Tautos mokykla
03 10. Mūsų tautos viltis, tikėjimas ir meilė Lietuvai atvedė į Kovo 11- ąją
Aleksandra Prijalgauskienė
1905 metų gruodį susirinkusiame Didžiajame Vilniaus Seime jau atvirai buvo svarstoma, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo tik pradžių pradžia, tik pirmas žingsnis, kuris ėjo per caro kalėjimus ir lagerius, bet vedė jau į nepriklausomybę. Ir vis dėlto jau 1918 m. Lietuvos nepriklausoma valstybė buvo atkurta, nors tuo metu, tam veiksmui buvo labai sudėtingos sąlygos. Šalis buvo okupuota Vokietijos, bet ir po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvą dar valdė vokiečiai. Jie reikalavo, kad Lietuvos Taryba paskelbtų amžinąją sąjungą su Vokietija, tačiau, lapkritį Vokietijoje kilus revoliucijai, Lietuva liko neprijungta prie Vokietijos. 1918 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperijos teisių perėmėja Sovietų Rusija panaikino Abiejų Tautų Respublikos padalijimo aktus (Valstybė, kaip buvusi abiejų tautų (Lietuvos ir Lenkijos) respublika (ATR) jau neatsikūrė. Susidarė dvi naujos savarankiškos valstybės – Lietuva ir Lenkija. Kitose ATR priklausiusios teritorijos dalyse sukurtos Baltarusijos SSR, Ukrainos SSR ir Latvija) ir Lietuvos nepriklausomybė buvo galutinai pripažinta. Tuometinė situacija privertė Lietuvos vyriausybę suvokti, kad be savos kariuomenės Lietuva valstybingumo neišsaugos.
Jau 1918 metais lapkričio 23 d. Ministras Pirmininkas A. Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo įkurta Apsaugos Taryba ir įsakyta pradėti formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką. Kariuomenės kūrimosi metu ir pirmame kovos su bolševikais etape kariuomenę sudarė savanoriai, atsiliepę į 1918 m. gruodžio 29 d. oficialu vyriausybės kvietimą – „Lietuva pavojuje“. Po 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės paskelbimo, tik prasidėjus kurtis Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms, tų pačių metų gruodį į Lietuvą įsiveržė Raudonoji armija. Tuo metu Lietuvai buvo nepaprastai sunku. Lietuvos kariuomenei trūko aprangos ir apavo, trūko ir ginklų. Todėl gausios reguliarios kariuomenės sudaryti negalėjo, o delsti nebuvo kada. Nuolat vyko savanorių registracija, o įvairiuose žmonių susibūrimuose buvo agituojama kuo gausiau dalyvauti. Mūsų kaimynai: sovietų kariai, bermontininkai ir lenkai, naudojosi patogia proga ir iš visų pusių kaip išalkę šakalai veržėsi į Lietuvą. Prijaučiantieji raudoniesiems, norėdami sukliudyti tolimesnį savanorių registravimąsi, vedė akiplėšiškai priešingą agitaciją. Komunistai, per savo agentus, naudojosi prieštaraujančia motyvacija, ėmė agituoti nestoti į Lietuvos kariuomenės savanorių eiles. O tuo tarpu gobšūs kaimynai, ištroškę mūsų žemių, jau žygiavo gilyn į Lietuvą. Kol buvo mobilizuoti pirmieji šauktiniai 1919 m. kovo 5 d., iki to laiko į kariuomenę buvo jau įstoję apie 3000 savanorių, kuriems ir teko atlaikyti į Lietuvą plūstančias pavergėjų gaujas, kol į pagalbą atėjo jauna Lietuvos kariuomenė.
