Tautos mokykla
09 08. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO SPRENDIMO BELAUKIANT (Pabaiga)
Arnoldas Piročkinas
Lietuvinti svetimuosius tikrinius vardus M. Raišukytę galėjo paskatinti ir vienas kitas M. Lietuvos lietuviškas leidinys, kurio autoriai nelietuviai būdavo įrašyti ir pritaikytomis prie lietuvių garsyno pavardėmis, ir su lietuviškomis galūnėmis. Antai 1886 m. Priekulėje ir 1896 m. Tilžėje išleisti dviejų vokiečio Johano Rambacho knygučių vertimai, kurių antraštėse autoriaus vardai ir pavardės kilmininkai visiškai sulietuvinti – Jono Jokubo Rambako. Tad gal XVIII a. pradžioje kilusi idėja svetimųjų asmenvardžių rašybą derinti prie lietuvių kalbos buvo gyva net XIX a. pabaigos M.Lietuvoje?
Trisdešimt metų su viršum nuo V. Kudirkos „Statrašos ramsčių“ svetimųjų tikrinių vardų rašybos lietuvių kalboje problema nebuvo viešai svarstoma. Tik 1923 m.išleistoje pirmojoje anglų rašytojo Samuelio Smailso knygutėje „Būdo įtaka“ Jonas Jablonskis įdėjo pratarmėlę, kur aiškino, kodėl šiame vertime nelietuviški tikriniai vardai sulietuvinti. Atidžiau pasižiūrėjus, krinta į akis, kad tas sulietuvinimas nėra visais atvejais daromas iki galo. Pavyzdžiui, kurie ne kurie vardai be galūnės ar su dviem priebalsiais: Berli, Kenterberi, Sidni it kt., Kromvellis, Džeiffersonas, Otterbernas, Sekvillis, Šimmelpennikas, Valter Skottas. Svetimųjų vardų lietuvinimą J. Jablonskis apibendrintai paaiškino: „Tos rūšies tikriniai daiktavardžiai ir čia tuo tarpu parašomi taip, kaip esam įpratę ligi tol juos rašyti.“ Tuo „vertėjai stengias parodyti ir apytikrį ar įprastinį (?) jų tarimą“. Pratarmėlė baigiama sakiniu:“Taip daroma tuo tarpu“ ( cit.iš: Jablonskio raštai. T. III. – Kaunas, 1934. – P. 115).
1924 m. išėjo dar dvi S. Smailso knygutės: „Šeimos įtaka“ ir „Pareiga ir tiesumas“. Pirmojoje svetimvardžiai lietuvinami, bet antrojoje – jau tik iš dalies. Šalia visiškai sulietuvintų pavardžių Džemsonienė, Helčinsonienė, Česterfildas, Volteras ir kt.atsirado pusiau sulietuvintų (Wašingtonas, Kollingūdas) ir pavardžių autentiška rašyba: Abbe de St.Pierre, kardinolas Dubois, Harry Wottonas, vietovardis Watterloo. J. Jablonskiui knietėjo pateisinti šį nenuoseklumą: „Mes čia esame visuomenės įtakoje: tos rūšies žodžiai ir mūsų visuomenės laikraščiuose dažniausiai rašomi taip, kaip jie savo gimtinėje ir apskritai Vakaruose yra išreiškiami raštu“ (ten pat, p. 116).
1925 m. pasirodė J. Jablonskio parūpinta S. Smailso knygutė „Vyriškumas“. Joje be jokio aiškinimo ar teisinimosi svetimieji tikriniai vardai, išskyrus kelis – Dekartas, Kalvinas, Kolumbas, Liuteris, – rašomi pagal vakarietišką principą: Knox, Charles Napier, Douglas, Laplace, mis Florence Nightigale, Sharlotte de la Fremoulle...
