaudžio, Šarkų, Kaštaunalių senkapių tyrinėjimus. Apie 750 jo surinktų archeologijos radinių, datuotų III - XIII a., pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų. V. Statkevičiui pasiūlius, 28 rajono senkapiai, 5 pilkapynai bei piliakalnis paskelbti saugotinais archeologiniais paminklais. 1972 metais išėjęs į pensiją, V. Statkevičius visą laisvalaikį paskyrė krašto tiriamiesiems darbams. Pėsčiomis po keletą kartų apkeliavęs Šilalės rajono kaimus, kalbėdamasis su žmonėmis, rinko ne tik archeologinę, bet ir etnografinę medžiagą, užrašinėjo vietovardžius, padavimus, pasakas, dainas, surinko daugybę senienų, iš kurių 2375 vienetus perdavė Lietuvos nacionaliniam muziejui, 550 - Šiaulių „Aušros“ muziejui. Daug rašė į rajoninę spaudą, Kraštotyros draugijos leidinius. Paskelbtos jo žinios ne tik populiarino kultūros paminklus, ragino juos globoti ir saugoti, bet pasitarnavo ir mokslui. Parengė daug vertingų rašinių, iš kurių virš 70 perdavė Lietuvos kraštotyros draugijos rankraštinių darbų saugyklai, daugiau kaip 50 - Istorijos institutui, virš 90 - Kultūros ministerijai. Jo darbais, kaip antai, „Šieno ir javų gabenimas“, „Javų kūlimas“, „Stogų dengimas šiaudais“, „Moterų drabužiai Šilalės rajone XX a. pirmoje pusėje“, „Bitininkystė“, „Langų puošyba“, „Durpių paruošimas kurui“, „Prieverpstės Šilalės rajone“, „Akmeniniai kirviai“, „Kūčios“, „Jurginės“, „Pagoniškų apeigų vietos“ ir daugybė kitų naudojasi minėtos įstaigos, studentai. Bendraujant su etnografu Vaciu Miliumi, V. Statkevičius sukaupė medžiagą monografijai „Šilališkiai. Darbai ir papročiai“, kuri buvo išleista 1992 metais. 1973 metais V.Statkevičiui buvo suteiktas Garbės kraštotyrininko vardas. Ne vieną kartą jis buvo pripažintas produktyviausiu Respublikos kraštotyrininku, Vilniuje ir Šilalėje buvo rengiamos jo darbų personalinės parodos.
Vlado Statkevičiaus gyvenimas ir veikla - tarsi atversta knyga, iš kurios su dėkingumu išminties semiamės mes, kurią godžiai skaitys mūsų ainiai. Jo skubėjimas kuo greičiau užpildyti krašto etninės kultūros pažinimo spragas, mano kartos kraštotyrininkus kvietė nesavanaudiškam darbui. Turbūt dėlto per patį sunkiausią kraštotyrai laikotarpį nuo 1989 metų Šilalės rajono skyrius išgyveno, nesunyko, kraštotyros entuziastų branduolys neišsiblaškė, o dar labiau sustiprėjo ir nuveikė gražių darbų.
Per praėjusio šimtmečio paskutinįjį dešimtmetį, skatinami šiame krašte gimusių, o dabar Vilniuje gyvenančių istorikų Edvardo Vidmanto, Kazio Misiaus ir kitų šilališkių, daug laiko ir pastangų atidavėme kraštotyros ekspedicijoms, kurios tęsėsi kelis metus po Šilalės rajoną, buvusius Laukuvos, Kvėdarnos, Šilalės valsčius ir „Atsiminimų apie tremties ir kalinimo vietas, Laisvės kovų dalyvius rinkimo programos 1999 – 2001“ bei „Valstybinės atminimo ženklų, simbolių ir paminklų genocido aukoms ir asmenims, represuotiems už pasipriešinimą okupaciniams režimams programos 1996 – 2005“ vykdymui. Šių ekspedicijų ir akcijų, kuriose dalyvavo per 50 žmonių, metu apklausta beveik tūkstantis rajono gyventojų. Rezultatas - išaiškintose ir aprašytose rezistencinių kovų ir partizanų žūties vietose, kraštotyrininkų rūpesčiu valstybės lėšomis pastatyti septyni tipiniai atminimo ženklai su Vyčio kryžiaus siluetu viršūnėje, kartu su Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriumi pastatyta dar per dešimt kitokių atminimo ženklų, atstatyta partizanų žeminė Šilų miške, įamžintas kun. Stanislovo Rimkaus, 1942 m. sušaudyto Rusijoje, atminimas jo gimtinėje - Pašlynės vienkiemyje, užrašyta per du tūkstančius puslapių tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų. Ekspedicijų metu surinkta medžiaga panaudota „Šilalės kraštas“ I tomo (išleistas 1994), III tomo apie nacizmo ir bolševizmo laikotarpį 1940 - 1953 m. (išleistas 2001), monografijų „Kvėdarna“ (išleista 2004) ir „Laukuva“ (išleista 2005) sudarymui.
2003 m. kraštotyrininkai upyniškis Klemensas Lovčikas ir vytogališkis Kazimieras Šetkus, talkinant Vilniaus pedagoginio universiteto Didaktikos katedros vedėjui, docentui Benediktui Šetkui parengė ir išleido serijos „Šilalės kraštas“ šeštąjį tomą – „Vytogala“. Kraštotyrininkai pakviesti naujam žygiui - medžiagos monografijai „Kaltinėnai“ rinkimui.
Per praėjusį dešimtmetį Šilalės rajono kraštotyrininkai parengė beveik 300 kraštotyros pobūdžio rinkinių. Produktyviausiai per tą laikotarpį dirbo Kvėdarnos K. Jauniaus vidurinės mokyklos mokytoja M.Dargevičienė, kuri kraštotyra pradėjo domėtis jau nuo 1962 metų. Vadovės ir jaunųjų kraštotyrininkų savarankiškai parengti darbai: „Mano gimtinės istorija“, „Prakalbintas medis“, „Kvėdarnos pieninė“, „Kvėdarnos ambulatorija ir ligoninė pokario metais“, „Batsiuviai Kvėdarnoje“, „Kvėdarnos keramika“, „Aplankykite Gūvainius“ labai gerai įvertinti konkursuose ir parodose, daugelis mokytojų ir mokinių darbų papildė monografiją „Kvėdarna“. Šioje mokykloje klesti ir kraštotyros muziejus. Garbės kraštotyrininkė Marija Dargevičienė įsitikinusi, kad jai pasiseks išugdyti gerą pamainą sau, ir džiaugiasi, kad, suprasdami mokyklinės kraštotyros svarbą mokinių ugdymui, kraštotyros sąjūdyje dalyvauja ir kiti mokytojai, okraštotyrininkų veiklą visaip remia ir skatina mokyklos direktorius Stasys Norbutas.
Atgal