1919 -1920 m., dar tik Lietuvos kariuomenės kūrybos proceso metu, teko kautis su trimis priešiškomis kariuomenėmis dėl Lietuvos laisvės ir teritorijos vientisumo išsaugojimo. Lietuvai teko atremti bolševikinės Rusijos puolimą, kuri dalį užimtos Lietuvos teritorijos jungė su Baltarusijos ir įkūrė Litbelos respubliką (1919 m. vasario – rugpjūčio mėn. buvo įkurta, Baltarusijos ir dalies Lietuvos teritorijos, užimtos Raudonosios armijos, tarybinė respublika Litbelas. Vilniuje buvo sudaryta šios valstybės vadovybė. Liaudies komisarų tarybos pirmininku tapo Vincas Mickevičius – Kapsukas. Litbelas dalinai buvo pavaldus Sovietų Rusijai. Ir egzistavo tik 1919 m. vasario – rugpjūčio mėnesiais. Lietuvos kariuomenei sumušus sovietų įsibrovėlius Litbelas suiro). Netrukus mūsų kariuomenei teko atremti bermontininkų priešiškus karinius veiksmus ir Lenkų kėslus prisijungti Lietuvos teritoriją prie atkuriamos Lenkijos valstybės ir vėl bandyti sudaryti naudingą lenkams kažkokį konglomeratą. Sėkmingai buvo atremtas ir bolševikų ir bermontininkų puolimas, sunkiausios kovos vyko su stipriausiu priešu – Lenkijos kariuomene. Tuo metu tik besikuriančiai jaunai Lietuvos kariuomenei nepavyko išvengti teritorinių praradimų, tačiau Lietuvos valstybingumas buvo išsaugotas. Ir kiek mūsų kariai tada apgynė žemės, tiek šiandien jos ir turime. Vasario 16-osios pasirašytą nepriklausomybės aktą Sovietų Rusija pripažino, 1920 m. liepos 12 d. pasirašydama su atkurta Lietuva Taikos sutartį. Deja, taika truko tik iki 1940 metų. Lietuvos kariuomenė suvaidino lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos valstybę – po Nepriklausomybės kovų sustiprėjo, tapo ne tik gausi, bet ir moderni ginkluota jėga. Išaugo iki 40600 karių. Tačiau, kai 1941 m. birželio 14 d. Lietuvai buvo įteiktas Sovietų Sąjungos ultimatumas, Lietuvai iškilo okupacijos grėsmė. Paskutiniame vyriausybės posėdyje politinis sprendimas pasipriešinti nebuvo priimtas dėl daugumos ministru baiminimosi supykinti okupantą, o esamasis kariuomenės vadas išdavikiškai pasisakė už tai, kad reikia nesipriešinti ir sutikti su visais reikalavimais. Lietuvos vyriausybė pasidavė savavališkai, iškeldama rankas be šūvio, bet okupantas žengdamas jau pirmuosius žingsnius į Lietuvą laistė Lietuvos žemę mūsų pasienio sargybos krauju. O Lietuvos kariuomenė buvo sunaikinta be kovos ir palaipsniui. Dalis buvo integruotą į Rusijos kariuomenę, maždaug 2 tūkstančiai Lietuvos karininkų ir apie 4,5 tūkstančio kareivių buvo suimta ir išsiųsta į koncentracijos lagerius, kur dauguma buvo nužudyti arba mirė nuo bado ar kitų nepakeliamų sąlygų. Ir visą tai įvyko tik vienų metų laikotarpyje. O jau 1941 m. birželio pradžioje Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) vadovai (LAF-o įkūrėjas – nepriklausomos Lietuvos įgaliotinis Berlyne, Kazys Škirpa), gavo duomenų, kad karas prasidės tarp birželio 17 ir 27 dienos. Slaptai, buvo kviečiamas patriotiškai išauklėtas Lietuvos jaunimas ir ruoštis sukilimui. Sukilimo pagrindinis tikslas buvo pasinaudoti palankia situacija, tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos prasidėjusiu karu – atkurti nepriklausoma Lietuvos valstybę. Žemaičių krašte buvo sudaryti ryšiai su Telšių moksleiviais, kontaktai su Vokietija. Kretingos, Telšių, Mažeikių ir kitų Lietuvos aps. ir vlsč. pogrindžio dalyviai sukilimui rengėsi jau iš anksto. Pogrindininkai kaupė ginklus, steigė pogrindžio organizacijas ir labai atsargiai verbavo į jas narius, kurie prasidėjus karui turėjo būti apginkluoti ir stoti į kovą su sovietų okupaciniu rėžimu. Rengė ir platino antį okupacinę patriotinę ir kovinę nuotaiką žadinančią literatūrą. Įkurti pogrindžio organizaciją inspiravo Telšių gimnazijos moksleivis Jurgis Petriūnas, gyvenantis Pamarkijos kaime Nevarėnų vlsč. Štabą sudarė: vadas A. Brencius, jo pavaduotojas Liudas Montrimas, ginklininkas J. Petriūnas ir patarėjas Bonifacas Petriūnas (buvęs Telšių apskrities viršininkas). Štabas buvo įkurtas Nevarėnų vlsč., Pamarkijos miške Sudinto ūkyje. Ir štai, pogrindyje gautos žinios pasitvirtino.