Mūsų „vakarietininkams“ J.Jablonskio posūkis gali praversti kaip argumentas. Tačiau jo amžininkai, glaudžiai su juo bendravę, atrodo, taip nemanė ir jo pavyzdžiu nepasekė. 1926 m. žurnale „Trimitas“ vienas iš pačių artimųjų kalbininko žmonių Zigmas Kuzmickis išspausdino du vertimus iš S.Smailso knygos, pavadintus „Draugystė ir pavyzdys“ ir „Kaip lavintis pačiam?“ Čia labai gražiai ir nuosekliai, be jokių išimčių, vartojami tik sulietuvinti tikriniai skoliniai. Reikia labai labai abejoti, kad taip padaryta, nedavus J. Jablonskiui prieš spausdinimą paskaityti vertimo ar bent su juo nepasitarus.
Šiaip ar taip, J. Jablonskio gana nedviprasmiškai išreikšta 1925 m. nuomonė, kad lietuvių raštuose reikėtų palikti autentišką svetimvardžių rašybą, o iš dalies ir morfologiją (vardininką be galūnės), netapo visuotinai įsigalėjusia norma. Toji rašyba visą laiką įvairavo. Tik kartą pamėginta nustatyti vieną vartoseną. Tai įvyko 1935 m. sausio 18 d., kai pas Respublikos Prezidentą susirinkęs būrelis kalbininkų (deja, informacijoje jie nesuminėti) ir aukštųjų pareigūnų, dalyvaujant švietimo ministrui Juozui Tonkūnui ir viceministrui Kazimierui Masiliūnui, nepritarė Prano Skardžiaus, Antano Salio ir dar kelių kalbininkų projektui įdiegti į lietuvių rašybą brūkšniuotas raides ir rekomenduota toliau mokyklose vadovautis J. Jablonskio 1922 m. gramatika.Ta proga būrelis apsvarstė ir nelietuviškų tikrinių vardų rašymą. Priimtame nutarime yra šiam dalykui atskiras punktas:
„11) Svetimieji vardai nutarta rašyti taip, kaip jie tariami lietuviškai: Nyčė, Čemberlenas, Šampanė, Zaras, Mančesteris ir t.t.“ (žr. „Rašybos „reforma“ baigta // Mokykla ir gyvenimas, 1935, Nr. 3 (130), p. 141-142 ).
Šis nutarimas nebuvo teisinis aktas. Jį reikėtų laikyti rekomendacija. Todėl prieš jį, atrodo, kilo gana įtakingų jėgų protestai. Tais pačiais metais, liepos 10-11 d., Palangoje įvyko lietuvių kalbos ir likteratūros mokytojų suvažiavimas, kuris priėmė rezoliuciją dėl rašybos. Rezoliucijoje esama ir punkto: „6. Tikriniai svetimieji žodžiai [siūloma] rašyti originalia rašyba, tik liaudžiai skiriamuose raštuose lietuvinti“ (Mokykla ir gyvenimas, 1935, Nr. 6-7 (133-134), p. 308-309).
Susidūrusi su įtakinga opozicija, švietimo ministerija, matyt, nespyrė griežtai laikytis Prezidentūroje priimto nutarimo. Tad ir toliau vešėjo leidiniuose vartojamų svetimųjų vardų skirtinga rašyba. Vakarų Europos dvasią propaguojantys leidiniai juos teikė originalius. Leidiniai, kurių autoriai ir leidėjai orientavosi į demokratiją ir lietuvių kalbos savitumą -lietuvino. Pradžios mokyklų ir gimnazijų vadovėliuose nelietuviški tikriniai vardai lietuvinti. Pavyzdžiui, paimkime trijų autorių sudarytą vadovėlio „Visuotinė literatūra“ II dalį (II leid.,1939). Čia užsieniečių pavardžių daugybė. Jos beveik visos sulietuvintos, šalia jų pirmą kartą dažnai skliausteliuose parašoma ir originalioji forma. Tačiau ir čia kartais prasikiša dvilypumas. Antai tik atsivertus vadovėlį yra Veimare stovinčio paminklo nuotrauka. Po ja parašas „Goethe ir Šileris“. Ir taip visoje knygoje: vieno vokiečių klasiko pavardė ir vardas rašomi vokiškai (galūnės lietuviškos), o antrojo vardas ir pavardė – Friedrichas Šileris. Keliomis eilutėmis žemiau – Fridrichas Šileris. Tokių atidesnio redagavimo stokojančių atvejų vadovėlyje rastume ir daugiau, bet jie nepaneigia lietuvinimo krypties.
