Tautos mokykla
11 21. Mantas Šnioka: mažas žingsnis Lietuvai, didelis parlamentarams
“Visuomenė dar nepasiruošusi” - išgirstame atsakymą, kai Seimo darbotvarkėje pasirodo klausimai, susiję su žmogaus valios prieš valstybės prievolę įtvirtinimu. Nepasiruošusi modernizuotis - teigia vieni, nepasiruošusi priimti vakarietiškas idėjas - šaukia kiti. O gal visgi nepasiruošę politikai, mažais mažais žingsneliais, tarsi kieno nors stumiami, bandantys įvesti Lietuvą į globalaus pasaulio kontekstą, bandantys apibūdinti ją kaip stiprią, modernią ir inovatyvumą skatinančią valstybę?
Ir tokia mintys kyla ne veltui. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo laikų vis bandome susitvarkyti pilietybės įgijimo ir praradimo klausimus, vis aikčiojame, kai Lietuvą garsinantys žmonės jos netenka ne savo noru, stebimės, su kokiais sunkumais susiduria norintys ją įgyti. Bet kalbos, bandymai ir “svarstymo galimybės” suteikimas neatperka realių veiksmų, nes jau 25-erius metus nesprendžiame tiek su išeivija, tiek su migracija bendrąja prasme susijusios problemos. O ji toliau auga. Mes vis tikime ir tikime, laukiame ir laukiame, kol, kaip žadėjo parlamentarai, sugrįš visi mūsų artimieji, išvykę ieškoti geresnio gyvenimo svetur.
“Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas.”
Taip turėtų skambėti pilietybės įstatymo nuostata, naikinanti prievolę sulauks 21 metų užsienyje gyvenančių lietuvių vaikams apsispręsti, kurios valstybės piliečiais jie nori būti. Siūlymą patvirtinus plenariniame Seimo posėdyje, jau minėtoji visuomenės grupė turės galimybę išsaugoti tiek Lietuvos, tiek kitos valstybės pilietybę, tai yra, turėti ją dvigubą ir naudotis visomis teikiamomis teisės bei prisiimti pareigas. Ir tai bus žingsnis į priekį. Ir tikrai ne toks jau mažas. Tam yra kelios priežastys.
Pirmoji jų - bendras statistinis išvykusiųjų skaičius ir jo mastas bendrame valstybės gyventojų kontekste. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 m. iš Lietuvos į užsienį gyventi išvyko maždaug 404 tūkst. žmonių. Užsienyje gimusių vaikų dalis nuolat auga (nuo 4,5 proc. 2005 m. iki 15,9 proc. 2011 m.), kaip ir auga vaikų, gimusių mišriose šeimose, skaičius.
Prie šių skaičių pridėjus dar tuos, kurie periodiškai migruoja tarp savo tėvynės ir vienos ar kelių šalių, susidaro bent pusė milijono lietuvių, netenkančių galios daryti politinę įtaką savo valstybei. Atsižvelgiant į tai yra būtina sudaryti sąlygas, t.y. išpildyti negatyvią valstybės pareigą užtikrinti svarbiausią asmens politinę teisę - išsaugoti pilietybę.
Kita priežastis - iš išvykusiųjų kylantis natūralus sąryšio su Lietuva palaikymas. Šiais metais Pasaulio lietuvių bendruomenės atliktos apklausos rezultatai parodė, kad didžioji dalis užsienyje gyvenančių lietuvių pilietybę nori išlaikyti dėl moralinių paskatų, nepretenduodadami į ekonominius ar materialius dalykus (tokius kaip socialinės pašalpos ar pensijos, sveikatos apsaugos paslaugos ir kt.).
Būtent tai ir nuolat didėjančios perlaidos iš užsienyje gyvenančių lietuvių savo šeimoms ar labdarai (2014 metais piniginiai pervedimai į Lietuvą sudarė 5,5 mlrd. litų ir prilygo 4,4 proc. bendrojo vidaus produkto). Ir tai ne tik tuščias skaičius. Krizės laikotarpiu šios piniginės perlaidos gerokai sušvelnino ekonominio nuosmukio padarinius – kompensavo dėl „apkarpytų“ atlyginimų ar darbo praradimo sumažėjusias Lietuvos gyventojų pajamas.
Galime drąsiai sakyti, kad tokie veiksmai rodo aiškią pilietinę emigrantų brandą - pasiryžimą dalyvauti priimant svarbiausius valstybės sprendimus, kurti valstybės ateitį. Nereikia pamiršti ir to, kad galimybė išlaikyti Lietuvos pilietybę prisidėtų prie platesnio diasporos įtraukimo į valstybėje vykstančius procesus ir skatintų dalijimąsi žiniomis bei patirtimi.
