Tautos mokykla
03 21. DAR SYKĮ NELIETUVIŠKŲ TIKRINIŲ VARDŲ RAŠYBOS KLAUSIMU
Prašymas pateikti Lietuvių kalbos instituto Vardyno ir Bendrinės kalbos skyrių nuomonę
Vilnius, 2015-02-02
Vis tebeplaukia nusiskundimai dėl lietuvių kalbos normų ignoravimo rašytinėje kalboje. Todėl mums darosi labai svarbus kuo platesnis specialistų požiūrių spektras. Maloniai prisimindami su Jumis pradėtąbendradarbiavimą, kai 2013 m. rugsėjo mėn. buvo surengta bendra konferencija Lietuvių kalba šiandien, vėl kreipiamės į Jus, norėdami sužinoti Lietuvių kalbos instituto Vardyno ir Bendrinės kalbos skyrių nuomonę nelietuviškų tikrinių vardų rašybos klausimu.
Oficialią nuomonę apie nelietuviškų tikrinių vardų rašymą Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose, galima sakyti, žinome iš minėtų skyrių 2014 m. balandžio 25 d. institute surengtos diskusijos išvadų, kuriose buvo labai aiškiai pasakyta, kad asmens dokumentuose visų piliečių asmenvardžiai privalo būti rašomi lietuviškais rašmenimis. Autentiška asmenvardžio forma kitos kalbos rašmenimis gali būti pateikiama tik kaip papildoma informacija. Ši išvada pagrįsta įtikinamais kalbiniais ir teisiniais argumentais, dėl kurių nekyla jokių abejonių.
Tačiau liekaatviras klausimas,kaip turėtų būti sutvarkyta apskritai visa tikrinių svetimybių vartosena viešuose lietuviškuose tekstuose?
Ar Valstybinė lietuvių kalbos komisija teisi, kad nekreipia dėmesio į daugkartinius visuomenės prašymus taisyti jos 1997 m. birželio 19 d. nutarimu patvirtintų Rašybos ir skyrybos nuostatų 5-tą punktą “Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje”, kuris labai apriboja lietuvišką tikrinių svetimybių vartoseną ir iš esmės pasmerkia ją sunaikinimui?
Kaip žinoma, nemaža patyrusių ir ypač atsakingai mąstančių kalbininkų (prof.V. Urbutis, prof. A. Piročkinas ir kt.) bei nepriklausomų teisininkų yra įsitikinę, kad šis nutarimas komplikuoja kalbinę komunikaciją, leidžia jaukti kalbos sistemą ir šiurkščiai pažeidžia skaitytojų teises, nes didžioji dalis žmonių (net mokančių vieną ar kelias užsienio kalbas) nebegali laisvai perskaityti nelietuviškai rašomų kitų kalbų tikrinių vardų, o tuo labiau juos įsiminti ar išgirdus užsirašyti.
Neįmanoma suprasti,kodėl ignoruojamasseniai siūlomas ir, atrodytų, tikrai paprastas bei visiems priimtinas kadaise Vinco Kudirkos suformuluotas kompromisas:visus nelietuviškus tikrinius vardus visuose viešuose lietuviškuose tekstuose rašome lietuviškai, kaip to reikalauja mūsų kalbos sistema, o autentiškos jų formos, esant reikalui, pateikiamos atitinkamos kalbos rašmenimis, kaip papildoma informacija.Ar tai ne pats informatyviausias, labiausiai lietuvių kalbos sistemą apsaugantis ir skaitytojams patogiausias svetimvardžių pateikimo lietuviškuose tekstuose būdas?
Už atsakymą iš anksto dėkojame.
Pridedama: 1. Konferencijos Lietuvių kalba šiandien rezoliucija – 1 lapas; 2. VLKK atsakymas -1 lapas; 3. Nepriklausomų teisininkų išvada – 2 lapai; 4. Prof. A. Vaišvila. Lietuvių kalbos konstitucinis statusas ir jo pažeidimai – 4 lapai.
Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas dr. Krescencijus Stoškus
* * *
Lietuvos kultūros kongreso tarybai 2015-03-09 Nr.01-8-74
Kopija Valstybinei lietuvių kalbos komisijai
Į 2015-02-02 raštą Nr. 01-12-38
DĖL NELIETUVIŠKŲ TIKRINIŲ VARDŲ RAŠYBOS
Atsiliepdamos į Jūsų rašte iškeltus klausimus, „kaip turėtų būti sutvarkyta apskritai visa tikrinių svetimybių vartosena viešuose lietuviškuose tekstuose?“ ir „Ar Valstybinė lietuvių kalbos komisija teisi, kad nekreipia dėmesio į daugkartinius visuomenės prašymus taisyti jos 1997 m. birželio 19 d. nutarimu patvirtintų Rašybos ir skyrybos nuostatų 5-ą punktą „Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje“ (...)“, nuomonę pateikė Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vadovė prof. dr. Grasilda Blažienė ir Bendrinės kalbos tyrimų centro vadovė dr. Rita Miliūnaitė.
