Tautos mokykla
12 22. Primirštieji Nepriklausomos Lietuvos šviesuoliai Masiuliai
Vytautas Indrašius
Be abejo, būsite skaitę teatro ir kino garsaus aktoriaus Algimanto Masiulio ištraukas iš dienoraščio „Tema; visada yra galimybė...“(2001m), tuomet tikrai pastebėjote, koks žmogaus, skaidrus nuoširdumas, kartais per didelis atvirumas, tačiau jis patrauklus ir užburiantis.
Bet mažai kas žino, kad Algimanto Masiulio proseneliai Mataušas ir Ciprijonas (Kipras) Masiuliai, 1863 m. sukilimo tremtiniai nuo Užpalių, iš Traidžiūnų kaimo. Aktorius tai girdėjo iš savo tėvo Kęstučio pasakojimų, bet tik antroje gyvenimo pusėje, 1992 m. liepos 4 d., vasarodamas Sudeikiuose, sumanė nuvažiuoti į paslaptingąjį prosenelių kraštą.
„Ekskursija į mano prosenelių tėviškę – Traidžiūnų kaimą. Tai gilus gilus kaimas Šventosios slėnyje, tarp šimtamečių medžių, kalnų ir, matyt, piliakalnių. Kapinaitės – kaip du mano butai... Tokios mažytės. Jau, žinoma, apleistos. Įdomu, kad pirmoje troboje gyvena... Masiulienė. Ji ne vietinė, o iš kur kilęs jos velionis vyras, ji nežino. Taigi apsidairėme (važiavome visi – žentas Laisvis , duktė Milda, anūkė Agnytė), apžiūrėjome du kapelius, Utenoje papietavome ir „namo“ į Sudeikius.“
Lietuviškos spaudos platintojas Izidorius Masiulis, nuotr. 1911 m.
Aktorius iš Traidžiūnų išvažiavo nusivylęs, kad nieko nerado, kad primityviai gyventa jo protėvių. Išvažiavo kankinamas klausimo; tai už ką tuomet caras juos ištrėmė, gal todėl, kad jie buvo ne baudžiauninkai, o karališkieji ūkininkai?
Mūsų pareiga pažvelgti į praeitį, į kurią ne visiems lemta žvilgterėti...
Nuo Kūčių stalo į Samaros stepes
1863 m. gruodis prieš Kalėdas pripustė gilaus sniego. Kaimas tarsi pašviesėjo, tik Šventosios vaga juodavo paslaptingu tamsumu. Mataušas Masiulis dar pametęs karvėms šieno, pakabino ant vinies kailinius, uždarė trobos duris ir atsisėdo už šv. Kūčių stalo, kurį neskubėdami paruošė motina su sūnumi Ciprijonu.
Pasimeldę už amžiną atilsį tėvelį Izidorių, Masiuliai tyliai valgė šventinę vakarienę, tik blankius šešėlius judino spragsėdama balana. Staiga duris kažkas pradėjo trankyti. Dar ir dar kartą, palydėdami rusišku; „Atidarykit“
-Ko čia žandarai ieško? – drąsindamas save pratarė Mataušas eidamas atkabinti priemenės kablio.
-Nu, miatežnikų kormilcai, kinkykit arklys. Vy pereselency, - maišydamas lietuviškus žodžius su rusiškais paaiškino Užpalių uriadnikas. Paliepė šiltai apsirengti, apsiauti vailokais, pasiimti maisto, nes kelionė būsianti ilga.
Iš Traidžiūnų į Užpalius per gilų sniegą lėtai yrėsi keturios rogės. Trijose raudojo Prano Mikšio, Nikodemo Repšio ir Karolinos Masiulienės šeimos, ketvirtose įtraukę galvas į milines, žvalgėsi žandarai. Dar kurį laiką paskui tremtinių roges sekės Masiulių Sargis, pasiliko ties Norvaišiais.
Varė juos ilgai, baigėsi žiema, nutirpo sniegas, pakelės puošėsi žiedais ir tik gegužį paliko pereselencus už Volgos, Samaros stepėje, Novoūzensko apskrityje.
Čiornaja Padinoje ir Latvijoje
Čiornaja Padinos kaimo gyventojų 1872 m. sąrašuose, tarpe kitų užpalėnų, randame ir tremtinių Masiulių šeimą. Mataušas Masiulis – 31 m. jau vedęs Konstanciją Putrimaitę – 29 m, augina dukrą Rozaliją – 9 metų, sūnus Alfonsą – 5 m. ir Joną – 2 m. Po keturių metų šeima pagausės antra mergaite, kurią pakrikštys Marijonos vardu.
