Tautos mokykla
03 04. Lietuvos Sąjūdžio XV-asis suvažiavimas (2 dalis)
Atkurtos Lietuvos pirmojo vadovo, Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininko prof. Vytauto Landsbergio kalba.
Mieli sąjūdininkai – vyrai ir moterys, moterys ir vyrai!
Esame garbinga organizacija, gimusi jau beveik prieš 28 metus iš Lietuvos žmonių gerosios valios, paveldėto laisvės troškimo ir Apvaizdos malonės.
Atlikom didelių darbų: sutelkėm piliečius ir atkūrėm savo valstybę: išvairavom ją pro pavojų uolas, įtvirtinom iš naujo Lietuvos Respubliką tarp laisvųjų pasaulio tautų ir jų organizacijose. Kuriam toliau, kiek sekasi, ją saugesnę, atvirą keliams į gerovę, vildamiesi, kad daug žmonių bus geros valios ir verti Apvaizdos malonių. Ne vagys, ne melagiai.
Jau senokai nebesame, kaip buvome, pagrindinė Lietuvos jėga – Atgimimo variklis; kai kada net susimąstome – gal nebereikalingi? Ypač, kad visuomenėje veikia ir ją vairuoja tokios protingos, nesavanaudiškos ir pasišventusios politinės partijos su savo lyderiais, ministrais ir kombinatoriais. O gal ne visai taip, gal nekenktų ir mūsų, Lietuvos Sąjūdžio, talka ir patarimas? Tebesame, būsime reikalingi ne mažiau, negu prieš dešimt metų, jei tik būsime iš tikrųjų valstybės talka ir patarimas. Ypač nūnai, pasaulio moralinės ir politinės krizės laikotarpiu.
Kokia šiandien geros valios organizacijos prasmė, kokia būtų Sąjūdžio misija?
Ji pakankamai aiški. Telkti visus, kurie nori gyventi būry kaip Lietuva, ir kurie gali dar įtakoti aplinkinius, kad ir tie norėtų gyventi čia. Suprantama, nesmaugdami kits kito ir nežudydami. Tačiau, ketindamas telkti, Sąjūdis turi telktis ir pats, o ne ardytis. Indų ir Tibeto išmintis sako: „Gyventi geriau, negu mirti“. Tu, žmogau, miels (Donelaičio kreipinys), juk normaliai linki tos gyvasties ir savo artimiesiems, padedi jiems. Tada esi normalus.
Iš čia ir kitos taisyklės: „Gyventi santarvėje, gėrio meilėje ir bendradarbiaujant yra geriau, negu murdytis priešiškume ir kits kitą griaunant, žeminant“. Tai tinka ir valstybėms, kurios dažnai elgiasi kaip blogo pavyzdžio pagadinti vaikai. Na, ir visai paprastai: „Mylėti gyvenimą ir artimus žmones yra geriau, negu jų nekęsti arba numoti ranka“. Tik neužsismauk sau ant kaklo, žmogau miels, visai mažo artimųjų („našlių“) rato, nes dar įsikalbėsi, kad visas likęs pasaulis yra priešai.„Krugom vragi“, tai jau liga.
Tai matau Sąjūdžio misiją: saugoti Lietuvą nuo išnykimo.
Puoselėti atjautą, globą, meilę. Ypač vaikams, čia skaudus rodiklis.
Lietuvos Sąjūdis – kam jis?
Atsakykim sau: kad Lietuva būtų, - ir nesuabejosime savimi.
Talkoje galime daug nuveikti, kad Lietuva būtų. Talkos reikmė dabar ypač didelė dėl atėjusio didžiųjų grėsmių meto. Klimato atšilimas, žemės drebėjimai... deja, didžiausioji grėsmė yra pakrikęs žmogus. Jam vaidenasi, neva visur – mirtinos varžybos, ir jis pradeda taip galvoti, taip gyventi. Variklis – godulys. Ir baimė, o iš jos – neapykanta.
Jau bent prieš porą metų, apie 2013-2014 metus, Putino Rusija paskelbė ideologinį karą Vakarams, nelyginant fanatikų džihadą: mat susapnavo, kad demokratiniai Vakarai nori ją sunaikinti. „Vakarai“ dabar ten keiksmažodis, pirmiausiai tiems, kuriuos valdiška TV gerai praplovė. Platinamas vaizdelis, neva pasauly vyksta varžybos tarp Rusijos ir Europos Sąjungos – kuri jų daugiau žemių užimsianti. Kad Ukraina pati gali ko nors norėti – nė negalvokit! Maskva neleis Ukrainos į Europą, ir vardan to jau užmušė per 10 000 ukrainiečių, o pusantro milijono išvarė iš karo sugriautų namų. Tik Europa to dar nedrįsta įvardyti.
Kremliaus propagandistų užduotis – sujaukti žmonių protus ir pasirinkimus, „perimti“ tautas, tariamai nuklydusias į gendančius Vakarus. Aišku, ir mes – tų „paklydusių“ tarpe, todėl norint mus atgriebti reikia visaip varyti smegenų plovyklą prieš Europos Sąjungą. Skatinti separatizmą nuo Europos! – štai kas p. Putinui velniškai patiktų. Jam beliktų tik pastovėti baloje su sietu.
