Tautos mokykla

08 08. Ariogalos sąskrydžio atgarsiai

Prof. habil. dr. Lietuvos akustikų sąjungos prezidentas Danielius Gužas

Esu dėkingas ir tariu nuoširdų ačiū Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) vadovui Petrui Musteikiui už suteiktą galimybę dalyvauti 25-ąjame Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovotojų sąskrydyje, vykusiame rugpjūčio 1 d. Ariogaloje, Raseinių rajone.

Skaitytojams pateikiu ir prieš keletą metų fotografuotą mano nuotrauką, joje – Laisvės kovų dalyvis.

Šventė prasidėjo pagal sudarytą programą dalyvių eitynėmis nuo Ariogalos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios Dubysos slėnio link, truko daugiau nei valandą. Dalyviai iš įvairių miestelių ir vietovių žygiavo dainuodami, pasipuošę tautiniais rūbais ir savo atributika. Labai iškilmingai buvo aukojamos Šv. Mišios, žadino jausmą dar stipriau mylėti Dievą. Taip pat buvo pašventintas naujas koplytstulpis. Po Šv. Mišių uždegtas šventinis aukuras.

Laisvės kovų dalyvis prie plakato

Nuskambėjus jungtinių chorų atliktos dainos „Leiskit į Tėvynę“ aidams, Sąskrydžio dalyvius sveikino Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, LPKTS pirmininkas Gvidas Rutkauskas.

LPKTS ir jų šeimų nariai pagal tremties metus buvo įamžinti nuotraukose atminčiai. Matyt, bus rengiamas albumas, kad mūsų istorijoje išliktų atmintis apie trėmimus ir laisvės kovotojų žygius bei žūtis.

Dar ir šiandien skamba ausyse sugiedotos giesmės „Marija, Marija“ žodžiai –

Marija, Marija,
Skaisčiausia lelija,
Dangaus karaliene šviesi!
Užstok prieš Aukščiausį
Tu žmogų menkiausį!
Taip daugel pas Dievą gali!

Tėvynė - brangiausias turtas. Prarasi Tėvyne, prarasi viską – meilę savo tautai, motiną ir vaikus. Tėvynė vienija ir išsaugo mus. Tokios mintys skriejo žmonių sielose, jas girdėjo širdys, dainuojant jungtiniam tremtinių ir politinių kalinių chorui. Skambėjo dainos „Kritusiems Lietuvos partizanams“, „Dievo dovana“, „Gimtinė“, „Oi, neverk, motušėle“ ir kt.

Neverkit, motinos, kurios paaukojot sūnus Tėvynei, kuri brangi mums šiandien kaip niekada. Mes jiems šiandien piname deimantų vainiką. Ir pinkime amžinai, kol minėsime Lietuvos vardą savo širdyse.

Taip, čia, prie Raseinių ant Dubysos, saulė tekėjo, teka ir tekės, kol bent vienas lietuvis čia bus, dainuos lietuviškas dainas. Tai mūsų viltis, mūsų sielos stiprybė. Mylėkim Dangų ir žvaigždes virš Lietuvos, kad neužterštų svetimos šalies blogas kvapas. Laistykim rūtas mamos darželiuose, nenuliūskime, palaidoję tėvelį Sibiro miškuos. Sužydės dar liepos, užaugs ąžuolai, ir žaliuos kvepiančios rūtos. Daug rūtų suskinsim, vainiką nupinsim, uždėsim ant galvos, kai kasas supinsim.

O kaip gražus gražus, rūtelių darželis, ir jį aptvėrė jaunasis brolelis,

už tai jam vainiką nupinti ketinu. Kur čia pasidėsi,

kaip čia nedainuosi, kai širdis taip džiaugias tyliais vakarais.

Neišvyk, mergaite, Tu iš savo sodžiaus

Aš pas Tave atjosiu tėvo žirgeliu.

Man širdį suspaustų, siela mano pravirktų,

Jei tavęs nerasčiau rūtų daržely.

Jočiau, jočiau, kol aš pasivyčiau

Susgrąžint mergelę, patekusią nevilty.

Pasivyčiau, nuraminčiau, į Tėvynę

Susgrąžinčiau, rūtų darželį atgaivinčiau.

O dangus ir žvaigždės

dar gražiau žibėtų, kai į aukštį

žvelgsim iš savo žemės Lietuvos.

Aš tave mylėsiu, kaip gimtinės klonius,

pievas ir miškus, kur tiek daug

dainų sudėta. Aš Tau jas dainuočiau

tyliais vakarais.

Aš dainuočiau dainą:

„Kad aš jojau per žalią girelę,

Aukštai švietė mėnulis“

Aš perjojau visą girią

į kitą šalelę, kur gegutė komponavo

„Sugrįžk, sugrįžk, mergužėle,

man širdelė neramu“

Širdys mūsų plaka, jaučia viena kitą, nes Danguje sutvertos, pagimdytos šičia. Čia, kur medinis kryžius stovi prie dulkėto kelio, laukiame sugrįžtant savojo tėvelio. Jis ateina, ten iš tolo nuo dulkėto kelio, girdisi dainos melodija „Lietuva, brangi mano tėvyne“, kaip Dubysos šis slėnys, tarp miškų rūtom žaliuoja. Ji artėja, garsas stiprėja, susilieja su tūkstančiu balsų dainuojančių žmonių ne tik Dubysos slėnyje, bet ir visoje Lietuvoje.