Lietuvos Steigiamojo Seimo narys, agronomas Jonas Masiulis, nuotr. apie 1928 m.
Prie jų gyvena šeimos dar viengungiai Mataušo brolis Ciprijonas Masiulis - 22 metų ir Mataušo žmonos Konstancijos brolis Antanas Putrimas – 27 metų. (Albinas Visockis „ Čiornaja Padinos kaimas XIX a“, žurnalas „Mūsų praeitis“ 1992, Nr.2, psl. 137).
Vėlesnės paieškos atskleis, kad Rozalija Masiulytė (1864 – 1935), ištekės už tremtinio iš Kalbutiškių kaimo, Dusetų valsčiaus Justino Šuto (1855 – 1926) ir persikels į jo namus Talovkos kaime, esančiame už 30 varstų nuo Čiornaja Padinos, o vėliau su šeimyna sugrįš į dar carinės Rusijos sudėtyje esančią Lietuvą ir įsikurs Kamajėlių dvare. Apie jauniausios Mataušo Masiulio dukters Marijonos likimą žinių neradau.
Tremtiniai Masiuliai Čiornaja Padinoje greitai pasistatė namus, pradėjo įdirbinėti didesnius žemės plotus ir tapo turtingais ūkininkais. Jų širdyse neblėso ilgesys paliktai gimtinei, jos kalbai ir tradicijoms. Gimtojo krašto trauka buvo tokia didelė, kad praturtėję Masiuliai ryžosi palikti Čiornaja Padiną ir persikelti į Lietuvą, arba arčiau jos. Tačiau reikėjo turėti carinės valdžios leidimą. Tam ryžosi Ciprijonas Masiulis (1850 – 1889). Apie 1880 – 1881 metus už 1000 rublių kyšį gavęs laisvo valstiečio amnestiją, nusipirko Latvijoje, netoli Subatės, Rudakų dvarą. Jo sūnus Izidorius valdas praplėtė, - Prodės valsčiuje, Geidiškėse įsigijo sodybą.
Tremtinio Mataušo Masiulio sūnus Alfonsas (1867 – 1934), pasidairęs po Rokiškio kraštą, 1889 m. kovo 13 d. nuo dvarininko Ksaverijaus Machvitco nusipirko Zanapolio palivarką Jūžintų valsčiuje.
Ciprijono Masiulio sūnus Izidorius (1872 – 1911) dar gimė Čiornaja Padinoje, tačiau brendo ir mokėsi Latvijoje. Baigęs Ilūkštės liaudies mokyklą ūkininkavo, gilinosi į Lietuvos istoriją, tiesiog žavėjosi kunigaikščių ir valdovų gyvenimu. Vedęs rokiškietę iš Paliepio sodžiaus, Kazliškio valsčiaus, susilaukė keturių sūnų ir trijų dukrų. Visi Izidoriaus Masiulio sūnūs nešiojo kunigaikščių vardus: Kęstutis, Algirdas, Gediminas ir Vytautas, kas tuo carinės Rusijos imperijoje buvo labai reta. Pats Izidorius palaikė ryšius su knygnešiais. Iš Latvijos į Jūžintus, Kamajus ir Užpalius atveždavo lietuviškų knygų, dažnai ir pats nemokamai jas platino. Daug padėjo netoli Jūžintų gyvenančiam Juozui Otonui Širvydui (1875 – 1935), remdamas jo darbus raštijoje knygomis ir pinigais. Už tai J. O. Širvydas per laikraštėlį „Triusas mužikėlio“ žadėjo išleisti Izidoriaus parašytą šv. Kazimiero dramą. Buvo parašęs ir daugiau dramos veikalų, kurie su apsakymėliais ir kitais rankraščiais žuvo pirmojo Pasaulinio karo metais. Nuo 1908 m. rašinėjo į lietuviškus laikraščius „Viltis“, „Lietuvos ūkininkas“ ir kitus, pasirašydamas pavarde, arba slapyvardžiu Dėdė Margelis, informuodamas apie lietuvių kultūrinę veiklą Subatės valsčiuje. Pinigais paremdavo Rubenės dvare ir Rokiškio apskrityje rengiamus slaptus ir viešus lietuviškus vakarus.
