Tautos mokykla
05 29. Tautiškumo saugojimo pradai
Aleksandras Šidlauskas
Beveik po dešimties metų Lietuva švęs Dainų švenčių šimtmetį. Tai turėtų būti itin didingas tautinės kultūros reginys, kupinas garsų, spalvų ir formų Per devyniasdešimt metų Dainų šventės keitėsi savo raiška, žanrais, repertuaru, režisūriniais ir scenariniais sumanymais. 2014 metais išleista knyga „Lietuvos dainų švenčių tradicija“ susumavo aštuoniolikos švenčių istoriją, kur sukaupta nepaprastai daug faktų, kur pagerbti kompozitoriai, choreografai, dailininkai, chorvedžiai, kitų sričių menininkai. Tai pirmasis tokio pobūdžio leidinys – unikali enciklopedija, kurią parengė Liaudies kultūros centro specialistai. Klaipėdos universiteto profesoriai, rajonų ir miestų kultūros skyrių ir muziejų darbuotojai. Knygos ruošimas trūko kone penkmetį. Leidinys buvo pristatytas Vilniaus rotušėje 2014 metų birželio 18-ą dieną. Jame dalyvavo filosofas Arvydas Juozaitis ir aktorius Valentinas Masalskis, itin pabrėžę Dainų švenčių dvasinę svarbą Lietuvai. Visu ryškumu į tautos sąmonę Dainų šventės įsipiešė nuo pat pirmojo renginio 1924 metais. Laimei, ideologizuotos kultūros metais jos išsaugojo savo tapatumą ir plačiai skleidė Lietuvos kultūrą pasaulyje. Taip nutiko, kad tiktai trys Pabaltijo sesės sugebėjo išsaugoti šią sakralią kultūros tradiciją, kuri visu platumu atspindėjo tautos siekius, liaudies dainos išliekamumą, bendruomenės susitelkimą ir pastovią Dainų švenčių dalyvių santalką. Švenčių tradicijos plėtojosi, repertuaras taip pat mainėsi, bet liko mėgėjų meninės kūrybos pastovumas ir meninė branda, leidusi sutelkti per trisdešimt šešis tūkstančius ir daugiau dalyvių kas ketverius-penkerius metus. Gerai tapo žinoma, kad tas, kuris pirmą kartą sudalyvavo Dainų šventėje, ilgainiui taps pastoviu dainininku, šokėju ar muzikantu. Žinia, tradicijos gema ne iš karto, tik jų nuolatinis puoselėjimas laiduoja šių švenčių sėkmę. Vienas kitas kritinis balsas šio renginio būtinumo atžvilgiu visad likdavo balsu tyruose, šaukiančiu į gūdžią nežinią. Kai kurios J.Naujalio, Č.Sasnausko, J.Tallat-Kelpšos, S.Šimkaus, J.Gruodžio dainos visą laiką ugdė estetines dalyvių ir klausytojų / žiūrovų pagavas, skatino nacionalinę savipratą ir dvasinį lietuvių tapatumą. Nuo ištakų, nuo būsimų švenčių rengimo idėjų praėjo porą dešimtmečių, kai 1924 metais, šešeri metai po tautos Nepriklausomybės, paskelbimo, Kaune nuaidėjo pirmosios fanfaros, kai buvo aukštai pakelta dirigento batuta. Dėl tam tikrų priežasčių po trečiosios Dainų šventės 1930 metais jos ilgai nebevyko. Sutrukdė organizaciniai nesklandumai, tam tikros valdžio9s ambicijos, vieningo organizacinio centro nebuvimas, kai kurių sluoksnių visiškas šventės ignoravimas. 1946 metai, tikras sunkmečio ir ideologinės prievartos bei partokratinės cenzūros laikas, vis dėlto tapo rimtu posūkio tašku atgaivinti šį unikalų, europinio masto renginį. Netgi estai ir latviai, švenčių primarijai, tik po metų vėl susirinko švęsti savo garbingų tradicijų. Visi trys Pabaltijo „smuikai“ garsiai suskambo 1950 metais. Po to švenčių ritmas buvo pastovus, kito repertuarai, augo nauja dirigentų ir choreografų karta, o švenčių dalyvių niekuomet netrūko, visą laiką į atrankas susirinkdavo dainos ir šokio mylėtojų žymiai gausiau negu sutalpindavo tuometės estrados ir stadionai. Tradicijos plėtojosi, netrukus buvo surengtos moksleivių dainų šventės, į menines aukštumas ėmė veržtis Pabaltijo studentų dainų šventės „Gaudeamus“. Beveik nebuvo atvejų, kad choristai, dūdoriai, šokėjai, kapelininkai ir folklorininkai nenorėtų tradicinėse Dainų šventėse dalyvauti. Išaugęs kolektyvų meninis lygis paliudija Klaipėdos universitete paruoštų specialistų autoritetą. Nėra miestų be tūkstantinių dalyvių, kaip nėra rajonų, kurie neparengtų šventei kelis šimtus dalyvių, suaugusiųjų ir moksleivių. Aišku, išskyrus lenkiškuosius Vilnijos rajonus.
