Tautos mokykla
04 08. Stojiškumas, Markas Aurelijus ir Lietuvos Sąjūdis...
Laura Ruplėnaitė
Šį straipsnelį pradėsiu išmintingo vadovo Marko Aurelijaus žodžiais: “Lempos šviesa šviečia ir neužgęsta, kol jos neužpūsi; argi tavyje glūdinti tiesa, teisingumas ir išmintis užges anksčiau už tave?“ Įdomu tai, kad praėjus kone 1900 metų, net ir dabartiniu laikotarpiu, gal tik jau kiek kitokiame kontekste, tačiau tai labai reikšmingi ir svarbūs žodžiai. Į juos reikia įsiklausyti. Išties geras klausimas: ar gebėsime išlikti teisingi ir verti tų žmonių, kurie kadaise kovojo už laisvę, už laisvą žodį, už laisvą Lietuvą?.. Tačiau apie tai kiek vėliau, o dabar trumpai prisiminkime, koks tai buvo laikotarpis, kada gyveno daugeliui puikiai žinomos ir jau spėjusios virsti legendomis tokios asmenybės kaip Poseidonijas, Seneka, Markas Aurelijus ir kt.
Markas Aurelijus, gyvenęs 121-180 m., čia prisimintas neatsitiktinai, o būtent dėl to, kad jis buvo tas asmuo, kuris baigė savaip žavų ir įdomų istorinį etapą, ir dėl to, kad jo įžvalgumas gali būti veikiausiai tinkamu pavyzdžiu ir šiandienos politikams. Šio žymaus asmens, savo išmintimi ir branda gebėjusio pralenkti laiką ir įeiti į istoriją, išlikusios mintys ir šiandien yra pakankamai reikšmingos, galima pasakyti, kad kone universalios, kalbančios apie žmogaus padėtį pasaulyje.. Dažnai akcentuojama dora, teisingumas, išmintis, garbė, laikinumas ir kuklumas.
Imperatoriaus valdymo laikotarpis (161-180) nebuvo lengvas, vyko nuolatinės konfrontacijos, ginkluoti konfliktai, karai, vyravo badas, siautė ligos, stichinės nelaimės, ekonominė suirutė. Tačiau net ir visa tai nepalaužė kilnios ir stiprios vadovo valios, jo polinkio į kilnumą, teisingumą ir humaniškumą. Literatūros tyrinėtojas dr. Rimantas Skeivys straipsnyje “Markas Aurelijus – valdovas ir filosofas“ pažymi, kad jo “politinės veiklos aukščiausi principai buvo žmoniškumas ir pavaldinių gerovė. Kiek leido galimybės, jis tobulino įstatymus, švelnino papročius, – pavyzdžiui, mėgino uždrausti gladiatorių kautynes ir tai sukėlė liaudies nepasitenkinimą. Nors daugelio sumanymų jam nepavyko įgyvendinti, bet, kartą paskelbti, jie virto moraline norma, ilgus amžius veikusia Europos tautų sąmonę ir gyvenimo tradicijas”.
Šiandien labai dažnai linkstama manyti, kad žmonės yra kone aukščiau visko, aukščiau gamtos, suvokiame save kaip “gamtos išsivystymo viršūnę“ (evoliucija nėra pasibaigusi; ji nuolat tebevyksta), norime manyti, kad viską galime žinoti, mokėti ir viską galėti..., net ir išsižadėti tų vertybinių nuostatų, kurios pasaulyje jau labai seniai laikomos teisingomis, priimtinomis ir tinkamomis. Vienas iš šio teksto siekių parodyti, kad net ir kintamume yra šis tas pastovaus... Net ir prabėgant tūkstančiams metų išlieka tai, kas tikra, tai, kas kilnu ir gražu... Taip, interpretavimo forma gali kisti atsižvelgiant į laiko aplinkybes, tačiau pamatinė esmė išlieka dėsninga ir gyvybinga žmonių protuose ir širdyse...
Truputį liūdina, kad pasiklydę gausių tuštybių mugėje kai kada primirštame esminius doros veiklos ir lyderystės principus, kuriais turėtumėme nuolat visi vadovautis, ypač politikai (juk dažnai visuomenės akys krypsta pirmiausia į tuos, kuriems patikima “vesti“ Tautą į priekį). Tie kertiniai metmenys, anot seminarų apie dorą lyderystę lektoriaus Alexandre’o Havard‘o, tokie: didžiadvasiškumas, nuolankumas (lyderystės esmė); išmintingumas, drąsa, susivaldymas, teisingumas (lyderystės pamatas, svarbiausios dorybės/charakterio savybės); tikėjimas, viltis ir meilė (dieviškosios dorybės).
