Tautos mokykla
10 03. Lietuvos nacionalinis kanonas
Aleksandras Šidlauskas
Kiekviena tauta turi daug reikšmingų ir svarbių istorinių įvykių, žymių meno, kultūros, mokslo asmenybių, kurios praeityje paliko ryškų pėdsaką. Jiems valstybė stato paminklus, įamžina jų memorialines vietas (gimtines ir kapus), saugoja jų atmintį, kasmet mini jubiliejines datas, leidžia daugiatomius raštus, vis papildo istorijos vadovėlius. Gamtoje taip pat esama unikalių panoraminių vaizdų – sengirių, ilgaamžių medžių, buvusių šventviečių, piliakalnių, plokštinių kapinynų. Su visa tuo bent iš dalies vis pastoviau ir rūpestingiau supažindinama bendrojo lavinimo mokyklose, kolegijose, universitetuose. Institutai leidžia specialius žurnalus ir tęstinius mokslo darbus, monografijas, žinynus ir enciklopedijas. Tai, kas brangu – savita ir sava, amžių amžiais nepamirštama, o šiandien supažindinama ir prisimenama, platinama, apskaitoma ir propaguojama. Toks visuotinis tautos įžymybių istorinis atminties ir tradicijų sąrašas vadinamas kanonu. Tai tarsi svarbiausias, istorinis sąrašas, kuris turi būti visiems žinotinas, visų brangintinas ir laikas nuo laiko viešai skelbiamas bei visuotinamas. Šitoks kanonas – tai tautos prestižas, dvasinė didybė, tautos genijaus raiška ir pasididžiavimas. Nors civilizacijos keičiasi, bet nacionalinė kultūra, paveldas ir istorinė atmintis lieka pastovus ir nesugriaunamas dydis.
Kaimynų invazijos ir aneksijos, užkariavimai ir smurto užpuoliai, karai ir tremtys metų metais naikino Lietuvos kultūros paveldą. Posukiliminės carinės Rusijos represijos, spaudos draudimas, lenkų okupacija, sovietinio gyvenimo iškraipos tautoje paliko itin daug gilių ir neužgydomų žaizdų. Naikinti dvarai, išniekintos bažnyčios, ignoruota visa, kas susiję su religija, smerktos šventės, apleisti piliakalniai ir pilys, išarti senkapiai, griautos ir degintos koplytėlės su dievdirbystės šedevrais, o cenzūra draudė bet kokią laisvesnę mintį. Todėl vėl ir vėl reikia sugrįžti prie esminių, sakralinių, istorinių ir estetinių pagrindų, kas per amžius žmonių buvo sukurta ir išugdyta. Lietuvoje yra nemažai kultūros objektų, įgijusių europinę ir pasaulinę svarbą, įrašytą į UNESCO vertybių analus. Tai kultūros palikimas pačia plačiausia šio žodžio prasme. Maža tauta savo nacionalines vertybes turi itin saugoti ir sureikšminti. Tai tarytum žmogiškoji ir ilgalaikė atsvara masiškai besiplečiančiam globalizmui, kuris kasdien bando naikinti tautų etinį, etninį, pilietinį nacionalinį savitumą. Prisiminkime Rusijos užgrobtas Pavolgio, Uralo ir Sibiro tautas ir tauteles, kurių kalba sunaikinta, etniniai pagrindai visiškai sugriauti, piliečiai surusinti ir pasmerkti pražūčiai. Toli neieškokime šiandieninių pavyzdžių. Pažvelkime į visas Lietuvos televizijos programas, kurios visą dieną ir naktį rodo Jungtinių Amerikos Valstybių kino filmus ir serialus, kuriuose vyrauja prievarta, žudynės, grobuoniškumas, panieka minčiai ir išminčiai, garbės ir šlovės troškimas, miesčioniško gyvenimo vaizdai, pinigo kultas ir panieka mažajam žmogui. Deja, mūsų žiūrovas tuo žavisi, vis spokso, nejausdamas, kas gema jo pasąmonėje ir tokią „produkciją“ vartojančių jo vaikų sąmonėje. Kada buvo rodomi Bergmano, Felinio, Almodvaro, Sakurovo, Antonionio, Grianvėjaus, Tryro, Tarkovskio, Bonjuelio, Vaidos kino šedevrai?