Taip svetimvardžius pateikiančių leidinių būta ir daugiau. Pavyzdžiui, 1935 m. JAV išleistoje Petro Jurgėlos knygoje „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“ svetimieji tikriniai vardai autoriaus tekste daugiausia lietuvinami. Palyginti nuosekliai sulietuvinti vietovardžiai: Klyvlendas, Pitsburgas, Skrantonas, Niūvarkas, Čikaga ir kt. Lietuvintos pavardės: O. Raitas (O.Wright), generolas Peršingas (Pershing), Čemberlenas, bet daug kur paliekamos dvigubos priebalsės: Matternas, Griffinas, Helligas ir t.t.
Šiose dviejų tendencijų varžybose vis dėlto rodėsi, kad viršų gaus „vakarietininkai“. Tačiau 1948 m. bolševikų valdomoje Lietuvoje išeina „Lietuvių kalbos rašybos žodynas“, kurio redaktoriai buvo penki prieš okupaciją Kaune universitetą baigę kalbininkai: Kazimieras Gasparavičius (1908-1983), Napalys Grigas (1896-1972), Juozas Lazauskas (1892-1970), Kazys Ulvydas (1910-1996) ir Aleksandras Žirgulys (1909-1986) . Didelę šio žodyno dalį užėmė šeši skyriai, kuriuose buvo suformuluotos lietuvių bendrinės kalbos rašybos (I skyrius), skyrybos taisyklės, paaiškintas kirčiavimas, lyčių vartojimas, apibūdinamos tarmės ir vardynas (asmenvardžiai ir vietovardžiai).
Pirmajame skyriuje yra poskyris „7. Kitų kalbų kilimo žodžių rašymas“. Jo viename paragrafe trumpai nusakyta tikrinių žodžių rašyba: „Kitų kalbų kilimo tikriniai žodžiai lietuvinami, t.y. svetimieji garsai reiškiami artimiausiais lietuviškais“. Be to, toliau pridedama: „Mokslo veikaluose po lietuviškų lyčių skliausteliuose, pirmą kartą minint, rašomos ir originalinės tikrinių vardų lytys, pvz.: Baironas (Byron), Berzinis (Berzinš), Darvinas (Darwin)...“
Pavyzdžiai rodo, kad žodyne lietuvinimas – tai ne tik garsų priderinimas ir jų žymėjimas lietuviškomis raidėmis, bet ir galūnių pridėjimas vardininko bei kitiems linksniams.
Šio žodyno išleidimas, sakytume, Lietuvoje baigė kitų kalbų tikrinių vardų „dvivaldystės“ erą. Po jo dar mėginta išleisti kelias verstas knygas su originalios rašybos svetimaisiais vardais, bet spaudoje pasirodė straipsnių, kurie tokią praktiką griežtai sudraudė. Po šios kritikos daugiau lietuviškų leidinių, kur būtų vartojami nesulietuvinti kitų kalbų vardai, nepasirodė.
Šiandien visai neaišku, kaip vertinti šią stabilizaciją. Ar tai tam tikras kadaise, 1935 m., Prezidentūroje priimto nutarimo netiesioginis, smarkiai pavėlavęs atgarsis, ar Lietuvos komunistų partijos primestas savivalės aktas? Kad partijai tuo metu, kai vyko smarki kampanija prieš kosmopolitizmo apraiškas, atsiribojimas nuo vakarietiškos tikrinių vardų tradicijos buvo mielas, galima be jokių išlygų sutikti. Tikriausiai šis nutarimas buvo kažkokiu būdu valdžios patvirtintas. Tačiau lieka neaišku, ar akcija buvo komunistų inicijuota. Reikėtų visą procesą patikrinti Lietuvių kalbos instituto ar Lietuvos mokslų akademijos archyvuose. Gal vis dėlto žodyną rengusios grupės posėdžių protokolai nesunaikinti? Prie tų archyvų priėjimą turėjo ir turi kaip tik aktyvieji „vakarietininkai“, bet jie tuo nesirūpina. O gal nė nenori? Gal jiems geriau žvejoti drumstame vandenėlyje .
