Tautos mokykla
05 29. Prievartinis laisvų Lietuvos ūkininkų įbaudžiavinimas, okupantų propagandos įvardintas kaip kolektyvizacija
Buvusio politinio kalinio Petro Girdzijausko pranešimas, skaitytas gegužės 22 d. Seime vykusioje konferencijoje
Petras Girdzijauskas
Laisvės kovų dalyvis
Lietuvos valstybė pasitikdama XX-jo amžiaus penktąjį dešimtmetį savo sudėtyje turėjo 400 000 ūkių arba viensėdijų su 3,78 mln. ha žemės kuriuose ūkininkavo 2.0 mln. ūkininkų. Tokia Lietuvos žemės ūkio struktūra pasitiko antrąjį pasaulinį karą ir okupacijas.
Per pirmąją (1940–41 m.) bolševikinės Rusijos imperijos okupaciją, bolševikai sunaikinti žemės ūkio struktūros nespėjo, nors vienas pagrindinių okupantų tikslų buvo likviduoti Lietuvos ūkininkus, kaip mažiausiai priklausiančius nuo valstybinių struktūrų. Okupantai į Sibirą sugebėjo ištremti tik nedidelę dalį Lietuvos ūkininkų. Rekvizavo jų pagamintą produkciją.
Vokiečių fašistiniai okupantai (1941 - 44m.), bolševikų nusikalstamų piktžaizdžių nešalino, tik į ištremtų dvarininkų dvarus įkeldino nacionalsocialistų vietininkus. Visus pagamintus žemės ūkio produktus rekvizavo vokiečių reicho naudai. Dalį žemės ūkio darbininkų ištrėmė į Vokietiją darbams.
Bolševikinei Rusijos imperijai 1944 m. reokupavus Lietuvą per 1944 – 50 m. Lietuvos ūkininkams buvo suduotas pagrindinis lemiamas smūgis sunaikinęs jų materialinę bazę – ūkius ir juos kaip ūkininkus įbaudžiavinę konclagerinio tipo brigadose pavestose feodaliniam valdymui vadinamam kolchozo pirmininku. Okupantų specialios ginkluotos pajėgos nusavino Lietuvos ūkininkų valdytą 3.78 mln. ha. žemės ir 400 000 ūkių su visu jų turtu: trobesiais, padargais, traukiamąja jėga, galvijais ir apyvartinėmis lėšomis. Visas šis turtas perėjo tiesioginiam apskričių KPSS rajkomų sekretorių tiesioginiam pavaldumui. Jie savo nuožiūra skyrė formalius pirmininkus, kurių veiklą kreipė ir reguliavo jie - sekretoriai.
(1947-05-21 VKP(b) išleido slaptą nutarimą dėl kolūkių steigimo Baltijos respublikose. Vykdydami VKP(b) nurodymą LKP(b) CK ir LSSR MT 1948- 03- 20 priėmė slaptą nutarimą “Dėl kolektyvinių ūkių organizavimo respublikoje”)
Europinė ūkininkų žemės ūkio produkcijos gamybos technologija, prievartos būdu, buvo pakeista į Rusijos XVIII a. baudžiavinę technologiją tik be atlygio už dabą. Tai pati didžiausia ir klastingiausia genocido akcija prieš Lietuvos valstybę ir jos piliečių pagrindinį socialinį sluoksnį – ūkininkus.
Formaliai SSRS Įstatymai nusavinti ūkininkų turto neleido, todėl okupantai panaudojo klastą: užkraudami ūkininkams nepakeliamus mokesčius ir žemės ūkio produkcijos rekvizicijas. Už šių prievolių nevykdymą jiems grėsė kalėjimas ir viso turto konfiskacija. Įbaudžiavinant ūkininkus okupantai naudojo specialius karinius dalinius
SSRS KPSS ir LSSR LKP bei MT nutarimai ir kiti dokumentai apie prievartinę kolektyvizaciją (įbaudžiavinimą) buvo visiškai slapti.