Tuo labiau - reikia atsakyti į paprastus klausimus: kas toliau kurs Lietuvą, kai visuomenės senėjimas peržengs protu nesuvokiamas ribas ir mes nebeturėsime jaunų žmonių (jau dabar yra prognozuojama, kad 2050 metais Lietuvoje gyvens tik 348,8 tūkst. jaunuolių, kurie sudarys viso labo 18,3 proc. visų šalies gyventojų)? Kaip teisės aktų sustabarėjimas ir dažnai populizmu grįstas troškimas “išsaugoti Lietuvą lietuviams” ir (argumentų be logikos vedamas) pasakymas “nepatinka, nereikia” padės įtvirtinti mūsų valstybę kaip atvirą, konkurencingą ir modernią valstybę viso pasaulio kontekste?
Žingsniai turėtų didėti
Nepaisant didžiulio laimėjimo, reikia pripažinti, kad ši įstatymo pataisa turi trūkumų. Jos tikslas - “užtikrinti galimybes visiems šeimos nariams (tėvams, vaikams ir vaikaičiams), vienodomis sąlygomis išlaikyti gimimu įgytą Lietuvos Respublikos pilietybę tuo atveju, kai gimimu įgyjama ir kitos šalies pilietybė, ir taip realiai įgyvendinti Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą, o kartu per šeimos ryšius puoselėti lietuvybę, ryšį su Lietuva ir realizuoti galimybes prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo” nėra iki galo tinkamas.
Priėmus pataisą, vis dar lieka apribojimas, numatantis, kad užsienyje gimusio lietuvio ir išsaugojusio pilietybę vaikaitis, sulaukęs 21 metų, turės pasirinkti Lietuvos Respublikos arba kitos valstybės pilietybę. Tokiu būdu būtų suteikta galimybė tik dviejų kartų asmenims būti Lietuvos Respublikos ir kartu kitos valstybės piliečiais ir tai būtų įstatymu nustatytas atskiras atvejis, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
Klausimas kyla ir dėl teisinės valstybės principų atitikimo šiam siūlomam projektui. Net ir priėmus pataisą, pradžioje minėtas skaičius po nepriklausomybės išvykusių Lietuvos gyventojų vis tiek neturės galimybės įgyti dvigubą pilietybę ir taip šie žmonės bus aiškiai diskriminuojami.
Ar nebūtų paprasčiau vietoje trypčiojimo žengti platų žingsnį į priekį?
Ši kritika tik dar kartą įrodo, kad Lietuva, siekdama tapti konkurencinga bei stipria valstybe tiek regioniniame, tiek tarptautiniame lygmenyje, turi pradėti ne tik mąstyti apie įstatymų pataisas dvigubos pilietybės klausimu, bet ją pripažinti ir įteisinti.
Šiuo metu 89 pasaulio valstybės pripažįsta dvigubą ar daugiau nei vieną pilietybę. Apskritai bendra tendencija yra į dvigubos pilietybės atvejus žiūrėti vadovaujantis valstybės interesu ir atsisakant įvairių apribojimų. To siekti turėtų ir Lietuva, pasakiusi griežtą ne politinės valios ir strateginio mąstymo imitacijai.
Priėmusi šį įstatymą, leidžiantį jaunuoliams aktyviau įsitraukti į Lietuvos kūrimą, mūsų šalis turi eiti tolyn tam, kad nereikėtų rausti ir teisintis, kai Lietuvai kuriantys ir jai dirbantys asmenys yra ne savo valia priversti atsisakyti teisės būti lietuviu, nereikėtų verkšlenti dėl Estijoje besikuriančių tarptautinių kompanijų nešamo pelno į subalansuotą valstybės biudžetą, nereikėtų kovoti žmogaus teises ginančių tarptautinių teismų tribūnose prieš žmogaus valios neigimą.
Lietuvių pasaulyje nėra tiek daug, kad galėtume sau leisti prarasti kiekvieną tautietį, kuris svetimoje šalyje, norėdamas užsitikrinti geresnes gyvenimo sąlygas, turi atsisakyti Lietuvos pilietybės vardan svetimos.Juk taip gera ryte atvėrus kurio nors vieno didžiausių naujienų portalų puslapį, perskaityti antraštę apie sėkmingą ar daug gero nuveikusį lietuvių kilmės asmenį. Deja, šiandien telieka viltis, kad vieną rytą, kai jau parlamentarai bus subrendę priiminėti sprendimus ne politinių partijų reitingams, o Lietuvai ir jos piliečiams, išvysime gausybę žmonių garsinančių savo darbais Lietuvą. Ir turėsime pilną teisę vadinti juos Lietuvos piliečiais.
Atgal