Diplomatas ir verslininkas Vladas Masiulis. nuotr 1931 m.
Rūpestis ūkio reikalais, spaudos platinimas ir kitos bėdos pakirto Izidoriaus Masiulio sveikatą. Po 1911 m. šienapjūtės darbų buvo paguldytas į Daugpilio ligoninę, kurioje birželio 20 d. mirė, nugyvenęs 39 metus. Palaidotas šalia tėvo Subatės kapinėse. Paskutinis prašymas buvo; „tik leisk sūnus mokintis, užaugusius siųsk Lietuvon...“
Darbavosi Lietuvos gerovei
1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, beveik visi Masiuliai persikėlė į Lietuvą. Latvijoje ūkininkauti pasiliko Izidoriaus Masiulio sūnus Vytautas – Rudakų dvare, o dukros Stefanija ir Konstancija – Geidiškėse.
Lietuvos valstybės politinėje ir ūkinėje veikloje ryškiausius pėdsakus paliko Mataušo Masiulio sūnus Steigiamojo Seimo narys, agronomas Jonas Masiulis bei Ciprijono Masiulio sūnus diplomatas ir verslininkas Vladas Masiulis.
Jonas Masiulis (1872 – 1942) gimė Čiornaja Padinoje. Tėvai norėdami, kad sūnus nenutautėtų, pasiuntė į Lietuvą.1884 – 1889 m. Jonas Masiulis mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje ir Kijeve. 1897 - 1899 m. Lenkijoje, Liublino gubernijoje baigė agronomijos ir miškininkystės mokslus. 1900 m. dirbo privačius darbus prie miškų taksacijos ir tvarkymo Vilniaus ir Kauno gubernijose. 1901 m. buvo miškų urėdu pas privatų savininką Minsko gubernijoje. 1902 – 1907 m. administravo medieną ir miškus plotu apie 12000 ha. Voluinės gubernijoje, Ukrainoje.
1908 – 1909 m. kurį laiką gyveno Vilniuje, dirbo agronomu prie Trakų Žemės tvarkytojo komisijos. Aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje, pinigais rėmė lietuviškas organizacijas ir spaudą, buvo vienas iš „Rūtos“ draugijos 1909 m. sausio 11 d. steigėjų ir jos pirmininku. Nuo 1907 m. Lietuvos Mokslo draugijos narys. 1910 m. drauge su inž. P. Juodele, dr. J. Basanavičiumi, įsteigė Cemento gamybos bendrovę, prisidėdamas 10 000 rublių įnašu. Prie Merkio, Pamerkių kaime nupirko 19 ha žemės su kreidos telkiniais. 1912 – 1913 m. buvo pastatytas nedidelis cemento fabrikas, gaminęs cementą. Kilus 1915 m. karui cemento gamyba buvo sustabdyta, įrengimus išsivežė vokiečiai.
Nuo 1919 m. gyveno Kaune. 1919 m. išrenkamas į Kauno miesto valdybą, o birželio 16 d. į Steigiamojo Seimo rinkimų komisiją įstatymui paruošti. Pagal Lietuvos Valstiečių liaudininkų sąjungos sąrašą nuo Panevėžio apygardos 1920 m. gegužės 15 d. išrinktas Steigiamojo Seimo nariu. Dirbo Seimo nuolatinėse Ekonominėje ir Žemės reformos komisijose. Aktyviai reiškėsi svarstant įstatymų projektus, pasirašė vieną interpeliaciją, reikšdavo savo nuomonę Valstiečių liaudininkų frakcijų blokų posėdžiuose. Skirtingai nuo daugumos, jis bloko posėdžiuose balsavo už Prezidento institucijos LR politinėje sistemoje reikalingumą. Seime dirbo neilgai ir 1920 m. liepos 6 d. iš jo pasitraukė. Pasak jo „Pradėjus steigiamąjam Seimui vilkinti Žemės reformą per telegrafą, pasijutau esąs ne savo vietoje ir iš Seimo pasitraukiau per tris mėnesius nuo dienos jo sušaukimo“.
Atsisakęs Seimo nario mandato, Jonas Masiulis iki 1923 m. gegužės vertėsi miškų prekyba. Ir toliau dalyvavo Lietuvos Valstiečių liaudininkų sąjungos veikloje. 1924 m. gruodžio 7 – 9 d, šios partijos suvažiavime buvo išrinktas į Vyriausiąjį Garbės teismą.