Pirmas rimtas okupantų smūgis ūkininkams buvo 1944m. Kūčios, kai SSRS MGB ministras Berija įsakė kiekviename valsčiuje sudeginti bent po vieną ūkį su gyvais žmonėmis. Suliepsnojo visa Lietuva su gyvais žmonių fakelais. Visiems gerai žinomi liepsnoję gyvais fakelais Klepočių, Ryliškių, Lizdų, Taručių,, Druskininkų, Puriškių, Vabalių, Fermų, Dubrių, Bugonių ir kiti kaimai ir dešimtys sušaudytų beginklių ūkininkų. Kaip ir Burbinės tragedija - tarpumiškio ūkininko sudeginta sodyba su gyvais kaimo ūkininkais. V. Vainekis ( „Šiaulių naujienos“ 1998-02-16, 18 d.d.) Talentingai aprašė šią čekistų “puotą” Lygumų valsčiuje Šiaulių apskrityje, P. Vyturys “Dialoguose” Šimkaičių valsčiuje, Raseinių apskrityje. Tokių amžininkų liudijimų yra ir daugiau, tik niekas šio nusikaltimo netyrinėjo.
Tuo genocidinės akcijos prieš ūkininkus nesibaigė. Per 1941 – 53 m. bolševikiniai okupantai įvykdė 19 trėmimo akcijų per kurias ištrėmė 128 985 žmones. Tai buvo genocidinės atgrasymo akcijos nukreiptos prieš ūkininkų pasipriešinimą okupacijai.
Ūkininkų karas po karo
1944 – 45 m. bolševikinės okupacijos akivaizdoje laisvų išdidžių ūkininkų ir ūkininkaičių gretos miškuose išaugo iki trisdešimties tūkstančių. Jie konstituciniu pagrindu stojo ginti tėvynės Lietuvos, savo idealų, savo žmonų, dukrų ir moterų nuo rusomongoloidinių prievartautojų. Sūnų nuo rekrūtų, visų nuo tremties ir prievartos, o turto nuo plėšikų - okupantų. Miško Brolių, Laisvės Kovotojų, Žaliukų (žiūrint kuriame krašte, kuriuo vardu juos vadino) kontingentas prilygo tarpukario Lietuvos kariuomenės kiekiui, tik be intendantūros, kuri aną kariuomenę pamaitindavo kasdien po tris kartus. Miške tokios tarnybos nebuvo, o maitintis reikėjo. Tada ūkininkų vyresnieji suprato, kad šią pareigą atlikti gali tik jie, kad vyrai turi grįžti atgal į ūkinius pastatus, ten įsirengti slėptuves, kad pasipriešinimas turi būti decentralizuotas - partizaninis, kad ūkininkai privalo susiorganizuoti į iki šiol neegzistavusias struktūras. Ginklą paėmusius savo brolius, sūnus ar kaimynus (švelniai vadinamus Žaliukais, Miško Broliais ar Laisvės kovotojais), privalo maitinti, apginkluoti, palaikyti reikiamą ryšį, atlikti žvalgybos - kontržvalgybos ir visas kitas būtinas funkcijas . Įrengti slėptuves, bent kas antrame ūkyje, jų būtų bent du šimtai tūkstančių, net kelioms okupantų divizijoms, šis pasipriešinimas, tapo sunkiai įkandamu riešutėliu.
Šiuo principu pagrįstas aktyvus ekonominis , ginkluotas ir propagandinis pasipriešinimas prieš bolševikinį gigantą tęsėsi daugiau nei dešimtmetį.
Istorikų lapsus memoriae
Mūsų istorikai nagrinėja tik ginkluotą Laisvės kovotojų pasipriešinimą, atsietą nuo pagrindinių Lietuvos gyventojų ūkininkų, kurie, beje, atliko ir pagrindinį vaidmenį šioje kovoje. Ypač paskutiniaisiais kovos metais, šaudyti neprireikdavo mėnesiais, o valgyti reikėjo kasdien. Karas po karo buvo ūkininkų karas su okupantais, nes tie Laisvės kovotojai - tai apginkluota ūkininkų dalis, aptarnaujama ir remiama visų likusių Lietuvos ūkininkų. Karininkai ir mokytojai, tai vakarykščiai artojai praėję atitinkamą lavybos kursą nuolat dirbantys tėvų ūkyje. Tuo metu ūkininkai sudarė didžiąją Lietuvos gyventojų ir tautos dalį.