Vadinasi, juolab reikia gerbti ir garbinti savo tautos vertybes, kuriose glūdi istorija ir papročiai, liaudies menas ir profesionalioji kultūra, kraštų (regionų) savaima. Didžiosioms valstybėms tokios kultūros savisauga ir sauga nėra kasdienė būtinybė, nes priešingai jos gožia mažąsias kaimynes, kurias įvairiopai dvasiškai uzurpuoja. Tuo tarpu pačiŏs mažiausios tautŏs, tarkime, islandų ar estų genijus nėra mažesnis už prancūzų ar vokiečių genijų.
Tautinis identitetas ir žmonių mentalitetas, gyvensena bei jausena – štai kur yra Nacionalinio Kanono pradmuo. Neveltui mūsų amžiaus pradžioje danai, olandai ir latviai (tai ne didžiūnės šalys, o kultūringos Šiaurės Europos valstybės) skubriai ėmėsi surašyti, susisteminti ir paskelbti viešai tai, kas vertingiausia – daniškiausia, olandiškiausia, latviškiausia.
Danai pirmieji ėmėsi šio svarbaus darbo. 2005 metais olandai, išsigandę beprotiško imigrantų srauto, „užsikrėtė“ danų sumanumu ir ryžosi paskelbti savo tautos vertybių sąrašą - Kanoną. Mūsų kaimynės Latvijos Kanono ištakos garsaus poeto Imanto Zieduonio, tautos genijaus, vizijose. Šis darbas buvo baigtas 2009 m. Septynių kultūros sričių aprašuose paskelbtos 99 vertybės, liudijančios gimtojo krašto savaimingumą. Šios septynios sritys – tai architektūra ir dizainas, kinas, literatūra, muzika, scenografija, tradicijos ir vizualusis menas. Jeigu ryšimės skelbti Lietuvos Nacionalinį Kanoną, regis, būtų neprošal įjungti spaudą, fotografiją ir liaudies meną, mėgėjų meninę kūrybą ir muziejininkystę, gamtą ir buvusio patriarchalinio kaimo (sodžiaus) vaizdiniją. Toks sąrašas – tai tautos visuotinis susitarimas, juridiškais aktais neįteisinamas. Tai įvairių sričių specialistų (profesūros) darbas, viešai paskelbtas dokumentas, visuomenės pripažintas, mokslininkų aprobuotas. Čia nereikia referendumo, tik visų pirma būtinas geranoriškumas. Tai negali būti amžina ir nekritikuotina (su patariamojo balso teise) dogma, o vis papildomas registras. Kiekvieno piliečio subjektyvi valia pateikti savo siūlymus ir idėjas, duomenis ir konkrečias personalijas, jas pagrindžiant ir komentuojant. Pirminis variantas turi būti paskelbtas svarstymui, papildymui. Suprantama, čia neras vietos masinės kultūros reiškiniai, neturi būti toleruotinas laikinų „žvaigždžių“ kultas, vietinės reikšmės objektas ar tendencinga nuomonė. Tik nesustingusios kultūros, meno, istorijos, etnikos vertybės turi rasti vietos Kanono sąraše. Įsiplieskus aistroms (kaip dėl Žemutinės pilies atstatymo, dėl Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo į nežinią), galutinį žodį turėtų tarti tamtyč (laikinai) sudaryta ekspertų grupė, Vyriausybės patvirtinta. Tai būtų ne Seimo reikalas, nes Kanonas nėra Įstatymas, o viešas pilietinis dokumentas, ne balsavimu patvirtinamas, o piliečių geros valios priimtas. Tolerantiškumas – svarbiausia Kanono priėmimo sąlyga.