Vėliau Jonas Masiulis dirbo Žemės ūkio draugijose ir 1922 m. steigė jų sąjungą, 1923 m. virtusia Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga. Joje keletą metų buvo valdybos pirmininku bei direktoriumi, kartu būdamas Žemės ūkio rūmų ir kitų ūkinių organizacijų vadovu. Taip pat ilgą laiką nuo 1927 iki 1936 m. buvo Lietuvos banko valdybos nariu. Dalyvavo steigiant ekonomines respublikos organizacijas ir akcines bendroves („Maistas“, „Plyta“ (1922), „Žalgiris“, „Agrokultūra (1928) ir kitas). Ūkinėmis ir visuomeninėmis temomis rašė laikraščiuose; „Viltis“, „Žemdirbys“, „Kooperatorius“, „Žemė“, atsakinėjo į įvairių ūkininkų užklausimus. Buvo renkamas Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos tarnautojų taupomosios kasos valdybos nariu, buvo Lietuvos agronomų sąjungos nariu.
Turėjo vyriausybinius apdovanojimus; LDK Gedimino III laipsnio ordiną (1928 05 15) ir Lietuvos Nepriklausomybės 10- čio medalį.
Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos mėn. iš Kauno grįžo į savo pavyzdinį 176 ha. ūkį Gudiškių dvarą, Kamajų valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Gudiškes su 213 ha žemės Jonas Masiulis įsigijo 1915 m. birželio 27 d. nuo Antano Pajėdos. 1919 – 1920 m. Žemės reformos įstatymu, Jono Masiulio valdos buvo apkarpytos, paliekant 176, 62 ha. Nusavinta žemė išdalinta dvare gyvenusiems bežemiams.
Aktoriaus Algimanto Masiulio tėvas pienininkas Jonas - Kęstutis Masiulis su sūnumis Algimantu (dešinėje) ir Gintautu Vilniuje 1942 m.
1941 m. gegužį, Kamajų liaudies teismo už tariamą „sabotažą“ dvarininką Joną Masiulį nubaudė 10 metų. Bausmę tuojau patvirtino Kauno komunistinė valdžia ir iki 1941 m. gegužės 30 d. laikė Panevėžio kalėjime. Artimieji suprato, kad jį ten galėjo nužudyti, nes buvo gražinti kai kurie jo daiktai. Kitais duomenimis, kad buvo 1941 m. gegužės 30 d. išvežtas į Maskvą, nuteistas 10 metų, o vėliau ištremtas į Karagandos lagerį, kur 1942 m. mirė. Deja, Lietuvos archyvuose nėra jo represinės bylos, todėl negalime patikslinti žūties aplinkybių. (A. Mažiulis „Lietuvių enciklopedija“ Bostonas, 1959, tom. 17, psl. 445. D. Stakeliūnaitė „Lietuvos steigiamojo Seimo (1920 – 1922 metų) narių biografinis žodynas“, Vilnius, 2006, psl 241 – 242). V. Terleckas „Lietuvos bankininkai“.
Jonas Masiulis su žmona Sofija Stauskaite turėjo dukrą Danutę, sūnus Vytautą ir Tomą. Tomas (gim. 1921) po studijų Vytauto Didžiojo universitete, pasiliko Kaune. Vytautas (1915 – 1944), baigęs Dotnuvos žemės ūkio akademiją, su žmona agronome ūkininkavo tėvų dvare Gudiškėse. Tačiau Vytautas persišaldęs 1944 m. sausio 27 d. mirė, o žmoną Mariją Masiulienę su dviem sūneliais Jonu (gim. 1941) ir Vytautu (gim. 1943), apšaukė buožėmis ir 1949 m. kovo 27 d, ištrėmė į Jakutiją. Iš ten į Lietuvą niekas nebesugrįžo. O pavyzdiniuose dvaro rūmuose Gudiškėse apgyvendino prasigėrusius kolūkiečius.
Tremtinio Ciprijono Masiulio sūnus Vladas Masiulis (1887 08 26 - 1954 01 22), pamirštas Lietuvos diplomatijos darbuotojas, konsulas, žymus prekybininkas ir verslininkas, gimė Latvijoje, Subatės valsčiuje, kitais duomenimis Rokiškio apskrityje, Panemunėlio valsčiuje. Baigęs Ilūkštės progimnazija, toliau mokslus tęsė Varšuvoje, ir dirbo pas brolį Stasį Masiulį užsienio prekybos firmose, iškildamas iki firmos Alfa Laval skyrių vedėjo.
