Tautos mokykla
04 01. Lietuvos Sąjūdžio XV-asis suvažiavimas (Pabaiga)
Ričardas Simonaitis
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos narys
Tokios nuostatos nėra nei Konstitucijoje, nei paminėtoje Rekomendacijoje.
Politikai, matydami teismų susvetimėjimo problemą ir norėdami patraukti rinkėjus, savo rinkiminėse programose paprastai įsipareigoja vykdyti teismų pertvarką, turint galvoje jų pertvarkymą demokratinių valstybių pavyzdžiu, bet atėję į valdžią – įsipareigojimus pamiršta.
Šiais metais jau suėjo dvidešimtmetis po Lietuvos teismų sistemos suformavimo. Matomai, tokio jubiliejaus proga mūsų teismus įvertino ir Respublikos Prezidentė savo metiniame pranešime: „Uždara, menkai visuomenės kontroliuojama sistema toleruoja dvigubų standartų plitimą. Vilkinimas tapo tradicija, kuria imame garsėti jau ir Europinėje erdvėje“. Papildant galima pareikšti, kad jau esame kitaip išgarsėję europinėje erdvėje – pagal „EUROBAROMETRO“ TYRIMUS 2009 m. Lietuva atsidūrė paskutinėje vietoje pagal visuomenės pasitikėjimą teismais tarp ES valstybių.
Lietuvos Sąjūdis, įvertindamas situaciją, 2007m. rugsėjo 11d. iškėlė teismų sistemos problemą ir pasiūlė teismų įstatymo pakeitimo projektą Nr.XP-2228(2). Projektą teikė Seimo narys R.Kupčinskas. Jį parėmė 52 tuometiniai Seimo nariai. Po pateikimo šiam projektui buvo pritarta net 62 Seimo narių balsais, Tačiau tuo viskas ir baigėsi. Partijų manipuliacijomis tolesniam svarstymui kelias buvo užkirstas.
Artėjant naujiems Seimo rinkimams, žaidimas prasideda iš naujo.
Antai, Darbo partija jau surinko 40-ties Seimo narių ir 2015m. birželio 16d. pateikė įstatymo projektą Nr.VIIP- 3305, identišką R.Kupčinsko teiktam.
Socialdemokratai pasigyrė: „Teisingumo ministerija iš mirties taško pajudino ne vienerius metus keliamą idėją – kad teismuose bylas nagrinės ne tik profesionalai teisėjai, bet ir visuomeniniai tarėjai“.
Tarp kitko, šios abi partijos visuomenės atstovų dalyvavimą teismų sistemoje buvo įsipareigojusios įgyvendinti savo kadencijos metu; lygiai taip pat ir TS-LKD savo rinkiminėje programoje dar 2009m. buvo įsipareigoję pirmaeiliu uždaviniu įteisinti Lietuvos teismuose tarėjų instituciją.
Tačiau Konstitucinis Teismas nusprendė, kad bet kokia teismų pertvarka galima tik su Konstitucijos keitimu ir yra šio teismo rankose. Šios kadencijos Seimas tapo bejėgis spręsti šį reikalą. Visuomenė turėtų nesustoti. Norint išeiti iš užburto rato, naujos kadencijos, t.y. 2016 m. rudenį išrinktų Tautos atstovų Seimas turėtų perimti iniciatyvą į savo rankas – paruošti teismų pertvarkos programą, supažindinti visuomenę ir surengti referendumą programos įgyvendinimui. Ruošiant programą už pagrindą reikėtų paimti sėkmingai funkcionuojančią reformuotą Estijos teismų sistemą.
Paruošė: R.Kupčinskas, V.Vilimas
Redagavo A.Skaistys.
Rezoliucija
DĖL GRĖSMIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS VIENTISUMUI
Lietuvoje yra teritorijų, tartum ypatingo režimo salų, į kurias panorėjusios gali pretenduoti svetimos valstybės. Tai plotai, į kuriuos Lietuvos pareigūnai neįleidžiami, o uždarumą arba atskirumą (separacija) saugo nevalstybinė arba galimai kitos valstybės ginkluota jėga.
Tokia padėtis visiškai neleistina, tačiau Lietuvos Vyriausybė ją leidžia. Vienas pavyzdžių – sukarinti ir įslaptinti plotai Trakų rajone, kurių savininkas – Rusijos pilietis bei pareigūnas Jurijus Borisovas. Ties tų plotų vartais Lietuvos pareigūnai, tad ir įstatymai, kapituliuoja.