Reikia pripažinti, kad VLKK nutarimas Nr. 60 dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių rašybos lietuvių kalboje sulaukia kritikos ne tik iš Jūsų rašte minimų kalbininkų, bet ir iš šio nutarimo nuostatas turinčių praktiškai taikyti kalbos vartotojų, ypač vertėjų ir kalbos redaktorių: jame nurodytų taisyklių ne visada įmanoma tiksliai laikytis, be to, yra atsiradę naujų, taisyklėse nenumatytų atvejų. Atsižvelgiant į tai, Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje, kurios sudėtyje yra ir Lietuvių kalbos instituto darbuotojų, šiuo metu persvarstomos kai kurios minėto nutarimo nuostatos. Pridurtina, kad daug duomenų, kaip verstinėje literatūroje vartojami nelietuviški tkriniai vardai pateikta neseniai išleistoje Liongino Pažūsio knygoje „Kalba ir vertimas“ (Vilnius: Vilniaus universitetas, 2014).
Svarstant šį dešimtmečius diskutuojamą klausimą, svarbu neišleisti iš akių, kad skirtingose lietuvių kalbos vartojimo srityse autentiškų ir adaptuotų formų poreikis yra nevienodas: vienur svarbiau asmenvardžius gebėti perskaityti ir ištarti, kitur - užrašyti autentiška (ir pagal taisykles sugramatinta) forma, kad būtų galima atpažinti jų originalą. Dabartiniai nelietuviškų asmenvardžių rašybos principai leidžia lanksčiai pasirinkti, kuriai formai - autentiškai ar adaptuotai - teikti pirmenybę, kaip jas pateikti raštu, tačiau pačios taisyklės ne visais atvejais pritaikomos ir kartais apsunkina nelietuviškų asmenvardžių vartojimą. Tikėtina, kad į visus šiuos veiksnius bus atsižvelgta VLKK svarstymuose tobulinant kalbamąjį VLKK nutarimą.
Lietuvių kalbos instituto direktorė doc. dr. Jolanta Zabarskaitė
P.S. Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininko dr. Krescencijaus Stoškaus raštas buvo adresuotas Lietuvių kalbos instituto direktorei doc. dr. Jolantai Zabarskaitei ir neseniai gautas direktorės pasirašytas atsakymas. Abu šiuos raštus skelbiame, nes jie aktualūs.
Kaip matome, Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro bei Bendrinės lietuvių kalbos tyrimų centro vadovės prof. dr. Grasilda Blažienė ir dr. Rita Miliūnaitė visuomenei siunčia gerą žinią: persvarstomos kai kurios VLKK 1997 m. Nr. 60 nutarimo nuostatos, jis tobulinamas.
Tačiau gaila, kad liko nepastebėtas, neatsakytas dr. K. Stoškaus rašte iškeltas klausimas dėl Vinco Kudirkos kadaise siūlyto sprendimo, kuris visais atžvilgiais yra nepriekaištingas, taigi, atrodytų, juo ir derėtų nuosekliai vadovautis. Šito seniai prašo visuomenė. Be kita ko, šių metų vasaryje sukako 15 metų nuo pirmojo Viešo laiško Kalbos komisijai tuo reikalu (Dienovidis, 2000 02 25). Laišką anuomet pasirašė 158 piliečiai, tarp jų daug žinomų kultūros ir mokslo žmonių, bet liko nesuprasti.
Dabartinį nelietuviškų asmenvardžių rašybos principų lankstumą, teigiamai vertinamą atsakyme, gerai pažįstame. Be abejo, rašytojams, negerbiantiems lietuvių kalbos savitumo ir skaitytojo, tas lankstumas patogus: nesukdamas galvos, net didžiuodamasis, kad esi vakarų europietis, gali paraidžiui perrašyti nelietuvišką asmenvardį ar vietovardį, o tu, skaitytojau, žinokis.
Visose viešojo lietuvių kalbos vartojimo srityse, visuose viešuose lietuviškuose tekstuose poreikis perskaityti parašytą svetimvardį yra vienodas. Tam, kad būtų atpažįstamas originalas, išsižadėti lietuviškos rašybos nereikia. Originalą, beje, nesudarkytą lietuviška galūne, visada galima nurodyti kaip papildomą informaciją. Tikėsimės, kad artėja laikas, kai Valstybinė lietuvių kalbos komisija šią akivaizdžią tiesą supras, lygiai kaip ir savo pareigą priimti nutarimus, kurie nepažeistų lietuvių kalbos vartotojų konstitucinės teisės gauti visą viešą informaciją taisyklinga valstybine lietuvių kalba.
Atgal
