Tautos mokykla
12 15. Kur tikrasis lobis slepias...
Trumpa vienos kelionės istorija
Gabija Mackevičiūtė
Lietuvos švietimo istorijos muziejus
Tik už Vievio išnyram iš rūko miglos, saule nutvieksti Vilniaus kalneliai sveikina mus. Lydimos pušų pušelių, tarp vienas už kitą įmantresnių statinių, labiau primenančių ne gyvenamuosius namus, o dailės galerijas ar reabilitacines klinikas, siauručiu asfalto keliuku, pro buvusių pionierių stovyklų medinius vaiduoklėlius riedam link specialiųjų socialinės globos „Tremtinių namų“... Tikrai nežinom, kas mūsų laukia... Nors šių namų direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Ona Ulozienė, jau ne kart rašė, skambino ir siekė mūsų dėmesio, tikindama, kad būtent pas juos tebegyvena didysis nepramanytų istorijų, neišdildomos gyvenimiškos patirties lobis – mūsų tautos, stiprybės, tikėjimo, Lietuvos herojai ir kankiniai... Pavargusiais kūnais, bet jauna dvasia...
A.Skabickienė, O.Vincevičienė, R.Vaikutytė ir G.Mackevičiūtė, Tremtinių namai
Ant „Tremtinių namų“ įėjimo stoginės sėdi baltas angelas, lyg iš Kauno Rotušės aikštės atlėkęs... Vos pravėrus duris mus pasitinka malonus kvapas iš valgyklėlės ir jaunuolis, spindinčiom juodom akim, kuris greitakalbe raportuoja: esu italas savanoris, nieko nesuprantu... Skamba lyg kokia apsauginė mantrelė. Netrukus O. Ulozienės ir užimtumo specialistės Ievos Lukošaitytės esame nukreipiamos tikslo link. Lietuvos švietimo istorijos puoselėtojų bei gyvosios istorijos liudytojų susitikimas prasideda: planšetė, mobilusis įrenginys pajungiami, pradedam... Paprašom prikaustyto prie lovos ir iš patalo jau nepakylančio 101 metų mokytojo Adolfo Ajonio papasakoti apie savo pedagoginį kelią, iššūkius su kuriais teko susidurti tik nacionalinę mokyklą sukūrus, keičiantis okupacijom, lagery, tremtyje... Bet gi, pašnekovas turi savo pasakojimo planą ir tuoj pat leidžia suprasti, kas čia vis dar tebėra Mokytojas... Kaip gerutės mokinukės paklusniai sekam lėtą šnektos eigą, o vos sukrutėjus, ne vienos seminarijos ir universitetų auklėtinis, gerbiamas Adolfas, keičia toną ir pažeria intriguojančių pasakojimų tiek apie pokyčius Vilniuje karo metais, tiek apie žmonių, ypač dzūkų bendravimo subtilybes, šventes, pramogas, skundus... Pasakoja, kaip mažieji mokinukai laukdavę Jo iš Alytaus, ar Vilniaus grįžtančio, kaip džiaugdavęsi saldainėliais iš Mokytojo kišenių dosniai byrančiais... Bet visą Adolfo Ajonio pasakojimą apibendrinti galima taip: Mokytojas – tai bendruomenės šviesulys, autoritetas, užtarėjas, vienytojas, draugas... Visada esantis su žmonėmis, išklausantis, suburiantis draugėn tėvus ir vaikus, mokantis konsoliduoti darbui, paskatinti.
Adolfas Ajonis
Skiriasi XX a. trečiojo ir ketvirto dešimtmečių Lietuvos respublikos mokytojų pedagoginės patirtys. Tai suprantame klausydamos kitos šimto vienerių metų amžiaus pašnekovės, mokytojos Anicetos Strikulytės Skabickienės. Tiesi, baltais plaukais lieknutė moteris, žvaliai strykteli nuo savo lovelės, kur ką tik susikaupus klausė radijo laidos, ir oriai sutinka mus. Išgirdus, kad esame iš Kauno, apipila šilčiausiais studijų metų prisiminimais. Regis kartu vaikštinėjam Vilniaus gatve, ties Studentų bažnyčia (Švč. Sakramento) pasilabinam su Juozu Tumu Vaižgantu, pamojam karieta nuriedančiam Jonui Mačiuliui Maironiui... Lyg imsim, ir tuoj išbėgsim į Prezidentūros kiemelį... Taip jauku gera, nuo sienos smagiai šypso Juozo Olinaro Penčylos šaržas, net nepastebim kaip lekia laikas... Mokytojos Anicetos pedagoginė patirtis ne tokia didelė ir spalvota kaip Adolfo, bet darboviečių geografija labai plati. Nuo Klausučių, Biržų iki Marijampolės, Pakruojo... Nepaprastai įdomu sužinoti jos požiūrį į skirtingų regionų Lietuvos gyventojus. Ir, išties, pasakojimai skamba taip, lyg lygintumėm kokius britus su italais... Taip pat, ji itin kreipia dėmesį į mokytojo inteligento įvaizdį tarpukariu. Pasididžiuodama Aniceta pristato savo šeimos ir draugų išvykos į Palangą fotografiją: išsipuošusius inteligentiškus miestelėnus.
Aniceta Skabickienė
Pasakoja, kad mokytojų ketvirto dešimtmečio vidury buvo tiek daug, kad jau nebuvę kur mokytojaut. Tuo tarpu, Adolfas Ajonis porina, kad dešimtmečiu anksčiau regionuose nebuvo kam mokytojo darbo dirbt, nes absolventės mokytojos geriau rinkosi padavėjų darbą Kauno pieno centre, nei mokytojavimą Vilniaus krašto paribio purvynėse... Į pokalbį pasijungia ir tremties kartėlį patyrus bei neįtikėtinus nuotykius tolimojoje Šiaurėje išgyvenus dailininkė Ona Birutė Piplytė Vincevičienė. Kalbos liejas, ir vėl, nuo tarpukario Kauno, per Pečioros ledus, Vorkutos, Karagandos atšiaurų dvelksmą į šias dienas. Gyvenimiška patirtis alsuoja išmintim, subtiliu sarkastišku praeities dramų vertinimu, prasiveržia nerimu dėl Europos ateities...
Tądien, Popiežius Pranciškus atvėrė Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris, prasidėjo Šventieji Gailestingumo metai. Tądien į mūsų sielos duris pasibeldė Aniceta, Onutė, Adolfas – Palaiminti Žmonijos Žiburiai, švytintys iš Vilniaus pakraščio...
Atgal