Ankstyvą birželio 22-osios rytą lėktuvų gausmas ir stiprus sprogimo garsai pabudino Telšius iš miego, o virš Telšių kamuoliais jau draikėsi karo dūmai. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, atsirado viltis atkurti nepriklausomybę ir Lietuvos kariuomenę. Iš pradžių atrodė, kad vokiečiai remia lietuvių norą būti laisviems. Vokiečių karinė vadovybė leido kurti Lietuviškus savisaugos batalionus, kurie, kaip tikėjosi lietuviai, taps atkuriamos Lietuvos kariuomenės pagrindu. Bet Vokietija neketino leisti atsikurti Lietuvos valstybei, o kuriami lietuviški batalionai turėjo tarnauti vokiečiams Rytų fronte. Kurti SS legioną Lietuviai nesutiko – boikotavo. Todėl vienintelėje Lietuvoje, iš visų vokiečių okupuotų kraštų, nebuvo sukurta SS legiono. Rytų frontui artėjant į Vakarus vokiečiai buvo priversti sutikti su kai kuriais lietuvių reikalavimais ir leisti organizuoti Lietuvos vietinę rinktinę, kuri turėjo tapti atsikuriančios Lietuvos kariuomenės pagrindu ir veikti tik Lietuvos teritorijoje. Vokiečių tikslas buvo rinktinę išnaudoti savo poreikiams Rytų fronte. Tam priešinosi Vietinės rinktinės vadas gen. P. Plechavičius, jis buvo suimtas kartu su Štabu, o rinktinė išformuota. Vokiečiai nuginkluodami Vilniaus krašto rinktinės batalionus sušaudė apie 150 lietuvių karių.
Artėjant sovietų kariuomenei prie Lietuvos, dalis patriotiškai nusiteikusių Lietuvos vyrų pasiryžusiu ginti Lietuvą nuo neišvengiamos antros sovietų okupacijos ėmė ruoštis partizaninei kovai, dalis jų jungėsi prie Lietuvos karininkų. Jų iniciatyva buvo pradėtos kurti Tėvynės apsaugos rinktinės, ir kartu su vokiečių kariuomene planavo stoti į kovą prieš besiveržiančią sovietų kariuomenę, bet kautynėse prie Sedos rinktinė buvo sutriuškinta sovietų kariuomenės. Sedos kautynėms vadovavo lietuviai karininkai ir kovėsi jie ne už irstančią Vokietiją, o gynė savo šalį, savo Tėvynę. Suprantama, kad Tėvynės apsaugos rinktinės įsteigimas, taip kaip ir generolo P. Plechavičiaus vadovaujamos Vietinės rinktinės kūrimas, buvo bandymas atkurti Lietuvos kariuomenę. Manau, kad šie kariuomenės kūrimo modeliai buvo pasirinkti per vėlai.