Po 1944 m. emigracijoje atsidūrė, ko gero, stipresnės kalbininkų jėgos, negu liko Lietuvoje. Bent pirmąjį dešimtmetį emigravę kalbininkai lenkė tėvynėje besidarbuojančius, kuriems reikėjo rūpintis, ar pakankamai citavo marksizmo klasikų, ypač Josifo Stalino genialiųjų kalbos mokslo veikalų. Vakaruose ir už Atlanto gyvenantys kalbininkai vargais negalais gaudavo ir pasirodančius Lietuvoje kalbos darbus, taip pat yra gavę ir „Lietuvių kalbos rašybos žodyną“. Nesu susipažinęs su visais jų atsiliepimais, bet tarp tų, kuriuos teko paskaityti, neradau nė vieno, kad būtų mestas tam žodynui kaltinimas, jog jis inicijuotas ar realizuotas partijos užsakymu. Ir absoliutus svetimųjų tikrinių vardų vartojimo principas emigrantams galėjo rodytis tik kaip pernelyg radikalus dalykas, bet gerai pažįstantiems klausimo istoriją tokia vartosena vargu ar atrodė kaip partijos ir jos kontroliuojamos valdžios savivaliavimas, kenkiantis lietuvių tautai.
Emigracijoje atsidūrę kalbininkai, publicistai ir šiaip kalba besirūpinantys žmonės, tęsdami nepriklausomosios Lietuvos tradiciją, karštai svarstė iš kitų kalbų imamų tikrinių vardų rašybos rinkimąsi. Svarstė ir iš lengvo, gyvenimo aplinkybių verčiami, sviro į originalios rašybos pusę. Ryškiausias to nusvirimo pavyzdys – „Lietuvių enciklopedija“, kur visų nelietuvių, išskyrus Martyną Liuterį, Lietuvoje profesoriavusius Juozą Eretą, Vosylių Sezemaną, pavardės rašomos originalios, ne sulietuvintos. Emigrantai kalbininkai, rodos, neprieštaravo tokiam radikaliam nelietuviškų tikrinių vardų pateikimui (net skliausteliuose neįrašytas sulietuvintas variantas), bet patys abiem būdams teikė vienodą vertę. Tai ryškiausiai matyti Petro Joniko (1906-1996) straipsnyje „Svetimųjų pavardžių rašyba“ (Gimtoji kalba, 1963, nr. 3-4 (21-22). P. 17-20).
Šis straipsnis mums šiandien svarbus kiek kitu požiūriu. Jame labai aiškiai įvertintas svetimųjų pavardžių (ir kitų tikrinių vardų) rašymas nepriklausomojoje Lietuvoje ir emigracijoje: „Svetimųjų pavardžių rašyba mūsuose ligi šiol nėra nusistojusi. Ir pastaruoju nepriklausomosios Lietuvos laikmečiu nebuvo tas dalykas nei tiksliau nusakytas rašybos vadovėliuose, nei juoba dėl to galėjo susidaryti vienodesnė vartosena, raštų praktika, įpročiai.“ O štai kaip įvertinta pokario Lietuvoje įsigalėjusi rašybos praktika: „Dabartinėje Lietuvoje nuo „originalinio“ rašymo būdo atsisakyta (atsisakyta!Ne primesta. -A.P.). Čia sekama rusų rašyba, kur svetimieji tikriniai vardai (jų tarpe ir pavardės) rašomi iš tarties“ (p. 17). Žinoma, P. Jonikas būtų galėjęs pridėti, kad pasekta ir latvių rašyba, vartota nepriklausomojoje Latvijoje, ir pačių lietuvių sena tradicija...
