Tautos mokykla
03 10. Mūsų kelias į nepriklausomybę
Aleksandra Prijalgauskienė
Kelias į nepriklausomybę buvo ilgas ir sunkus. Kiekvieno Lietuvos piliečio, mylinčio savo gimtą kraštą, savo brangią miela širdžiai ir sielai tvirtovę Lietuvą, yra mūsų visų pareiga visomis išgalėmis ir priemonėmis kovoti dėl jos ir ginti ją. Nuo antros sovietų okupacijos 1944 m. rudens prasidėjo partizaninis karas, tai aršių kovų ir didelių žūčių karas be fronto, kuris vyko jau po karo, partizanų krauju aplaistytais Lietuvos miškų, raistų ir tėviškės sodybų keliais ir keleliais. Dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės sunki partizaninė kova tęsėsi beveik visą dešimtmetį. Ir tik dvasinė stiprybė teikė ištvermės, jėgų ir ryžto nevergauti, nepasiduoti atėjūnams.
1949 metais vasario 2-22 d.visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuris vyko Šiaulių aps. Minaičių km. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Vasario 16-osios deklaracijos uždegtu fakelu lietuvių tautą įvairiais būdais ir priemonėmis vedė į kovą šimtatūkstantinėmis drąsių žmonių miniomis, kurios valstybės gynime dalyvavo be ginklo: budėjo prie spaudos rūmų, televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastatų ir kt. Tik tokiu taikiu būdu mūsų Tėvynė – Lietuva buvo išvaduota, išplėšta iš galingo slibino nasrų, nors per šį laikotarpį - 1944 – 1991 m. - aukų buvo nepaprastai daug.
1990 m. kovo 11d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, kuri buvo išdavikiškai 1940-aisiais tuometinės mūsų vyriausybės prarasta, nes kai kurie iš jų akivaizdžiai tam pritarė. Mūsų tautos išrinkti sąjūdžio parlamentarai pačiu optimaliausiu persitvarkymui laiku nieko nelaukdami ir netęsdami brangaus laiko 1990 m. kovo 11-ąją pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą - atsiskyrimo nuo SSRS. Lietuva, kaip ir kitos mūsų Pabaltijo sesės, buvo Ribbentropo-Molotovo pakto auka. Tą kovo 11-osios dieną budėjome prie Aukščiausios Tarybos rūmų, žmonių buvo labai daug. Budėjimas-laukimas tęsėsi ir vakare iki vėlumos. Tuo metu iš Rūmų buvo išėjusios susitikti su žmonėmis parlamentarės Zita Sličytė ir Laima Andrikienė, kurios buvo apsuptos žmonių. Visiems buvo neramu, žmonės norėjo žinoti, kokios nuotaikos parlamente, ar šiandien bus sprendžiamas mūsų visų taip laukiamas atsiskyrimo nuo Rusijos nepriklausomybės klausimas ir kt. Jau vakaras vėlyvas, šalta, oras drėgnas, bet visi neatsitraukdami nuo Parlamento rūmų kantriai laukėme.
22.44 val. į Parlamento rūmų balkoną išėjo Aukščiausios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, žmonės sukluso. Jis sveikino Lietuvą, sveikino parlamentą ir čia susirinkusius pranešdamas džiugią žinią, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba, remdamasi 1918 metų vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos Nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo teisinės galios, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktą. Šį aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Tarybos nariai.
Beribį džiaugsmą žmonės išreiškė aplodismentais, daug kartų šaukdami Ačiū, Ačiū, A... Šluostydamiesi džiaugsmo ašaras, glėbesčiavosi ir sveikino vieni kitus. Bet jautėme, kad tai dar ne viskas. Tas džiaugsmas galėjo būti tik sąlyginis, nes rusų kariuomenė dar čia – Lietuvoje, jos agresyvūs veiksmai dar nenuspėjami, nes Rusija nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. Ir nežiūrint to, kad Lietuva jau 1990 m. kovo 11-osios buvo paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos, Raudonosios armijos pajėgos nepaisydamos lietuvių tautos valios, skubėjo atkurti sovietinę Konstituciją ir jau 1991 m. sausio 11-12 dienomis šturmavo kelis svarbius pastatus Vilniuje.
Sausio 13-osios skaudūs įvykiai prie televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio 49 pareikalavo net 14 žmonių aukų ir keli šimtai žmonių buvo sužeista. Kad paaukojusių savo Brangiausią turtą gyvybę didvyrių vardai nenublanktu norisi juos dar ir dar įvardyti:
Tai – Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius.
Per tuos 25 metus Lietuva pasiekė labai daug.Iš Baltijos šalių buvo pirmoji, kurią paliko svetima kariuomenė. 1991 vasario 11 d. ir 28 d. mūsų šalį de jure pripažino Islandija ir Danija. 1991 m. rugsėjo 2 d. JAV oficialiai pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. 1991 m. Rugpjūčio 29 d. ir Rusija pripažino visišką Lietuvos nepriklausomybę. Paskutinis Rusijos karinio traukinio sąstatas su desantinio pulko kariais išvyko iš Lietuvos 1993 m. rugpjūčio 31 d.
Europos Sąjungos nare Lietuva tapo 2004 m. gegužės 1 d., NATO nare 2004 m. kovo 29 d.
Kai 1991- aisiais pasaulis pripažino Lietuvos valstybę, pasijutome žymiai saugesni – supratome, kad pasaulyje esame ne vieni, bet laisvės išsaugojimas priklauso nuo mūsų pačių supratimo ir santarvės
Atgal