Pastaruoju metu labai rimtą susirūpinimą kelia vienos organizacijos, kurios reikšmė Lietuvos istorinei eigai neabejotinai yra svarbi ir reikšminga, deklaruojamos vertybės ir vykdoma politika. Nesunkiai galima suprasti ir pateisinti tuos žmones, kuriems įtakos priimant sprendimus turi jų patirtis tarptautinėje politikoje, kone nuolatinis buvimas potencialaus melo ir brutalių apgaulių aplinkoje, ir galimai pozityvus požiūris į kosmopolitizmą, nuo kurio nė vienas tikriausiai nepabėgsime, o to daryti ir nereikia. Beje, įdomumo dėlei, ir stoikai taip pat palankiai žiūrėjo į žmogų kosmopolitą. Tačiau tai dar nereiškia, kad būtinai reikia išsižadėti savo tapatumo, savo kalbos, savo žemių… Galima iš dalies palankiai žiūrėti į kosmopolitizmo procesą nebūtinai to išsižadant, galima siekti tarpusavio darnos ir vienovės, bet nepamiršti, kad tiesa, sąžinė ir garbė turi būti išlaikomos. Juk tiek daug apie tai kalba mūsų šalies politikai, buvę ir esami tautos vadai! Tik kyla retorinis klausimas: o ar patys visuomet išlieka ištikimi sau, savo šaliai ir jos žmonėms?..
Dalyvaujant Lietuvos Sąjūdžio XV suvažiavime, skaitant tolesnius pasisakymus iškilo paprastas klausimas: ar iš tiesų gali būti vertas pagarbos toks organizacijos pirmininkas, kuris pats tiesiogiai pripažįsta, kad ne pats pasirenka komandą (įstatuose tokia teisė numatyta), o kažkas jam asmeniškai daro įtaką?.. Ar galime gerbti tokį žmogų, kuris nedrįsta išsakyti savo pozicijos?.. Ar iš tiesų jam galime ploti, pasakydami, kaip viskas gražu ir gerai?.. Ar išties tai taip jau gerai?.. Ar iš tiesų svarbiausias sėkmingo šių dienų politiko bruožas – lojalumas? Ir dar daug tų “ar iš tiesų...?“ būtų galima parašyti, tačiau ne viskas taip jau ir blogai. Vilties teikia tokių žmonių kaip hab. dr. Kazimieras Garšvos gebėjimas išlikti ištikimam Sąjūdžio idėjiniam pagrindui, gebėjimas išsakyti nuomonę viešai, kilnus ir garbingas poelgis, pavyzdys visiems, parodantis, kad postai nėra svarbiau už sąžinę ir orumą, už teisingumą.
Mano širdyje buvo, yra ir, tikiu, kad visuomet bus Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, kuriam labai būdingas doras, drąsus, teisingas, sąžiningas, didžiadvasiškas, kuklus, nuosaikus ir išmintingas elgesys, humaniškas požiūris į žmogų. Turbūt nieko keista, kad tokiais žodžiais galima apibūdinti žmogų, kuris jau nuo vaikystės matė taurų tėčio gerb. prof. Juozo Kupčinsko pavyzdį, kuriuo nuolat kasdiene veikla buvo parodomas atsakingas ir humaniškas elgesys su žmonėmis. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl Sąjūdžio organizacijai vadovaujant R. Kupčinskui buvo išlaikoma aukšta kultūra ir moralė, taktas ir inteligencija, tvirtas vertybinis pamatas. To, deja, negaliu pasakyti apie dabartinius Sąjūdžio vadovus, nes susidaro įspūdis, kad tai tik žmonės, turintys labai jau savitą sąžinės ir garbės supratimą... dažnokai neatitinkantį pamatinių Sąjūdžio vertybių...
Prisiminusi jau minėtus Marko Aurelijaus žodžius apie lempos šviesą noriu palinkėti, kad žodžiai tiesa, teisingumas ir išmintis būtų ne tik deklaratyvi Sąjūdžio retorikos išraiškos forma, o ir atitiktų realybę, t. y. darbus ir veiksmus. Šiuo metu, bent jau man, deja, Sąjūdis vis labiau primena baigiančią užgesti žvakę... O taip norėtųsi, kad šviesa šviestų skaisčiai, ryškiai ir šviesiai, pasipuošusi gėrio, meilės, tiesos, teisingumo ir garbės spinduliais...
Linkėdama tiek sau, tiek ir kiekvienam Sąjūdžio nariui, pirmiausia, išminties išeiti iš šio kone sąstingio taško, šį minčių pasidalijimą baigsiu šiais prof. Vytauto Landsbergio žodžiais, išsakytais žurnalistams 2012-10-16: “<...> rinkimams įsisiautėjus išplaukė ir neregėto dar masto rinkimų korupcija. Apie tai reikia kalbėti atvirai, nes arba valstybė kovoja su korupcija, arba leidžiasi į dugną.“
Pritardama tam, kad negalime toleruoti korupcijos, nesąžiningo elgesio, melo ir Sąjūdžio vertybių išdavystės, raginu visus Sąjūdžio narius, kurie dar turi sąžinės ir garbės, nenuilstamai budėti kovoje už laisvę, garbę ir orumą. Tik tada gali vėl ryškiau įsižiebti žvakės liepsnelė, o po tam tikro laiko gal ir vėl rasis liepsna... liepsna žmonių širdyse ir protuose... O viso to priešakyje ir vėl bus Lietuvos Sąjūdis... Arba ne...
Atgal