Palikime P. Joniko straipsnio tolesnį komentavimą. Pacituotieji sakiniai mums ypač svarbūs tam, kad galėtume akivaizdžiai pamatyti tą kontrastą, kalbant apie būrelio kalbininkų ir publicistų argumentaciją, kai po 1990 m. jie ėmėsi „restauruoti“ svetimųjų tikrinių vardų originaliąją vartoseną. „Restauratoriai“ nesigailėjo pasmerkimo žodžių svetimųjų tikrinių vardų lietuvinimui ir jo gynėjams. Taupydami vietą, kaip priešybę šiuo klausimu P. Joniko pažiūrai, pateikiame to lietuvinimo smerkimą, pareikštą Vytauto Ambrazo leidinyje „Svetimų tikrinių vardų rašymas“ (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008). Apžvelgęs žymiausių lietuvių kalbininkų pažiūras kaip vieningą, sutartinį, vis labiau įsigalintį originalų vartojimą, autorius apie būklę po 1948 m. Lietuvoje atsiliepia taip: “Žymiausių kalbos normintojų nustatyta svetimų tikrinių vardų rašymo tvarka Lietuvoje buvo sugriauta po antrosios sovietų okupacijos. Pokario spaudos tvarkytojai pareikalavo tuos vardus rašyti visur taip, kaip rašoma rusų kalboje – neva pagal tarimą. [...] Saujelė pasilikusių [Lietuvoje] kalbininkų buvo priversta nusileisti partinės spaudos vadovų diktatui ir 1948 m. „Lietuvių kalbos rašybos žodyne“ įteisinti svetimų vardų perrašą“ (p. 34 ir 35 ).
Taigi kai sugretini nepriklausomosios Lietuvos kartos kalbininko, nuo 1935 m. aktyviai dalyvavusio lietuvių kalbos moksle, nuomonę su jaunesnės kartos kalbininko „vakarietininko“ vertinimu, esi linkęs abejoti to vertinimo pagrįstumu.
O ką kalbėti apie dar kategoriškesnius pareiškimus. Antai 2001 m. sausio 20 d. „Šiaurės Atėnuose“ paskelbtame 34 veikėjų kontrapareiškime „Dėl svetimvardžių rašybos“ yra tokios „korektiškos“ frazės: „Mes tikime, kad didžioji dalis mūsų šviesuomenės, bent jau mokančios ne vien rusų kalbą, o ypač jaunoji karta, šios problemos nebekels (t.y. neteiks sulietuvintų svetimvardžių. -A.P.) ir Lietuva galutinai grįš prie savos ir kartu europietiškos tradicijos (t.y.rašys tik originalius svetimvardžius. -A.P.), eis išsilavinimo, o ne populistiškai peršamo retrogradiško tamsybiškumo keliu“. Taigi grįžkime prie M.Mažvydo ir M.Daukšos tradicijos!Taigi lietuvių kalbai būdingas svetimvardžių lietuvinimas -tai retrogradiškas tamsybiškumo kelias!Neįmanoma atsakyti į tokį burnojimą.
Svetimvardžių lietuvinimo pranašumai
Užuot polemizavę su tokių pareiškimų autoriais, pakalbėkime apie esminį abiejų rašybos būdų skirtumą. Svarstant tų dviejų būdų – autentiško ir sulietuvinto – vertę, reikia turėti galvoje, kad žmogus mąsto ir įsimena žodžius garsais, ne raidėmis. Jeigu raidės mums nesusijusios su garsais, jos bereikšmės: žodžio negalime kaip reikiant įsiminti.O taip atsitinka, kai žmogus susiduria su nemokamos, jam nepažįstamos kalbos parašytais žodžiais. Ir juo kalba savo rašte vartoja daugiau raidžių, kurios turi papildomų ženklų ir įvairesnių reikšmių, tuo sunkiau kitos kalbos atstovui jos žodžius įsiminti. Tada „gelbstimasi“ tuo, kad tos svetimosios kalbos žodžiai tariami pagal savo kalbos raidžių reikšmę. Klasiškas tokio sprendimo pavyzdys yra angliška pavardė Churchill (tr. Čerčil): galima pateikti ne vieną atvejį, kai kitų tautų žmonės ją yra tarę, kaip parašyta.