To viso regiono, būtent Rytų Lietuvos vietovėse, rinkimai organizuojami ypatingu būdu; VRK stebėtojai varžomi ir sabotuojami, lyg čia būtų kita valstybė. Pažeidžiamos piliečių demokratinės laisvės ir konstituciniai principai, o kai kam sostinėje atrodo, kad tokie pažeidimai – „neesminiai“; atvirai klastojamų . „valdomų“ rinkimų rezultatai neanuliuojami. Tai VRK ydinga praktika, galimai kylanti iš bailumo.
Vakarų Lietuvoje (yra žinių) daug žemių per pakištus asmenis neteisėtai supirkinėja Rusijos Federacijos piliečiai bei firmos iš Kaliningrado krašto arba ir toliau. Su tos valstybės dabartine agresyvia politika formuojasi atitinkamos realios grėsmės Lietuvos Respublikos suverenumui ir žemių vientisumui, o Vyriausybė ir Seimas nesiima net paprastų priemonių įvesti tvarką, kaip antai Lietuvos Sąjūdžio 2013 – 2014 m. siūlymu galų gale priimti Žemės fondo viešumo įstatymą. Turi būti visai skaidru, kuri žemė kam priklauso. Notarams turi būti įstatymiškai uždrausta tvirtinti neteisėtus slaptus sandorius.
Europos Sąjungos subjektai turi sutartimis numatytų teisių ūkinei veiklai Lietuvoje, taip pat žemės plotų nuosavybės atžvilgiu, Tačiau trečiųjų šalių užmačios, pavojingos Lietuvos valstybei, turi būti nedelsiamai užkardytos.
Apgyvendinant Lietuvoje pabėgėlius iš Artimųjų Rytų, turi būti užtikrinta , kad jų vietovėse neįsikurs kompaktiški taborai, veiks tik Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos įstatymai.
Siūlo Vytautas Landsbergis.
Rezoliucija
LIAUKIMĖS MENKINĘ LIETUVĄ VIEŠOJOJE ERDVĖJE
Lietuvos sąjūdžio suvažiavimo, įvykusio 2016m. vasario 20d. Vilniuje, dalyviai p a ž y m i, kad informacija, pateikiama Lietuvos visuomenės informavimo priemonėse, tarp jų ir kai kuriose Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos laidose, neretai kuria vienpusiškai neigiamą nuomonę apie Lietuvą, menkina jos pasiekimus ir ateities perspektyvas. Ją daugiausiai lemia racionalumo stokojanti žiniasklaidos nuostata socialinės gerovės lygį Lietuvoje lyginti su turtingiausių Vakarų šalių ar pastaraisiais metais itin praturtėjusių valstybių, pavyzdžiui Jungtinių Arabų Emyratų, gerovės rodikliais. Atsakomybė už mūsų krašto gerovės atotrūkį paprastai suverčiama valdžiai, valstybės institucijoms, dažniausiai nutylint istorines priežastis (50 metų trukusią sovietinę okupaciją ir kt.), lėmusias neišvengiamą Lietuvos socialinės ir kultūrinės raidos atsilikimą. Negatyvų Lietuvos paveikslą masinėse informacijos priemonėse nevengiama sustiprinti ir juodomis socialinės patologijos spalvomis, tam tikslui nuolat pasitelkiant rezonansinius žmogžudysčių, korupcijos, savižudybių, alkoholizmo atvejus ir pateikiant juos kaip viso Lietuvos socialinio gyvenimo esmę atspindinčius faktus.
Suvažiavimo dalyviai y r a į s i t i k i n ę, kad nesiliaujantis Lietuvos menkinimas viešojoje erdvėje griauna piliečių pasitikėjimą savo valstybe, skatina socialinę depresiją, emigraciją, visuomeninių bei žmogiškų ryšių eroziją. Šitokius padarinius sukelianti masinės informacijos priemonių veikla yra nesuderinama su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, Visuomenės informavimo įstatymuose įtvirtinta visuomenės informavimo priemonių pareiga „stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją“, skatinti „visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą“.
Suvažiavimo dalyviai k v i e č i a žinomus visuomenės veikėjus, akademinės bendruomenės narius, politines partijas, kompetentingas valstybės institucijas, ypač Lietuvos Respublikos Seimą, duoti pagrįstą pilietinį bei politinį savo misiją ignoruojančių visuomenės informavimo priemonių įvertinimą ir užkirsti kelią mūsų nacionalinius interesus, demokratijos plėtrą žeidžiančiam Lietuvos menkinimui šalies žmonių ir tarptautinės bendruomenės akyse.