***
Tad ir atėjo laikas pasiūlyti būsimojo Lietuvos Nacionalinio Kanono pirmapradžio sąrašo objektus ir personalijas. Tai yra subjektyvūs šio straipsnio autoriaus pamąstymai, negalintys pretenduoti kaip į neapskundžiamą, nekeistiną, nepapildytiną pirminį darbą. Vienu gaistu, tiesą tariant, neįmanoma nei aprėpti, nei atrinkti, nei kritiškai pasverti. Laikas ir specialistų žodis – geriausias vertintojas, objektyvesnės nuomonės reiškėjas.
Yra nemažai istorinių įvykių, etninės kultūros reiškinių, ryškių personų, kas Kanone būtų aukso raidėmis įrašyta visiems amžiams. Tai UNESCO sąrašuose esantys Lietuvos gamtos ir kultūros objektai. Tai K.Donelaitis ir M.K.Čiurlionis – pačios genialiausios mūsų žemės išaugintos asmenybės, plačiai skambančios visame pasaulyje. Argi užmirštami Saulės, Durbės, Oršos, Žalgirio ir Salaspilio mūšiai, lėmę tolesnį istorinį tautos kelią. Mindaugas, Gediminas ir Vytautas – sakralizuoti praeities veikėjai, o V.Kudirka ir J.Basanavičius, A.Smetona ir V.Landsbergis – naujos visuomenės tapsmo ideologai. Mūsų istorinė praeitis pažymėta sukilėlių žygiais, knygnešių epocha, savanorių ir pokario partizanų kovomis. Be šito, neįsivaizduojama Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės siekių panorama. Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – skaudžios atminties ir patriotizmo ugdymo datos, ryškiai prakalbančios apie skausmą ir valstybingumo išsaugą. Niekas ir niekada nepamirš Kražių skerdynių, S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio, Didžiojo Vilniaus Seimo ir Sąjūdžio politinės svarbos. K.Semenavičius, A.Griškevičius, Grotusas – didieji mokslo šaukliai. Piliakalniai ir kūlgrindos, gotikos, baroko ir klasicizmo architektūros šedevrai, pilys, bažnyčios ir dvarų ansambliai, garsieji didmiesčių senamiesčiai – tai kultūros paveldo paliktis.
Ar galima į Kanoną neįrašyti Dainų švenčių tradicijos ir lietuviškųjų vakarų bei daraktorinių mokyklų epochos, Rasų, Saulės ir Petrašiūnų kapinių, Vilniaus Universiteto istorijos, Kaziuko mugės, brolių Vileišių ir Biržiškų nuopelnų visuomenės ir kultūros istorijoje, garsiųjų oreivių A.Gustaičio ir J.Kairio? Yra „Amerika pirtyje“ bei „Alkos“, „Aušros“ muziejai, ir „Baltikos“ bei „Gaudeamus“ renginiai, Bostono enciklopedija ir dvidešimtomis „Lietuvių kalbos žodynas“, „Poezijos pavasaris“ bei M.Gimbutienės ir J.Greimo pasaulinė šlovė, A.Sabonio, V.Aleknos ir Ž.Savicko rekordai ir pergalės pasaulio arenose – tai taip pat Lietuvą ir jos tautą garsinantys faktai. Ar galima įsivaizduoti gimtąjį kraštą be Stelmužės ąžuolo ir Barstyčių akmens, Medvėgalio, Šatrijos, Kernavės ir Merkinės šventviečių, keturių nacionalinių parkų, vėjo ir vandens malūnų, liaudies meno (audiniai, drožyba, verbos, keramika, drabužiai)? Šitokia skubri duomenų, įvykių ir faktų primintis – tiktai dalis tautos palikimo – buvusio ir esamo. Sunku net įsivaizduoti, norint suvokti save tautoje ir susivokti žmogui, kaip asmenybei, kūrėjui, piliečiui – lietuviui, kultūros gerbėjui ir globotojui be to, kas tautoje yra ilgaamžiška, sakralu ir savita.