Iš svetimojo tikrinio vardo rašybos nesutikimo su žodį priimančios kalbos rašyba ir fonetika kyla daug sunkumų, apie kuriuos „vakarietininkai“ nenori nė užsiminti. Pats didžiausias sunkumas ne parašyto žodžio perskaitymas: jį, kaip matome, galima skaityti ir „lietuviškai“, ir „vokiškai“, ir bet kuria kalba. Kur kas didesnis sunkumas išgirstą svetimąjį tikrinį vardą užrašyti autentiška rašyba. Net ir mokantis vokiečių kalbą žmogus ne visada įstengs teisingai parašyti išgirstą vokiečių pavardę, o tuo labiau to negalės padaryti nemokantis tos kalbos. Išgirdęs televizoriuje ar radijuje pavardę „Šmit“, dar nežinosi, kaip ją rašyti: Schmid, Schmidt, ar Schmitt. Išgirdus pavardę ar vardą „Konrad“, lieka neaišku, ar čia rašyti Conrad (pvz., anglų rašytojas Joseph Conrad, vokiečių ekonomistas Johann Conrad, olandų rašytojas Michel Georg Conrad), ar Konrad (Wallenrod Konrad, Konrad von Jungingen, bet austrų generolas Franz Conrad von Hotzendorf). Yra atvejų, kai išgirstos pavardės pradžios raidės tiek skiriasi nuo tarimo, jog, nemokėdamas tos kalbos, net žodyne nesurasi išgirsto žodžio. Pavyzdžiui, Olandijos šiaurėje, prie Šiaurės jūros, yra vietovė Uithuizermeeden, bet tariamas šis vietovardis Eitheitzermeden, Švedijoje (nuo Gotlando salos į vakarus) yra vietovė Tjust, bet tariama Čust. Pamėginkite enciklopedijose rasti vengrų vietoves, kurių pavadinimai tariami Dioma, Diula ir Žuža, o rašomi Gyoma, Gyula, Zauzsa.
Rasis vienas kitas vietovardis, kuris keliose kalbose rašomas skirtingai. Ryškiausias tokio atvejo pavyzdys Afrikos ežero ir valstybės pavadinimas Čadas (lietuviškai): vokiečiai rašo Tschad, anglai Chad, prancūzai Tchad, italai Ciad. Tad kuris rašymas yra tikrasis, vertas perkelti į lietuvių kalbą? Per Čadą teka į ežerą upė Šaris (sulietuvinta forma), kurios vardas europiečių kalbose skiriasi: vokiečių Schari, prancūzų Chari, italų Sciari. Tad kurį variantą rinksis lietuvis, išgirdęs lietuvišką šios upės pavadinimą Šaris?
Svetimųjų tikrinių vardų rašyba, kuri atsijusi nuo sakytinės kalbos, kelia daug sunkumų patiems tos kalbos žmonėms. Sunkumai jiems gal net didesni,negu kitų kalbų atstovams, nes tenka įveikti ne atskirų žodžių, bet visos sistemos pinkles. Kažkur teko skaityti, kad, pavyzdžiui, anglų kalbą vartojantys vaikučiai sklandžiai skaityti išmokstą metais vėliau už vaikučius, kurių gimtosios kalbos rašyba glaudžiau susijusi su fonetika. O kada pradeda laisvai skaityti laikraščius kinų ar japonų vaikučiai? Lietuviukų būna nemaža tokių, kad skaityti išmoksta dar prieš mokyklą. Kodėl tautos susitaiko su tokia rašybos baudžiava, reikalauja atskiros kalbos.
