Tautos mokykla
03 10. Rūpestis valstybe ir jos nepriklausomybe
Vytautas Baškys
Kasmet dėmesiu ir rūpesčiu sutinkame Kovo 11-ąją,1990 metais atkurtą Lietuvos valstybės nepriklausomybę, kurią amžių amžiais aukština Tautos dainiai: „Lietuva, kai aš tave tariu, / Ausyse suaidi laimės gandas, / Mirgant vaivorykštėm žiburių, / Pinas padavimai ir legendos“. Taipoeto Bernardo Brazdžionio Lietuvos vardui skirtižodžiai, kurie suskamba kiekvieno širdyje.
Greta padavimų ir legendų visa tautine esybe jaučiame mūsų valstybės istorines versmes ir kelią. 1990 metais nepriklausomybėsatkūrimą Lietuva pasitiko su atgimusia karaliaus Mindaugo vainikavimo dienos švente, su pirmuoju paminkliniu žymeniu valstybės kūrėjui. Tais metais Lietuvos Seimas Liepos 6-ąją įtvirtino valstybės simboliu, o Lietuvos konstitucijos preambulėje pačia pirmąja nuostata Lietuvių tauta apibrėžta – prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę.
Lietuviai tėvynėje ir pasaulyje kasmet su pasididžiavimu pajaučia valstybės istorinį kelią, 1253-aisiais metais karaliaus Mindaugo sukurto sosto galios dvelksmą. Tautos atmintyje Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena suskamba aukščiausia gaida, įkvepia gyvenimui ir kūrybai.Menininkui svarbu atverti istoriškumą ir jaučiant pilietinę atsakomybę pasikliauti ne vien vaizduote, bet suvokti asmeninės valdovo veiklos esmę. Šiuo požiūriu dailininkės Linos Kalinauskaitės sukurtas karaliaus Mindaugo paveikslas „Karalius Mindaugas” (portretas, 70 cm x 100 cm, aliejus, drobė, 2013 m.) bene pirmas tapybos darbas, kuriame mūsų karalius pristatomas ne paminkliniu, o žmogiško rūpesčio, susikaupimo metu.
Karalius Mindaugas. Dailininkė Lina Kalinauskaitė
Paveiksle karaliaus Mindaugo laikysena perteikta jo autoriteto ir istorinio prioriteto suvokimu. Valdovas pilies menės aplinkoje parimęs gilaus susimąstymo būklėje, jo žvilgsnis nukreiptas į tolius kupinas rūpesčio, kuris visais amžiais gaubia Lietuvą. Mindaugas pavaizduotas su karūna, kuri atspindi išskirtinį įvykį mūsų valstybės istorijoje, suvoktą valdovo vainikavimo reikšmę kaip tautos suvereniteto įtvirtinimą. Todėl gėrimės karališko rūpesčio atodanga, žinia – Jo nuopelnai ir šlovė, štai kas nežino žūties!
Sureikšmintoje aplinkoje ant stalo valdžios skeptras, dviem antspaudais sutvirtintas dokumentas liudija valstybės įgytą tarptautinį suverenitetą. Po šiuo dokumentu kalavijas primena valdovo apmąstymų turinį, krašto gynybą iškylančių grėsmių aplinkoje. Visumoje valdovo rūpesčio jausminė atodangapaveikslo siužete gana neįprasta, bet tuo perteikta pajausta ir išreikšta žmogiškoji valdovo esatis. Čia yra tai, kas įsirėžia į sąmonę, suartina dabartį su praeitimi, suteikia žmogiško artumo, pasitikėjimo jausmą, padeda kiekvienam pajausti asmeninį ryšį su istorija. Mindaugo rūpestis meno kūrinyje įtakoja mąstymą apie praeitį, žadina pilietinę sąmonę, įkvepia jausti atminties paveldą platesnėje apimtyje. Suvokiame – kokią galingą istoriją turime, kokia ji įdomi, sudėtinga, turtinga, o kartu, jog be rūpesčio nėra nei pareigos, nei ryžto.
Tai jaudina Lietuvą, nesrūpestis visais amžiais išliko svarbiausiu valstybingumo globos pagrindu. Tai skiriasi nuo tradicijos vaizduoti valdovą orumo, didybės pozoje, kuria perteikiamas valdžios orumas bei galia. Tai svarbu, bet valdovai kaip ir visi žmonės kupini rūpesčių, todėl išdidi poza, kartais be istorinio turinio atitolina nuo tikrovės.
Sutikdami Kovo 11-ąją prisimename, jog karaliaus Mindaugo laiškuose į Romą pažymėta, jog Lietuvos Išmintingųjų tarybai sprendžiant valstybės reikalus aktas buvo sudarytas dalyvaujant sūnums, jų apgalvotu patarimu ir pritarimu. Šiemet karalaičių vardų garsui sukanka 760 metų nuo 1255 m. kovo 06 d. popiežiaus Aleksandro IV bule patvirtinto Lietuvos sosto paveldėtojo titulo. Lietuvos karūna buvo numatyta karalaičiui Rukliui (Gerstukui). Taip karalius Mindaugas rūpinosi tautos ateitimi, tautinės dinastijos tęstinumu ir tvirtino Lietuvos suvereniteto teisinius pamatus ateičiai.
Paveiksle perteikto karališkojo rūpesčio palikimu Mindaugo jauniausio sūnaus Rupeikio vardas byloja apie kilnią pareigą rūpintis tautos gyvenimo reikalais. Garsas apie Lietuvos karalaičius pasklido po Europą, tačiau jų vardai dabartyje nepažymimi nei kalendoriniuose vardynuose, beveik neturime jų įprasminimo ženklų. Tai verčia permąstyti polonizacijos poveikyje suplaikstytas moralines tautos orumo paveldo vertes ypatingai kultūros paveldo tvirtinime.
Valstybės raidos kelyje su karaliaus Mindaugo autoritetu, jo rūpesčiu ir budėjimu esame prie istorinių tautos nepriklausomybės versmių. Tai verčia mąstyti, išvengti kitų sudėliotų vertinimo įvaizdžių. Nors sugražinus valstybės nepriklausomybę laikmečių vertinimo klausimas išspręstas pagal istorinį prioritetą, bet, lygindami karaliaus Mindaugo sukurto kiltinės tautos valstybės teritoriją su vėlesne jos plėtra, suvokiame, jog Tėvynę mylim ne dėl to, kad ji didelė, bet dėl to, kad sava. Svarbiausia, jog XIII a. suspindęs Lietuvos karalystės sostas iki pat XX amžiaus pradžios tokio tarptautinio valstybingumo suvereniteto lygmens neturėjo.
Suvokiant istorines vertybes žvelgiame į laikmečius su daugybe dar neužpildytų spragų,kurios primena viltingą Jono Aisčio nuostatą: „Tauta pirmiausia turi atgauti savo taurumą, savo kilnumą, savo vertę“.Mūsų kultūrai reikia istorijos, nors ir mūsų istorijai reikia kultūros. Todėl ir nekyla klausimas – ko susimąstęs mūsų karalius?
Atgal
