Tautos mokykla
09 25. Lietuvių pavardžių įvairovė
Aleksandras Šidlauskas
Kiekvienos tautos kalba yra veik nepakartojama savo įvairiomis gramatikos formomis, žodyno turtais, frazeologijos gausybe. O žmonių vardai ir pavardės – didi kalbos puošmena, etnine savastis, tautų tarpusavio bendravimo paliktis, protėvių atminimas. Ne išimtis ir mūsų gimtosios kalbos palikimas, protėvių ir tėvų išsaugotas iki šių dienų. Jeigu apie vardus yra nemažai kalbininkų ir mokytojų prirašyta, tai pavardės dar tebelaukia ryškesnių mokslinių įžvalgų, universalesnių studijų. Kiekviena pavardė yra tėvų pavardžių tęsinys, to žodžio išsauga. Lygiai prieš trisdešimt metų „Mokslo“ leidykla išspausdino apimlią knygą „Lietuvių pavardžių žodynas“. Pirmasis tomas (1152 psl.) pasirodė 1985 m., o antrasis tomas (1356 psl.) išleistas po ketverių metų – 1989 m. tai, be abejonės, europinės vertės lingvistinis leidinys, susilaukęs daugelio užsienio šalių kalbininkų palankaus dėmesio. Žodyne pateiktos tiktai vyriškos pavardės, čia taip pat nužymėti tikslūs autentiškos pavardės paplitimo plotai. Tūkstančių tūkstančiai pavardžių (apie 200.000) žymi žmonių kūrybingumą, kaimynavimąsi, gyventojų migraciją, įvairius istorinius, etninius ir netgi ekonominius kaimiečių ir miestiečių pakitimus. Tai sąlygojo pavardžių radimąsi, jų įvairavimąsi. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje šviesuomenė sudaro pavardžių kartoteką, tiesa, be okupuotų Vilniaus ir Klaipėdos kraštų. Atgavus Vilniją iš lenkų okupacijos, buvo siūloma savo noru atsilietuvinti sulenkėjusias pavardes, taip buvo padaryta tiktai iš dalies. Manoma, kad toks pavardžių lietuvinimas galėtų būti pratęstas ir šiandien. Nors būta ir esama tam tikro Pietryčių Lietuvos gyventojų užsispyrimo, aklo įsitikinimo savo teisybiškumu. Vėliau pavardžių kartoteka intensyviai buvo papildoma iš telefono abonementų sąrašų, enciklopedijų ir žinynų. Duomenys buvo lasiojami apie asmenis, kurie gyveno Rygos, Maskvos ir kitų miestų lietuvių telkiniuose. Darbas padarytas gausus ir įvairiapusis. Šiandieniai Lietuvos žmonės iš šio žodyno gali sužinoti savo genčių, giminių ar šeimų išplitimo mastą. Buvęs patriarchalinio kaimo uždaras gyvenimo būdas (valsčius ir parapija) įtakojo žmonių pastovumą, migraciją į didmiesčius dar nebuvo įgavusi plačių užmojų, todėl vedybomis susisaistyta iš to paties ar netolimų kaimų gyventojų.
