Tautos mokykla
08 21. Lemtis tėviškėlės – lemtis mana
Vytautas Baškys
Lietuva ir visas Baltijos kraštas XX amžiuje du kartus patyrė ypatingą laisvės pakilumo jausmą. 1918-ieji – Valstybės atkūrimas ir 1989-ieji – „Baltijos kelias“. Praėjusio laiko pėdsakaiir atgarsiai primena – kokia laimė teko mūsų kartai, po negandų patirti „Baltijos kelio“ dvasią. Ir niekas neatsiranda savaime. Apie Lietuvos nepriklausomybės dvasia ir kaip ji puoselėta sunkmetyje, primena po daugelio metų atverstas tarpukario karo lakūno Vlado Baškio rankraštis.
Prieškario nuotraukoje Vladas ir keturi jo broliai apsilankę tėvų žemėje. Žydinčioje Dabikinės pievoje broliai išsirikiavo pagal amžių: Stasys, Julius, Mykolas, Antanas ir Vladas. Pakilę Lietuvos valstybės atkūrimo laikmetyje – visi buvo tvirtos valios ir aukštų siekių Lietuvos patriotai. Jų gyvenimo keliai saviti, bet visus jungė ir artino meilė tėvų žemei. Daug ko jau nebėra, bet, žvelgiant į laikmečius, sužvilga meilės tėviškei ir laisvės jausmai.
Brolių susitikimas Dabikinėje (Vladas dešinėje)
Vladas turėjo dainiaus gyslelę, Šiaulių mokytojų seminarijoje studijavo lietuvių kalbą.Laikmečio idėjųveikiamas keitė gyvenimo gaires – tapo karo lakūnu.Anot jo paties – netapus kunigu, tapus lakūnu pakildavo aukščiau, bet vis nusileisdavo ant žemės. Savo patirtus įspūdžius Karo lakūnų mokykloje eiliuodamas apibūdino trankiai: „Aš savo jaunystę pakarti norėjau... / Mečiau į bedugnę, trankiau į uolas,... / Bet mano jaunystė, kaip amžinas šydas.... / Kvatojos ir juokės žieduos skęsdama...“. Tokia tai narti būsena, kurią vėliau paryškina: „Ši jaunystė suvaržyta / Balto diržo lydima / Tepaliks taip surašyta / Paskubom ir nebaigta...“.
Tai buvo istorinių lūžių metas. Daug kas liko nebaigta, daug kas pokaryje nuščiuvo nuo negandų. Lietuvą užgriuvusi grėsmėtapo atodūsiu: „Gyvenimas mano – dainoj crescendo, / Pavasarinių žiedų vilnis... / Gyvenimas mano – noruos paskendo / Kaip rytmetinė kapo smiltis...“. Suplaikstytoje gyvenimo aplinkoježmogus neteko atvirumo. Tik tėviškė susieta su praeitimi teikė stiprybės.Blyksteli idealizuota „Praeitis neužmirštuolė...“, o gyvenimas – „Lemtis tėviškėlės – lemtis mana“ prabyla su ilgesingu: „O, Vilija! Ramioj nakty, / Kai veidą prausia sutema... / Tu pamiršti, ką man meni... / Ką mena ašara tyra...“. Prisiminimuose meilė tėviškei suskamba mados žodžiais: „Kaip Vilijos bangos, tie metai palinkę, / Sukaustė šventąjį jausmą krūtinėj... / Priklaupęs su ašara praeitį bučiuoju...“.
Vlado kūrybos rankraštis atskleidžia vidinę atsparą okupacijai. Tėvynės likimo mintys perteiktos kaip „Pavasarinių žiedų vilnis...“. Grėsmės akivaizdoje eilių turinys prasiveržia laisvės siekiu: „Gyvenimas mano – siekiai, troškimai... / Gyvenimas mano – jūros banga... / Gyvenimas mano – kovos trimitai... / Nepažabota mintis – laisva...“. Ir tik laisvės troškimas glūdėjo tikėjimu ateitimi: „Tebėga laikas visagalis, / Nuneš jis sūkurius audrų... / Suprasti nieks negali, / Ko švinta saulė tarp žaibų...“. Tokia vidinė laisvės dvasia reiškėsi kaip „švintanti saulė“, kuri, sulyginta su visagaliu laiko veikimu, sugriaudėja laisvės pranašavimu.
Laikmečio lietuvio vidinės dvasios būsena, tvirta pilietinė savimonė ir ryžtas ginti save ir savo šalį net tada, kai dūžta viltys. Sovietinei propagandai skelbiant „laisvę“ kaip aukščiausią liaudies laimėjimą – retoriškas klausimas: „Kodėl gyvenime tiek decrescendo... / Kada taip norisi dainuot... / Tik, laisvės, daina ši jau pasigenda, / O apie laisvę nė išsižiot...“.