Šios rezoliucijos priėmimas ir jos įvertinimas visuomenėje, manau, kad turėtų turėti aukščiausio lygmens supratimą. Nevalia lyginti nesulyginamus dalykus tikrovės neatspindinčias realijas. Mūsų tauta po 50 sovietinės okupacijos vergovės metų, atgavusi šalies ir visų piliečių, sąmoningų ar nesąmoningų piliečių N e p r i k l a u s o m y b ę, turi teisę reikalauti iš visų Lietuvos visuomenės informavimo institucijų teisingai informuoti tautą apie mūsų dabartinį ir ateities gyvenimo perspektyvas. Mes, Lietuvos piliečiai, kiekvieną dieną skaitome informacinius dienraščius, žiūrime Lietuvos televizijos laidas, klausomės radijo žinių. Dauguma žurnalistų teisingai vertina mūsų gyvenimo peripetijas, tačiau labai daug žurnalistų labai iškraipo mūsų gyvenseną, dažnai tai daroma pabrėžtinai tyčiodamiesi iš mūsų piliečių - visuomenės veikėjų. Vyresnio amžiaus žmonės puikiai prisimena kokį gyvenimo košmarą tekdavo patirti baigus darbą ir atėjus į parduotuvę nusipirkti duonos, cukraus ar kito produkto. Visą laiką, kiekvieną dieną vis kažko trukdavo. Tu niekada negalėdavai planuoti, kad tu namuose galėsi išsivirti kavos, kadangi tos kavos negaudavai nusipirkti parduotuvėje. Net Latvijoje gaminama kava be nuosėdų būdavo retas maisto produktas, o jau išsivirti sriubos su jautiena ar kiauliena būdavo tik svajonė, nes sovietinėse parduotuvėse po aštuonioliktos valandos negaudavai nieko. Tiesa, kartais būdavo kaulų, tačiau mėsa nuo jų būdavo nugramdoma iki kaulo blizgėjimo. Ir tai tik šimtoji dalis ko mums ištisai trūkdavo.
ASTRAVO GILJOTINA
Lietuvai parengta pražūtis. Tai mūsų susitaikymas su visai netoli Vilniaus iškasta Astravo duobe. Žada greit pastatyti neo-sovietinę ir vėl eksperimentinę branduolinę jėgainę, kurios niekas dar niekur nebandė ir kuri bus išmėginta mūsų gyvybės sąskaita. Ekonominis pavergimas per elektrą, nuodai į Nerį ir Nemuną, ir giljotina, kurios peilis bus parengtas kristi ant Lietuvos vaikų galvos bet kurią akimirką. Nė vienas atsakingas tarptautinis ekspertas nebus tikrinęs, ką V.Putinas mums kerštingai pastatė. Gyvensime laukdami katastrofos, kol nusivilsim ir visai nenorėsim čia gyventi. To siekia nedraugai, deja.
O dabar tūnom lyg akli katukai nuolat kartodami: nieko nebegalim padaryti. Duobė jau iškasta... Netiesa! Užkasėm kadaise Vilniuje duobę jau iškastą garažų statyboms Vokiečių gatvėje; atsitraukėme nuo didžiosios Sovietijos smegduobės, nes norėjom gyventi. Užkasim ir Astravo duobę, jeigu tik pakilsime. Atstovai tarti mūsų valią juk išrinkti, tvarkingai atsiima atlyginimus su priedais, ministrai paskirti; o jeigu akli ir bailūs – jie ne atstovai, ne ministrai.
Nebūkime kaip kadaise tie vargšai Lietuvos žydai, nevilties siaubo palaužti nesipriešinti, kurie paklusniai guldavosi į duobę, kad budeliai be vargo nušautų.
Sukilkite, visų tautų pasmerktieji! Jūs, žydai, padarėte tai Varšuvoje. Sukilkite, nūnai Maskvoj ir Minske pasmerkti lietuviai! Nesigulkim į branduolinę Astravo duobę.
Gyventi verta. Ištieskim rankas vieni kitiems. Ir savo sąjungininkams Europos ir Atlanto bendrijose. Tegul jie pasako kaip vertina Bendrijos tautų griovimą iš anapus sienos, vos 50 km. atstumu. Bet pirmiausia turim pareikšti valią mes, Lietuva. Kai tarsim atvirą žodį, ateis ir atsakymas. Lietuva tegul pirmoji taria: NE!
Astravo grabui – NE!
Parengė ir teikia Vytautas Landsbergis.
Atgal