Ilga ir sudėtinga lietuviškų pavardžių radimosi istorija. Senuosiuose amžiuose iki krikšto pavardžių Lietuvoje nebūta, egzistavo tik vardas. Po krikšto greta lietuvio vardo buvo duotas ir krikščioniškas vardas. Iš krikščioniškų vardų padarytos pavardės su priesagomis -aitis, -ėnas, -onis, -ūnas (Adomaitis, Juozėnas, Petronis, Markūnas). Tiesą tariant, pavardės yra ne vien kalbos, bet ir savitas juridinis, dokumentuose įteisintas faktas. Juk neretas atvejas, kai netgi viena raidė kalba visai apie naują pavardę (Abarius-Abaris, Ablačinskas-Abračinskas, Abakauskas-Abukauskas, Andrejauskas-Andrijauskas, Abieliūnas-Abiliūnas). Nemaža dalis lietuvių pavardžių yra nelietuviškos kilmės. Jos „atkeliavo“ iš slavų, lotynų, graikų, vokiečių, totorių, pavardžių, prie šaknies pridūrus lietuviškos kilmės priesagą. Ir lietuvių tarmės suteikė kai kurioms pavardėms naują atspalvį (Cijūnėlis-Tijūnėlis, Kumpinis-Kampinis, Meškėla-Meškelė). Kaip žinia, dėl rusų ir lenkų kalbų įtakos mūsų pavardžių slavinimas vyko kelis šimtmečius. Ir iš vieno Pauliaus vardo radosi daugelio pavardžių variantai: Paulauskas, Povilaitis, Pauliūnas, Poviliūnas, Paulionis, Pavilionis. Šeimos tėvas dažnąsyk geidaudavo, kad gimtų sūnūs, kurie visiems laikams išsaugos pirminę pavardę ir, aiškus dalykas, plės jos ribas tam, kad pavardės, kaip genties ženklas visiems laikams neišnyktų. Žodyne yra pavardžių, kurios yra vienodos, bet kirčio vieta yra skirtingame skiemenyje – Bùtrimas ir Butrìmas. Jau seniai žinoma (buvo anksčiau skelbti duomenys), kurių lietuvių pavardžių yra gausiausia. Neginčijamai pirmauja Kazlauskai. Po jo (ne eilės tvarka) yra šios gausumu išsiskiriančios pavardės – Petrauskai, Stankevičiai, Ramanauskai, Jankauskai, Paulauskai. Pavardės jau senokai yra nusistovėjusios; pastaraisiais dešimtmečiais vyriškos pavardės praktiškai nebekinta. Išimtį, tiesa, sudaro moterų pavardžių „madinga“ kaita, kai tikroji pavardė visai be reikalo sutrumpinama, regis, tiktai tam, kad nebūtų aišku, ar tai mergautinė pavardė, ar ištekėjusios moters įvardinimai. Tai Čepė, Bunkė, Daujotė, Janonė, Montvydė, Mickevičė. Taip iš pagrindų bandoma atsisakyti tradicinės, itin savitos moteriškų lietuviškų pavardžių pasikeitos.
Minimo žodyno pirmajame tome yra aptarti kai kurie bendresni pavardžių kilmės aiškinimo dalykai. Dauguma pavardžių yra sukirčiuotos, dviskiemenės pavardės savo gausumu ir archajiškumu nenusileidžia senovės germanų, keltų, graikų, indų pavardėms (Acus, Adlys, Aleknys, Ančys, Apas, Ašmys, Augus, Azbis). Vienas pirmųjų lietuvių pavardes yra tyrinėjęs garsusis kalbininkas/žodyninkas Kazimieras Būga. Pastaraisiais dešimtmečiais šioje srityje dirbo Z.Zinkevičius, V.Macijauskienė, A.Vanagas, J.Dumčius. Žodyne yra pateikta daugelio pavardžių kilmės paaiškinimų. Pažymėta, kad Vilniaus krašte lietuvių pavardes (okupacijos metais) lenkino želigovskininkai ir pilsudskininkai, o Klaipėdos krašte taip darė vokiečiai, norėdami šias žemes paversti Vokietijos sritimis, o žmones visai suvokietinti. Prisimintinas prūsų likimas. Okupantai visuomet pradeda nuo vietovardžių ir asmenvardžių pakeitimų. Belieka prisiminti Mažosios Lietuvos Karaliaučių paverstą Kaliningradu, o Tilžę – Sovietsku. Lietuvių pavardžių žodynas dar yra vertingas ir tuomi, kad ties nelietuviškos