Matom antieuropizmų Graikijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, savaip – Didžiojoje Britanijoje, mada neaplenkė nė Lietuvos. ES išardymas būtų globali Kremliaus pergalė, todėl ten dėta vilčių, kad Lietuva per žemės rinkos referendumą atmes Europos sutartį. Čia ir Sąjūdžiui teko laikyti europinio pasirinkimo egzaminą, ir tokių išmėginimų dar gali ateiti ne vienas.
Europos bendruomeniškumas, šalių savitarpio pagalba ir bendra socialinė, gynybinė politika - tai Lietuvos būdas išlikti. Vieniši būtume lengvas kąsnelis. Kylant vaikiškiems ginčams , ar ne geriau būtų lakstyti pavieniui ir graužti Maskvos riestainius, Sąjūdžio protas turi ką veikti. Žinoma, reiktų skatinti ir visų mūsų norą gyventi, džiaugtis šeimomis ir vaikais. Sąjūdžio šeimų šventės būtų itin gražus dalykas. Įsirašykime tai į veiklos planus, telkime jaunas šeimas. Priešintumės palaipsniam Lietuvos nykimui dėl keisto nenoro gyventi apskritai bei egoistiškos nemeilės. Kiekvienas viešai besirūpinantis tuo nykimu galėtų pažvelgti į save: o kiek turiu, kiek auginu vaikų“?
Žinia, galime išnykti ir staigiai. Arba dėl karo – revanšistinės Rytų agresijos, nuo kurios bėgtume palikę savo šalį dar greičiau, negu dabar; arba dėl ekologinės agresijos, aplinkos ir vilties naikinimo, kuo mums gresia Astravo grabas.
Jeigu nesustabdysime projektuojamo nešvarios, nesaugios branduolinės energijos monstro, į kurio rizikos zoną patenka Vilnius, tai visa Rytų Lietuva, kartu su šalies sostine, veikiausiai netektų patrauklumo investicinei ir kitokiai plėtrai. Gyventojai, tad ir lenkai, baltarusiai, ne vien lietuviai, patirs tiesioginį socialinį smūgį ir spaudimą, o branduolinė katastrofa iš rusiško dar nemėginto, normaliai gendančio reaktoriaus kabės visiems ant galvų kaip giljotina. Lietuvos Vyriausybė turi elgtis ryžtingai, kartu su Seimu priimti nedelsiamą įstatyminį sprendimą, kad nešvari energija iš Astravo netekės nei į Lietuvą, nei per Lietuvą. Tada šios bombos statyba taps ekonomiškai beprasmė. Prie tokio mūsų ekonominio boikoto galės prisidėti mūsų dar nelaidojančios sąjungininkės – ES ir NATO šalys – ir Lietuva bus išgelbėta. Iškelkime visiems klausimą, svarstykime visuomenės susirinkimuose.
Lygiagrečiai reikia rengtis to turinio nacionaliniam referendumui. Jis galėtų būti surengtas kartu su Seimo rinkimais. Tam, kaip ir senais laikais, žūtbūt reikalingas veiksnus Lietuvos Sąjūdis, kuris nelauktų, kol partijos kasysis pleiskanotus pakaušius. Žinoma, Sąjūdis turėtų būti ir susiklausęs, darnus, patrauklus jaunimui bei visiems ateisiantiems į talką, į Tėvynės gynybą. Išplėtokime visuomenėje šią idėją ir gausim atsakymą, ar Lietuva nori gyventi.
Lietuvos Sąjūdis nuo pat užgimimo ėjo gydyti visuomenės skaudulių. Gydyti, pirmiausia, viešumu. Kėlėme aikštėn, reikalavome šalinti pareigūnų ir įstaigų korupcijos negeroves, politinį parsidavinėjimą, sistemines posovietines grupių egoizmo, interesiukų tvarkymosi ir nusikalstamo abejingumo ydas. Čia ir taikstymasis su teisingumo sistemos pajungimu neteisingumui, iš ko žmonėse randasi daug pavojingo nusivylimo, skatinančio ieškoti laimės ne Lietuvoje, užuot gerinus Lietuvą. Atėjome iki to, kad pats Seimas tyčiojasi iš savęs ir kitų valstybės institucijų, iš sveiko proto ir ką tik priimtų įstatymų. Antai pasityčiojo iš himno, sugiedojęs jį dukart. Turint balsų daugumą, valdžiai marios iki kelių!
Sąjūdis tiesiog pašauktas telkti žmones bei reikšti jų bendrus Lietuvai likiminius rūpesčius; kai kurie atsispindi Suvažiavimui parengtose rezoliucijose. O rūpesčiai kyla ir kyla arba kraujuoja metų metais be politinių partijų dėmesio ir įstatyminių geros valios sprendimų. Skaudulius eksploatuoja nedraugiškos Lietuvai jėgos, peikiančios mūsų pasirinktą Nepriklausomybės kelią, mat vergijoj buvę geriau. Jos eina mūsų skaldyti ir ardyti, plečia perkamąją, žmonių sąmonę manipuliuojančią žiniasklaidą. Internetinė žiniasklaida – didelė erdvė ir gėriui, ir blogiui. Žmonės, ypač jauni, ieško vienijimosi būdų, tai verta ir gaivinti turėtus Sąjūdyje mokytojų, medikų, teisininkų, žemdirbių susivienijimus, ir telkti naujus darinius būtent prie aktyvaus, veiksmingo Sąjūdžio.
Atgal