1916 m. su šeima išvyko į Peterburgą, ir 1919 m. grįžo į Kauną. Tačiau gyveno neilgai, Lietuvos vyriausybė jį 1920 m. balandžio 2 d. paskyrė prekybos skyriaus vedėju prie Lietuvos pasiuntinybės Berlyne, o nuo 1923 m. spalio 15 d. Lietuvos respublikos pirmuoju konsulatu Tilžėje. Šias pareigas sunkiu Lietuvai metu garbingai vykdė iki 1927 m. kovo 1 d., kol jį pakeitė Eduardas Jatulis. Pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos Vladas Masiulis išėjo į prekybos ir pramonės sritį. Praplėtė prekybos namų „V. Masiulis ir J. Baltrušaitis“, įkurtų 1922 m. Šiauliuose veiklą, įsteigdamas naujus skyrius Telšiuose, Panevėžyje ir kitur. Prekybos namai prekiavo Žemės ūkio mašinomis, žemdirbystės ir pienininkystės įrengimais. Su pasisekimu dalyvavo 1928 m. birželio 28 – liepos 3 d. 7-je Respublikinėje žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune.
Teatro ir kino aktorius Algimantas Masiulis apkabinęs mamą. Priekyje iš dešinės, žmona Gražina, anūkė Agnė ir žmonos dukterėčia Rita. nuotr. 1981 m.
1929 m. gegužės mėn. danai įsteigė garbės konsulatą Šiauliuose. Danijos garbės konsulu paskiriamas Vladas Masiulis, bene iki 1931 m. dirbęs skyriaus vedėju žemės ūkio mašinų atstovybėje Danijoje. Šiauliuose įsteigė modernią „Bangos“ kepyklą, makaronų fabriką, buvo renkamas Šiaulių miesto tarybos nariu. Trumpai apibudinant buvo iškili Lietuvos pramonės verslo asmenybė ne tik Šiauliuose, bet ir visoje šalyje. (LCVA, f. 412, ap. 16m, b. 515 ir 804, A. Mažiulis „Lietuvių enciklopedija“, Bostonas, 1959, tom. 17, psl. 446).
1940 m. rugpjūčio mėnesį bolševikai nusavino Vlado Masiulio prekybinę firmą „Mašinūkis“, didelę „Bangos“ kepyklą ir kitas įmones Šiauliuose, o jį patį su žmona Elena 1941 m. birželyje išvežė į Sibirą. Pradžioje nuvežė į Tengą, Onkudajaus rajone, Altajaus krašte. Po pasirodė per maža, 1942 m. nutrėmė į Jakutiją, Ust Janos rajoną Kresti kaimą, 1950 m. leido apsigyventi Jakutsko mieste, 1947 m. liepos 18 d. Jakutijoje mirė žmona, o 1954 m. sausio 22 d. Jakutske ir pats Vladas Masiulis. Kartu ištrėmė du jų sūnus; Algirdą – Marijoną ir Jurgį – Algimantą.
Toks būtų trumpas pasakojimas apie primirštus Lietuvos šviesuolius Masiulius. Jų nebuvo pamiršęs garsus teatro ir kino aktorius Algimantas Masiulis (1931 07 10 Surdegyje, Anykščių rajonas – 2008 Kaune), ieškodamas giminės ištakų Utenos krašte, prie Šventosios upės prigludusiame Traidžiūnų kaime. Aktoriaus tėvas Jonas – Kęstutis Masiulis (1897 – 1968), stipraus charakterio, ūmaus būdo, principingas ir apsišvietęs pienininkas, palaidotas Šilutėje. Senelis Izidorius Masiulis (1872 – 1911) jau ankščiau aprašytas lietuviškos spaudos platintojas, palaidotas Latvijoje, Subatės kapinėse. Ten pat ilsisi ir prosenelis Ciprijonas Masiulis (1850 – 1889), iškentęs tremtinio dalią, sugebėjęs palenkti caro valdininkus ir išsipirkęs amnestiją, įsigijo Rudakų dvarą ir išmokslino vaikus.
Atgal