1944 m. Vėlyvas ruduo, ankstu spalio 10 d. rytą dar tamsa tirštai dengė Žemaičių sostinę Telšius, kai visais keliais ir keleliais važiavo raudonųjų okupantų tankų kolonos ir sunkvežimių voros pilnos prikimštos kareivių. Prasidėjo antroji sovietų Rusijos okupacija, prasidėjo ir partizaninis karas, tai aršių kovų ir didelių žūčių karas be fronto, partizanų krauju aplaistytais Lietuvos miškų, raistų ir tėviškės sodybų keliais ir keleliais. Dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės sunki partizaninė kova tęsėsi beveik visą dešimtmetį. Ir tik dvasinė stiprybė teikė ištvermės, jėgų ir ryžto nevergauti, nepasiduoti atėjūnams. Ir vasario 16-ąją šventėme tyliai, paslapčiomis iškeldami tai šen, tai ten trispalves vėliavas, kurios plevėsuodamos vasario 16-osios rytą sukeldavo nervinį šoką raudoniesiems Mes kitaip gyventi negalėjome. Ji mūsų širdyse buvo užgimusi dar motinos iščiuose tada kai mūsų tautos sūnus... po daugelio nelaisvės metų 1918 m. vasario 16-ąją paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Beveik 50 metų Įvairiais būdais buvo stengiamasi ištrinti ją iš mūsų atminties. Gyvenome viltimi, tikėjimu ir laukimu.
1949 metais vasario 2-22 d. visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuris vyko Šiaulių aps. Minaičių km. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Vasario 16-osios deklaracijos uždegtu fakelu lietuvių tautą įvairiais būdais ir priemonėmis vedė į kovą šimtatūkstantinėmis žmonių miniomis, kurios valstybės gynime dalyvavo be ginklo: budėjome prie spaudos rūmų, televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastatų ir kt. Tik tokiu taikiu būdu mūsų Tėvynė – Lietuva buvo išvaduota, išplėšta iš galingo slibino nasrų, nors per šį laikotarpį – 1944 – 1991 m. – aukų buvo nepaprastai daug. Mūsų tautos išrinkti sąjūdžio parlamentarai pačiu optimaliausiu persitvarkymui laiku nieko nelaukdami ir netęsdami brangaus laiko 1990 m. kovo 11-ąją pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą – atsiskyrimo nuo SSRS. Lietuva, kaip ir kitos mūsų Pabaltijo sesės, buvo Ribbentropo – Molotovo pakto auka. Tą kovo 11-osios dieną budėjome prie Aukščiausios Tarybos rūmų, žmonių buvo labai daug. Budėjimas – laukimas tęsėsi ir vakare iki vėlumos. Jau vakaras vėlyvas, šalta, oras drėgnas, bet visi neatsitraukdami nuo Parlamento rūmų kantriai laukėme.
22.44 val. į Parlamento rūmų balkoną išėjo Aukščiausios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, žmonės sukluso. Jis sveikino Lietuvą, sveikino parlamentą ir čia susirinkusius pranešdamas džiugią žinią, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba, remdamasi 1918 metų vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos Nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo teisinės galios, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktą. Šį aktą pasirašė LR Aukščiausios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Tarybos nariai. Beribį džiaugsmą žmonės išreiškė aplodismentais, daug kartų šaukdami Ačiū, Ačiū, A... Šluostydamiesi džiaugsmo ašaras, glėbesčiavosi ir sveikino vieni kitus. Bet jautėme, kad tai dar ne viskas. Tas džiaugsmas galėjo būti tik sąlyginis, nes rusų kariuomenė dar čia – Lietuvoje, jos agresyvūs veiksmai dar nenuspėjami, nes Rusija nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. Ir nežiūrint to, kad Lietuva jau 1990 m. kovo 11-osios buvo paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos, Raudonosios armijos pajėgos nepaisydamos lietuvių tautos valios, skubėjo atkurti sovietinę Konstituciją ir jau 1991 m. sausio 11 – 12 dienomis šturmavo kelis svarbius pastatus Vilniuje.
Sausio 13-osios skaudūs įvykiai prie televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio 49 pareikalavo net 14 žmonių aukų ir keli šimtai žmonių buvo sužeista. Po 1990-ųjų kovo 11- osios praėjo jau 25 metai kai gyvename laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje. Nepaprastai džiaugiuosi ir sveikinu visus laukusius Lietuvos Nepriklausomybės ir jos švenčių. Ir tikiu, jei grėstų vėl mūsų tėvynei pavojus, išgirdę jos šaukinius, kad „Lietuva Pavojuje“ vėl skubėtume ir stotume greta viens kito petys petyn ir jei jau ne mes, tai mūsų vaikai ir vaikaičiai.
Atgal