Esmę sudarė tai, kad veik du milijonai ūkininkų, valdydami veik 400 000 ūkių su 3,78 mln. ha. žemės ūkio naudmenų, daugiamilijardinį ekonominį potencialą , sudarę pagrindines struktūras, tarp jų ir karinę – Laisvės kovotojų atšaką, vieningai sabotavo okupacines institucijas, jų keliamus reikalavimus, toks pasipriešinimas vyko veik dešimtmetį, kol bolševikinės okupacinės divizijos pagrobė jų žemę, trobesius gamybines priemones ir apyvartines lėšas įbaudžiavindami juos kolchozinėse brigadose neatlyginamam darbui. Jų šeimos liko badmiriauti. Ginkluoti ūkininkai – Laisvės kovotojai buvo išstumti iš buvusios nuosavybės jų pastatų – slėptuvių. Įbaudžiavinti buvę jų maitintojai patys likę be duonos negalėjo padėti savo „Vyrams“ nei maistu , nei kitais resursais. Tokios represijos pradžioj pakirto Laisvės kovotojų ir bendrą pasipriešinimą, vėliau jį sužlugdė.
Verta pažymėti, kad atkakliausi pavieniai ginkluoti ūkininkaičiai surado būdų ir priemonių priešintis bolševikinei sistemai dar ilgai po istorikų užbrėžto pabaigos brūkšnio. Antanas Kraujelis – Siaubūnas dar ilgus metus sugebėjo šiurpinti įbaudžiavintų buvusių ūkininkų genocido vykdytojus.
Bolševikinių funkcionierių ir jų propagandistų patyčios
Būtina pažymėti, kad smurtinis ūkininkų įbaudžiavinimo procesas, lydimas tremčių ir kitų teroristinių aktų, vykdomas už geležinės uždangos SSRS KPSS propagandinės tribūnos TASS, „Pravda“ ir kitų propagandinių ruporų, bei respublikinių ruporėlių buvo ištraliuotas kaip didžiulis „tarybinės liaudies laimėjimas“. Vienas iš ryškiausių patyčių iš okupuotų tautų bei iš visos Europos, gerbiančios privačios nuosavybės neliečiamumą.
Komunistų partijos darbą vykdau ! , - teigia Antanas Pocius , Anykščių rajono “Kurklių” , “ Už Taiką” kolchozų etatinis KPSS sekretorius ir Žaliosios septynmetės mokyklos direktorius. Už aktyvų komunistinį darbą Anykščių rajono kompartijos vadovai paskyrė A. Pocių LKP rajono komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėju. Rašo 1972 – 10 – 08 straipsnyje „Kilniam darbui paskirta dvidešimt metų“ Anykščių raj. laikraštis „Kolektyvinis darbas“.
Vietiniai kolaborantai, jų valdomoje spaudoje jau kelerius dešimtmečius tyčiojosi iš buvusių laisvų ūkininkų įbaudžiavintų konclagerinio tipo ūkiniuose dariniuose, kenčiantys patys ir jų vaikų karta dvasinį genocidą nuo etatinių partorgų, pirmininkų ir kitų pakalikų, nuolat išgirstančių apie išsprogdintas Vilniaus, Veprių ir kitų Kalvarijų koplyčias, nugriautus paminklus, uždarytas bažnyčias ir suimtus kunigus. Patiriantys persekiojimus vykstant į Šiluvos atlaidus, net lankant parapijines šventoves.
Reikia pripažinti, kad kolchozų KPSS sekretorius, o ir jo „parteigenossenų“ daugiatūkstantinė, samdomų propagandistų armija, savo juodą darbą atliko puikiai, nes jų įsiūlyta melaginga leksika: „tarybų arba sovietų valdžia“ , Lietuvos ūkininkų „kolektyvizacija“, „tarnavau tarybinėj armijoj“ , prisigyvenome iki „tarybinės dešros“ ir daugybės panašių terminų, dar neišgaravę iš mūsų galvų ir džiugina okupantų slaptą agentūrą. Mes niekaip nepajėgiam reiškinius ir daiktus vadinti ne okupanto propagandiniais , bet tikraisiais terminais: „okupantų valdžia, okupacijos metai“, „Lietuvos ūkininkų įbaudžiavinimas“ , „tarnavau okupacinėj armijoj“. Mūsų universitetų dešimtys lietuvių kalbos katedrų privalo sunorminti okupacinę – propagandinę leksiką į normalią lietuvišką.
Atgal