Jeigu imsime svarstyti daugelio kalbų „pagarbą“ iš kitų kalbų ateinantiems tikriniams vardams, tai čia trumpai nurodysime kelias priežastis. Pavyzdžiui, anglų kalbos sustingusi tradicinė rašyba neleidžia patogiai savo rašmenimis perteikti skolinių garsų. Kai savieji tikriniai vardai yra tapę beveik hieroglifais, tai kokia prasmė dešifruoti svetimuosius hieroglifus. Tačiau anglų kalba toli gražu neišlaiko nė autentiškos svetimųjų tikrinių vardų grafikos: kitų kalbų raidės su papildomais ženklais angliškuose tekstuose rašomos be jų. Lietuvio Žižiūno pavardę jie rašo Ziziunas. Pavardės Džiaukštas, Čereška virsta Dziaukstu, Cereska. Tad kokia čia autentika ir pagarba!Tokios perrašos yra praradusios ne tik originalo formą, bet neperteikia nė tikrosios tarties. Lietuviška perraša rodo bent apytikrę originalo tartį.
Klausimą, kodėl kalbos, galinčios kitakalbius tikrinius vardus palyginti nesunkiai perrašyti (pvz., lenkų, čekų kalbos), vis dėlto rašo originalia forma, čia nesiimame nagrinėti. Priežasčių, žinia, esama: socialinių, psichologinių.
Mūsų „vakarietininkai“ čia mėgina kaip kliūtį lietuvinimui nurodyti sunkumą ir beprasmiškumą tai daryti. Esą, ar verta lietuvinti visus svetimuosius tikrinius vardus, jei tarp jų pasitaikysiąs vardas, kuris pavartotas vieną kartą. Tokio vardo negalįs kartais fonetiškai iššifruoti nė jį parašęs autorius. Kiek čia logikos? Dėl vieno atvejo, kuris pasitaikytų iš šimto tūkstančio atvejų, atsisakykime 99 999!Visiškai įmanoma, kad rašančiajam kils sunkumų ir dėl daugiau svetimųjų vardų perrašymo. Tačiau to žmogaus galimybės nustatyti jų fonetinę formą kur kas didesnė, negu tūkstančio skaitytojų. Taip pat ir šios pastangos racionalesnės, negu sunkumus palikti masei skaitytojų. Taigi jei susumuotume perrašos keliamus sunkumus ir palygintume su originalios rašybos sunkumais, būdami objektyvūs, turėtume pripažinti, kad lietuvinimas yra kur kas pranašesnis dalykas už originalių formų diegimą, nes jis, glaudžiai susiedamas žodį su garsu, įtvirtina svetimąją pavardę, vardą ar vietovardį mūsų sąmonėje.
Sulietuvinto įrašo reikalauja pats demokratijos principas
Skirtingai nuo „vakarietininkų“, kurie, teikdami tik grafinį svetimvardžių vaizdą nepripažįsta jų tarties svarbos, lietuvinimo šalininkai nori suderinti abu šiuos elementus. Kaip tai galima padaryti? Tai intuityviai nurodyta minėtuose V. Kudirkos “Statrašos ramsčiuose“: po sulietuvinto įrašo tereikia skliausteliuose įrašyti originaliąją formą. Taigi ir Lietuvos Respublikos išduodamuose dokumentuose tam reikalui galima skirti atskirą eilutę ar puslapį. Sulietuvinto įrašo, kaip pagrindinio, reikalauja pats demokratijos principas: negalima ignoruoti daugumos gyventojų interesų. Nelietuvis pilietis savo ruožtu gali būti suinteresuotas, kad jo vardas ir pavardė būtų įrašyta jo tautine kalba. Tas interesas būtų realizuojamas papildomu įrašu po valstybinės kalbos įrašo. Tai taip pat demokratijos bruožas. Būtent tokį sprendimą siūlo grupės Seimo narių (V.Stundžio ir kt) teikiamas alternatyvinis įstatymo projektas.
Lietuvos socialdemokratai, jeigu jiems iš tikrųjų rūpi demokratija, o ne vien puikavimasis ar spekuliavimas ja, turėtų tai savikritiškai suvokti ir atsisakyti teikti kiaurai ydingus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų nepaisančius, savo projektus. Kaip bebūtų, turėkime vilties, kad didžioji Seimo dalis vis dėlto balsuos ne už socialdemokratų antikonstitucinius projektus, bet už grupės Seimo narių (V. Stundžio ir kt.) pateiktą Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas atitinkantį įstatymo projektą.
Atgal