Mūsų kultūros ir meno asmenybės taip pat suskamba tarptautiniu mastu, laikas nuo laiko stebinusios ar tebestebinančios pasaulį konkursuose, festivaliuose, gastrolėse, apžiūrose, parodose, scenose. Garsieji švietėjai M.Mažvydas, M.Daukša ir K.Sirvydis – lietuviškosios raštijos pradininkai; poetas M.Sarbievijus, pirmasis iš poetų įrašė savo vardą į XVII a. Europos lyrikos analus, S. Daukanto, M.Valančiaus, A.Baranausko ir Vydūno nuopelnai vertintini pačiais aukščiausiais balais. Ilga eilutė nusities, kai pavardinsime rašytojus, dailininkus, kompozitorius, aktorius, režisierius, literatūrologus, dainininkus, fotomenininkus, kalbininkus, orkestrus ir instrumentalistus. Dera šia proga paminėti tuos, kuriais ne sykį didžiavosi ir tebesididžiuoja pasaulis. Maironis, Putinas ir S.Geda, J.Jablonskis ir Z.Zinkevičius. M.Mironaitė, R.Staliniūnaitė, H.Kurauskas ir V.Masalskis, K.Petrauskas, A.Kučingis, V.Daunoras ir V.Urmanavičiūtė, E.Nekrošius, R.Tuminas ir O.Karšunovas, A.Sutkus, A.Macijauskas, V.Luckus ir R.Dichavičius, J.Gudaitis, V.Kašuba, A.Kmieliausias, P.Repšys, S.Kuzma ir Š.Sauka, J.Naujalis ir Č.Sasnauskas, M.Lukšienė, J.Lebedys, D.Sauka ir V.Kubilius. Ar bereikia „Lietuvos aido“ skaitytojams konkrečiau nurodyti minėtų menininkų specialybes ir jų pasiekimus? Juk tai Lietuvos meno ir kultūros viršukalnės, savo srities korifėjai, tautos mentaliteto ir jo dvasinio pasaulio reiškėjai.
Šalia to dar nepamirštinos Lietuvos sakraliausios vietos – Kryžių kalnas ir Šiluva, Žemaičių Kalvarija, Pažaislis ir Tytuvėnai. Tegul laikraščio skaitytojai nenustemba galbūt mano perdėm subjektyviu požiūriu, kas įrašytinas į Nacionalinį Kanoną, kas vertas visiems amžiams išliks dabar, čia ir ateityje. Toks pirminis svarstybai pasiūlytas būsimojo Kanono sąrašas – tai tik išeities taškas, pirminė medžiaga. Reikia prisiminti į tą šimtą garsiausių Lietuvos žmonių, kurie įrašyti Vingio parko akmeninėje steloje. Manyčiau, kad šis mūsų savaitraštis galėtų tapti tolesnių siūlymų iniciatoriumi, Kanono sąrašo tikslintoju, aktualios diskusijos sumanytoju ir ilgalaikiu tęsėju.
Jeigu danai, olandai ir latviai įgyvendino savo sumanymus, ar būtina ir mums atsilikti. Pasaulio tautoms privalu didžiuotis ne vien gyventojų skaičiumi, aukščiausiais kalnais, naudingomis iškasenomis, geografiniais mastais. Svarbiausia – gerbti savo kultūros paveldą, memorialinę atmintį, praeities kartų darbus ir žygius, šiandieninius pasaulinius laimėjimus. Žinia, visos tautos yra vienodai genialios, o jų dvasia pažymi tautiškumo mastus, kultūros tradicijų tapsmą ir jų plėtotę.
Lietuva – nedidelis kraštas gyventojų skaičiumi ir teritorijos dydžiu, bet ji kūrė ir kuria didelę kultūrą, kuri daugeliu atžvilgiu lygiavertė didžiųjų kaimynių kultūroms. Tad, galvokime apie savą ir savitą Lietuvos Nacionalinį Kanoną ir tapkime Europoje – ketvirtaisiais, save įvertinusiais ir save pripažįstančiais.
Atgal