Dainavimo pradžia ugdosi mokyklose arba universitetuose, kuriuose kolektyvų skaičius ne mažėja, o gausėja. Didžioji dauguma mėgėjų meninės kūrybos kolektyvų vislab siekia aukštesnės brandos ir sėkmingai varžosi dėl teisės vykti į sostinę. Tenka prisiminti pokario metų kaimų pasidainavimus gegužinėse ir giminių sambūriuose, kuriuose dainos aistra nebuvo išblėsusi, kuriuose suskambėdavo ne tiktai liaudies dainos, bet ir partizanų sukurti romansai „Palinko liepa šalia kelio“, „Stoviu aš parimus prie rūtų darželio“, „Tu, Lietuva, tu mano...“ Taip pastoviai buvo saugomi tradiciniai dainavimo pradai ne tiktai minėtose gegužinėse, bet ir šienapjūtėse ar rugiapjūtėse. Iš seno trys Pabaltijo valstybės įgavo dainų krašto vardą ir į UNESCO sąrašus įrašytos Dainų šventės, kaip pasaulinės kultūros paveldas, paliudija šių renginių unikalumą ir tradiciškumą. Didesnių meninių renginių, kaip žinia, neturi jokia kita pasaulio tauta. Toks savitumas ir etninis savumas kalbėjo ir kalba apie Dainų švenčių išliekamumą, tai yra, repertuaro ir žanro įvairumą, kolektyvų gausumą ir jų vadovų gabumą, bendruomenės (žiūrovų ir klausytojų) sutelktumą, režisūrinę brandą, kiekvieno miesto ir rajono, bažnytkaimio ir seniūnijos norą brandinti kolektyvų meninį lygį. Pasaulio lietuvių telkiniai Jungtinėse Amerikos valstijose ir Kanadoje, Australijoje ir Lenkijoje, Brazilijoje ir Anglijoje taip pat akivaizdžiai kalba apie lietuvių išeivių tradicinį dainingumą, netgi tam tikrą prestižiškumą. Tautinio ir dvasinio prado saugojimas kalba pats už save, nes tai yra paveldėtos vertybės, tautos išsauga, žmonių susipratimas, estetiškumo ugdymas. Tai įauga į kasdienybę, kai Dainų švenčių laukiama tarsi parapijos atlaidų, tarsi tradicinių šv. Kalėdų ir šv. Velykų, Joninių ir Žolinės, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios iškilmių.
Visa prasidėjo Šveicarijoje ir Vokietijoje, kai XIX amžiaus viduryje vienin susibūrė dainininkai. Deja, tai tęsėsi neilgai. Laimei, dainos pomėgį perėmė estai (1869) ir latviai (1873). Deja, Lietuva buvo smaugiama carizmo letenos, deja, Lietuvoje buvo uždrausta gimtoji spauda (nuo 1864 metų iki 1904 metų), deja, už lietuviškų knygų platinimą (jos buvo spausdinamos Rytprūsiuose) buvo tremiama į Sibirą ir pūdoma karceriuose. Liuteroniškose Estijoje ir Latvijoje carizmo režimas ir vokiškoji intervencija buvo sąlygota kitokių aplinkybių. Todėl tik po penkiasdešimties metų surengta pirmoji Lietuvių dainų šventė – 1924 metais. Apie jos ištakas ir savitumus, apie pasirengimą ir dalyvius detaliai rašė profesoriai a.a. Vytautas Jakelaitis ir Algirdas Vyžintas, Liaudies kultūros centro specialistai ir Klaipėdos universiteto dėstytojai Daiva Kšanienė ir Regimantas Gudelis. Tiesa ir tai, jog lietuviškieji vakarai (XIX a. pabaigoje) būrė žmones, atgijo viešas dainavimas, vaidyba ir muzikavimas, plėtėsi bibliotekos, kūrėsi knygynėliai, visą Žemaitiją, Vidurio ir rytų Lietuvą išraižė knygnešių keliai, knygų saugyklos ir pardavyklos.
Dainų švenčių tradicijos, tikėtina, dar gyvuos ne vieną dešimtmetį, nes jos yra giliai įaugusios į tautos atmintį ir sąmonę. Tūkstančių tūkstančiai šio renginio dalyvių visiems laikams išsaugoja programas, lankstinukus, ženklelius, atributiką, o tautinis kostiumas vislab įgyja naujų kraštų savitumo ženklų. Iš tiesų verta pasekti latvių ir estų pavyzdžiu, kai ne tiktai dalyviai (ne tik Dainų šventėse), bet ir žiūrovai jau dėvi tautinį kostiumą, kai latgalių, žiemgalių ar kuršių tapatumas drabužiu itin pabrėžiamas. Ir šio tipo prieššventiniai rajoniniai renginiai tampa savojo krašto poženkliais. Aukštaičių muzikavimas, sudūvių kankliavimas, žemaičių šokis ir žaidimas, nepakartojama dzūkų dainavimo maniera, tarmiškos pamariečių dainos – tai gyva ir išpuoselėta, įprasta ir laukiama – nuo mokyklinių dienų iki gilios senatvės. Neverta abejoti Dainų švenčių dvasingumu, sukauptu patyrimu, vis besikeičiančiu repertuaru, augančia kolektyvų estetine branda ir žiūrovų gausėjimu. Ansamblių vakare, dūdorių popietėje, šokėjų ratavime stadione, tautodailės parodoje, folkloro siautulyje, kankliavimo puošmenomis ir visa vainikuojančia dalyvių eisena per miestą... Laukime ir vėl Dainų šventės sulauksime.
Atgal