kilmės pavarde nurodoma toji kalba, kuri įtakojo jos radimąsi. Esama ir netikėtų, neaiškios kilmės pavardžių, tačiau jų labai nedaug. Istoriškai taip nutiko, kad grynai lietuviškų, tautinės kilmės pavardžių nėra gausybė. Dera kai kurias prisiminti – Goštautas, Sirvydas, Sirtautas, Radvila, Songaila, Narbutas, Buivydas, Mintautas, Vaišvila, Korbutas. Esama gausokas pluoštas pavardžių, kurios atsirado iš pravardžių: Paršelis, Plonutis, Kiaulėnas, Seilius, Pilvelis, Plepys, Maišelis. Drumzlys, Kiaušas, Turskis, Liulys, Juodsnukis, Baltaduonis, Tranas, Vaikutis. Tiesą tariant, ne visos šios pavardės puošia asmenybę. Šalia bene pačios ilgiausios lietuviškos pavardės Aleksandravičius nemažai yra dviskiemenių pavardžių: Alsys, Žalpys, Žilys, Tubys, Adlys, Saja, Briedis. Deja, vienskiemenės pavardės lietuviai neturėjo ir neturi. Knygos įvade pabrėžiama: „Lietuvių asmenvardžiai yra viena iš svarbiausių indoeuropiečių antroponimijos dalių. Platus lietuvių asmenvardžių žodynas pirmiausia labai labai reikalingas metrikacijos, pasų skyrių, archyvų, spaudos darbuotojams, istorikams. Pratarmėje, be to, primenama: „Lietuvių pavardžių žodynas“ yra pirmasis bandymas mūsų kalbotyroje pateikti plačiajai visuomenei kiek galint pilnesnį kalbiškai apdorotą dabartinių lietuvių pavardžių rinkinį. Drauge jis yra pirmasis sistematingesnis tokios apimties lietuvių pavardžių tyrinėjimas“.
Šioms ir ankstesnėms išvadoms pagrįsti dera atidžiau pasidairyti po žodyną. Talkon „pasitelkiau“ žodyno pradžią – pirmosios A raidės pavardes. Daugiausia pavardžių yra su priesagomis –ausk ir –evič: Abarauskas, Adamauskas, Akunauskas, Aleknauskas, Alminauskas, Alšauskas, Abramavičius, Aidukevičius, Akutavičius, Armalavičius, Asanavičius, Aleškevičius. Pavardžių gausa pažymėti šie įvardijimai – Ališauskas Arlauskas, Astrauskas, Andrijauskas, Andriuškevičius, Antanavičius, Augustinavičius. Su lietuviškomis priesagomis pavardžių yra negausu: Asimantas, Aismintas, Aismuntas, Ašmantas. Kai kurios pavardės pasižymi pirminės, pamatinės šaknies gausumu. Pavardė „Ambrasas“ turi net 44 vedimus: Ambrazevičius, Ambroza, Ambrys, Ambrazauskas, Ambrulis, Ambrėnas... Semantiškai (pagal kilmę) įdomios yra šios pavardės: Ašoklis, Arbūzas, Arbata, Angliadegys, Apvalainis, Avietėnas, Akmenėlis.
Kuo toliau girion, tuo daugiau medžių. Kuo giliau leidusis į pavardžių „kelionę“, tuo daugiau galima pastebėti įvairenybių. Štai savo skambesiu gražios pavardės: Abramonis, Aukščionis, Adomonis, Augūnas, Abeliūnas, Aidūnas, Aleliūnas, Aleksiejūnas, Alinskas, Aglinskas. Štai iš hebrajiško vardo „Adomas“ atsirado (gal XV-XVI a.) Adomauskas, Adomėnas, Adamka, Adamkavičius, Adamonis, Adomaitis, Adamukas. Iš viso net 17 vedinių. Štai ir germaniškosios kilmės pavardės skambančios itin bajoriškai: Alzbergas, Arensbergeris, Aufšlėgas, Akšteinas. Štai iš „Ambraso“ radosi net 44 naujos pavardės, pasikeitus priesagai ar kamieno balsiui, iš „Aleksa“ – žodyne nurodytos net 36 pavardės. Dalis pavardžių „pasisavino“ augalų ar gyvūnijos vardus: Aguona, Agurkas, Ajeras, Aviža, Ąžuolas ir kt.
Vadinasi, ši pavardžių gausa aiškiausia rodo mūsų protėvių kūrybingumą, kalbinę nuovoką, tam tikrą išradingumą, gyvenimiškąją patirtį, tradicijų tąsą. Su pavarde sutampame nuo gimimo iki pat mirties.
Atgal