Vlado kūryba neatsiejama nuo ryšio su bendražygiu karo lakūnu kapitonu J. Kasperavičiumi, kuris pokaryje buvo tapęs Kęstučio apygardos partizanų vadu. Juos siejo ne tik karo lakūnų veikla. Vladas su šeima atsikėlęs į Klaipėdą palaikė slaptus ryškius, jo išsilavinimas buvo reikalingas pogrindinio „Laisvės varpo“ leidiniui. Tai ypatingai jautru, nes tai kas buvo slapta žinoma tik iš jo užuominų, daug kas paaiškėjo Vlado anūkui Aidui atvėrus baudžiamąją bylą bei iš Vlado rankraščio minčių. Iš jų ataidi „Laisvės varpo“ mintys: „Po vėtrų išauš baltaskruostis rytojus, / Ir laisve kvėpuoti pradėsite vėlei...“. Toji laisvės dvasia dar tvirčiau suskamba pranašavimu: „Tėvynė jums pergalės maršą sugros / Ir kritusių brolių likimą minės... / Jų amžino gedulo atminimas kartos, / Kiek laisvė kainavo tėvynės...“.
Tai vis amžių įsūpuota dvasia, kuria Vladas sovietmetyje 1955 m. rašė: „Trūks vergijos pančiai – vėl skambės daina (laisvė amžina)“. Verždamasis iš gyvenimo nuoskaudų liūno prabilo ryžtu: „Debesų beribėm rankom / Apsiniaukė jau dangus... / Rudenio lietus jau trankos / Laužo jūroje laivus... // Audroje jaunystė gimė, / Audroje nakties mirtis... / Ko veidai tokie išblyškę, / Juk jaunystė ne naktis... // Ei, jūreivi, stok į kovą, / Nebaisi tau ši naktis... / Kur raganos sau puotą ruošia, / Vėjas ten audras ištaškys... // Prisiminsi tu audroje / Sunkią kovą su mirtim... / Savo norus pakartojęs / Grįši žibančiom mintim...“.
Po partizanų būrio vado J. Kasperavičiausžūties, Vladas liko susietas su spaudos platinimu. Per tai žmona Marytė buvo nuteista, o Vladas, išvengęs tremties, buvo tarp tų sielos poetų, kurie rašė sau „į stalčių“. Sukaustytoje grėsmės erdvėje sudužusio tarp žaibų likimų gėloje gyvenimas virto „Kaip rytmetinė kapo smiltis...“. Tik prasiveržęs „Atminimų žiedynas“ teikia ištvermės. O gyvenimas, rašo: „Užsivertęs kančių aidą, / Žengiu per beribę...“. Išlikti, kol visagalis laikas „Nuneš jis sūkurius audrų“.
1989 m. Baltijos kelyje buvome su trispalve vėliava. Vlado sūnaus Egidijaus nuotrauka
Šie „žingsniai per beribę“ turi platesnę reikšmę. Jo eilėraščiai, užliūliuoti asmeninių jausmų žodžiais, prasiverždavo pro cenzūrą, pasiekdavo Sibirą. Tremtyje žmonaMarytė kaip gydytoja bendravo su tremtiniais, dalijosi įspūdžiais iš tėvynės. Prie Vlado eilėraščių esantis prierašas „Brangi, Maryt, Tai kas gera ir patiko Tau čia – pasiimk, – kas blogo išmesk!“ – rodo, jog jo eilėraščiai buvo išsaugoti ir kartu su Maryte grįžo į Lietuvą.
Vlado kūryba moko pažinti, jausti ir vertinti laisvę kaip tautos per amžius išugdytą dvasią. Lyriški įvaizdžiai: „Lemtis tėviškėlės – lemtis mana“, „Praeitis neužmirštuolė“ – buvo tvirtovė, kuri kaip primena tai, ko negalima užmiršti, tai ką turime prisiminti, kad išliktume savi savame krašte.
Atminime – tai ir „Kelias į prigimties prieglobstį“, kurio dvasioje dar 1984 m. kartu su Vladu ir Maryte buvome surengę giminės suvažiavimą protėvių krašte – Vlado sentencija: „Tokia laiminga žemė ir žmogus ant jos".
Čia tik jo kūrybos fragmentai. Visai rankraščio apžvalgai reikia atskiro leidinio. Dabar, pakilę iš negandos su „Baltijos kelio“ aura prisimename ir jaučiame, jog viskas būtų prapuolę, jei mūsų tėvų ir protėvių širdyse nebūtų plakusi tautos laisvės ir nepriklausomos valstybės dvasia. Atgarsiu su Vlado sūnumi Egidijumi ir jo šeima 1989 m. rugpjūčio 23 d. stovėjome „Baltijos kelyje“ su trispalve vėliava, kurią saugome kaip tautos laisvės ir Nepriklausomybės atkūrimo simbolį.
Atgal
