Tautos mokykla
02 21. Lūžis ties Kėdainiais
Kėdainietis Ignas Meškauskas
Kiekvieno doro Lietuvos piliečio pareiga vasario 8 d. akimirkai stabtelėti ties Povilo Lukšio vardu, jam skirtu istorijos puslapiu ir pasamprotauti, kiek šiandien iš Kėdainių eitų pasitikti priešo, jei jis jau būtų prie Taučiūnų kaimo ir grėstų miestui. Gi P. Lukšys, subūręs penkis savanorius - Vaclovą Ambrašką, Florijoną Lukšį, Joną Lukšį, Kazį Gedeiką, Joną Vaičiūną, Martyną Jonavičių, įsidėjęs į lininį maišelį duonos kepalėlį, lašinių bryzelį ir per vasario speigą ėjęs iš Kazokų kaimo, atėjo į Kėdainius.
Pakeliui, Šventybrastyje, sustoję nulenkė galvas prie bendro šešiasdešimties sukilėlių kapo, bažnyčioje davė priesaiką ginti Tėvynę nuo priešo, negailint savo gyvybės. Nors P. Lukšys - iš šiaudinės pastogės, mažai raštingas, bet jo širdyje ruseno Lietuva, kurią įžiebė Pernaravos ir Krakių knygnešių B. Vito, V. Stoškaus, A. Bieliausko ant pečių iš Rytprūsių atneštos perskaitytos plonos knygutės, kuriose V. Kudirkos įsisiūbavęs varpas kvietė „Kelkite, kelkite, kelkite“.
Bolševikai jau buvo netoli miesto ir žvalgėsi po apylinkes, kaip užimti miestą, artėti prie Kauno. Pačiame mieste sklido kalbos, kad miestą gali užimti kiekvieną valandą. Mieste nuotaika buvo slogi. Aplenkėjusiame mieste knibždėjo priešiški gaivalai, kuriems Lietuvos nereikėjo. Visur kalbėjo lenkiškai. Kai Šv. Juozapo bažnyčioje kunigai per pamokslą prabildavo lietuvių kalba, miesčionys išeidavo iš bažnyčios.
Į Kėdainius jau buvo pasitraukęs iš Panevėžio Jono Variakojo vadovaujamas savanorių būrys. Panevėžys jau buvo okupuotas. Delsti nebuvo kada. P. Lukšys kaip tarnavęs caro kariuomenėje buvo paskirtas lauko sargybos būrio viršininku. Išėjęs iš miesto, vadovaudamas aštuonių kareivių būriui, vasario 7 d. Šilainėlių kaime atrėmė gausesnį bolševikų būrį. Obelės pakrantėse išblaškė apie 30 bolševikų būrį. Vasario 8 d. naktį žvalgydamas poziciją pasuko Taučiūnų km. link. Pakliuvo į pasalą. Pradėjus šaudyti bolševikų kulkosvaidžiui, vyrai sugulė į griovį, o P. Lukšys, paleidęs keletą šūvių, įsakė priešintis, bet sukniubo ant rogių. Kiti šaltiniai rodo, kad prie miegančio kaimo pozicijai nustatyti iššovė vieną kartą, ir tartum pajudintas skruzdėlynas išlindo iš gryčių būrys kareivių ir pradėjo šaudyti. Tai buvo pirmoji nepriklausomybės kovų auka.
Po dviejų dienų, vasario 11 d., bolševikai buvo užpulti ir, besitraukiant prie Šėtos, buvo apsupti, visiškai sumušti. Paimta daug karinio grobio, kuris besikuriančiai Lietuvos kariuomenei buvo labai reikalingas.
Nuo Kėdainių gynimo priklausė ir visos Lietuvos likimas. Nuo Kėdainių priešas pasuko atgal. Kelias į Ukmergę buvo laisvas. Mūšio vietoje pergalės atminimui buvo pastatytas paminklas, kurį sugrįžę bolševikai giliai palaidojo. Pirmojo žuvusio savanorio atminimui dešimtmečiui atžymėti pagal Landsbergio Žemkalnio projektą buvo pastatytas paminklas, aptvertas dekoratyvine tvora. Švenčiant Nepriklausomybės dešimtmetį buvo triukšmingai pašventintas. Ilgai ėjo kalbos iš lūpų į lūpas, kaip atvykęs į šventę Prezidentas Antanas Smetona pagarbiai elgėsi su P. Lukšio seserimi Antute - paprastai kaimo nugairintu veidu droviai moterėliai pabučiavo ranką.
Sugrįžę bolševikai ilgai plušo, sprogdino, griovė lygino žemę su „ Staliniečiu“, kol neliko žymės, kur stovėjo paminklas. Daugiau kaip du dešimtmečius vešėjo toje vietoje garsiausio Lietuvoje Aristavos kolūkio „Antano Sniečkaus“ cukriniai runkeliai.
Šiandien paminklas iškastas ir vėl stovi toje pačioje vietoje su užrašu: „Šioje vietoje 1919 m. vasario 11 d. buvo sumušti bolševikai“. Jis lankomas, skęsta virpančių gėlių jūroje.
Guli Povilas Lukšys Kėdainių savanorių kapinėse, šalia kitų savanorių, žuvusių ar mirusių nuo ligų ir žaizdų – po 123 m. carinės okupacijos prikėlusių iš pačio pražūties dugno ir apgynusių Lietuvą - aplenkintą, aprusintą. Lenkiame galvas prie jų kauburėlių, kad iš Šv. Juozapo bažnyčios lietuviškai sakomo pamokslo metu kėdainiečiai nebeišeina...
Atgal
