Tautos mokykla
04 08. Nepatogi tiesa, bet šventa tiesa
Jonas Užurka
Kuo toliau, tuo vis akivaizdžiau girdisi, kad vis garsiau falsifikuojami istoriniai įvykiai ir tiesos. Vis dar nenutylant maskvėnų balsams apie prūsų žemes kaip apie „russkyje iskonnyje zemli“, jau vis garsiau pasigirsta (ar tik ne labai gabių maskvėnų mokinių) Vilnijos „tuteišių“ pritariantys balseliai: „Vilno - istorinės mūsų žemės“. Jeigu V.Tomaševskio ir jo akcijos narių istorijos pažinimas prasideda gėdinga, kruvinai purvina Vilniaus krašto okupacija 1919 metais, laikau pareiga nors trumpai priminti kur kas galingesnius ir gilesnius istorinius laikus.
Prieš daugelį tūkstantmečių, vos nuslinkus ledynams, prie Nemuno apsigyveno žmonės. Per ilgus tūkstantmečius šiose žemėse susiformavo mūsų protėviai baltai – jų tautos, gentys. Susiformavusių tautų pagrindu ir jų gyvenamosiose žemėse iškilo ir valstybė. Prie Nemuno, ant mūsų protėvių baltų žemių iškilo Lietuva.
Ir tik po daugelio tūkstantmečių, mūsų protėviams baltams jau seniai sėsliai gyvenant nuo Vyslos iki Okos, nuo Baltijos iki Dniepro žemupio, tik apie penktąjį m.e. amžių iš miškų ir tolimųjų stepių atsibastę klajokliai, nesuskaitomomis miniomis užplūdo ne tik mūsų baltų žemes, bet ir galingąją baltų kaimynę - Romos imperiją. Per ilgus dešimtmečius ir šimtmečius, suskaldžius, apkarpius mūsų baltų žemes, per „didįjį tautų kraustimąsi“ mūsų protėvių ne tik pašonėje, bet ir dideliuose atplėštų žemių plotuose įsikūrė šie atsikraustėliai. Mūsų protėviai ir mes per amžius likome jų, vėliau pavadintų (pasivadinusiais) slavais, apsuptyje. Ne tik įsikūrę prie Volgos slavai žvalgėsi link Nemuno, bet ir jų gentainiai, įsikūrę prie Vyslos, pavydžiai kreipė akis link Nemuno.
Kaimynų kaip kad ir tėvų nepasirinksi. Taip jau susiklostė istorija, kad sėsliai darbštūs, dorai garbingi, tvirtai atkaklūs mūsų protėviai, ne kartą gelbėdami į bėdą pakliuvusius naujuosius kaimynus, gelbėdami iš bėdos, to pačio, reikalui esant, ir iš jų tikėdamiesi, tvirtai ištiesdavo jiems pagalbos ranką. Ne kartą iš mirtinos pražūties mūsų valdovai gelbėjo polianus prie Vyslos. Jeigu ne Jogailos vedybos (lenkų didikams ir vyskupams prašant) su nepilnamete Lenkijos karalaite Jadvyga, Lenkija jau amžiams būtų tapusi ne tik vokiečių provincija prie Vyslos arba kitokia kaimynų vasale. Jeigu ne Vytautas su Jogaila, jeigu ne šių dviejų lietuvių pusbrolių suremti pečiai Žalgiryje, kažin ar prie Vyslos kalbėtų dabar kalbama kalba, nekalbant jau apie rašmenis.
Plačiau į savitarpio pagalbos istorinius įvykius nesiplėsiu, o tik paklausiu: ar liko mums šie kaimynai dėkingi, ar pasimokė iš tragiškai skaudžios savo tautos praeities? Priešingai. Sprendžiant iš pačių naujausių, dar kraujuojančių įvykių, susilaukėm nepelnytai pasalūniškų išdavysčių. Mūsų atminty dar gyvi 1919 metų įvykiai, kuomet, dar vos tik mums išvijus bolševikus, bermontininkus, atgimstančią Lietuvą iš pasalų žiauriai plėšo, okupuoja generolo L. Želigovskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė, atplėšia mūsų tautos brangiausią simbolį, mūsų širdį – istorinę amžių sostinę Vilnių.
Čia vėlgi vertėtų priminti, kad okupantai lietuvių krauju aplaistytas, išdegintas, išniokotas istorines Lietuvos žemes bei istorinę mūsų sostinę Vilnių 1919 m. ir vėliau apgyvendina ir kriminaliniais nusikaltėliais, atvežtais iš didžiosios Lenkijos. Šitaip, beje, pasielgė ir Maskva, okupavusi Karaliaučiaus žemes, jas pavadindama „iskonnyje russkie zemli“. Taigi, kas iš ko mokosi? Ir dar įdomu iš kokių šaknų, ar ne tik iš minėtos socialinės terpės, turėtų kildinti save „lenkų istorinių žemių“ puoselėtojas V. Tomaševskis, jeigu taip uoliai tapatina save su tais istoriniais įvykiais? Bent jau kol kas darniai giedama bendra Rytų ir Vakarų slavų giesmelė „Zemli našy“ - ar ne tik labai dosniai lesinami iš vieno politinio aruodo.
Grįžkime prie faktų. Ir vėlgi istorija pakrypsta labai nepalankiai mūsų kaimynams prie Vyslos. Gal už tai Viešpats juos ir vėl kerta kruvina teisingumo rykšte. 1939 – ji, liejasi lenkų žemėse kraujas. Dabar jau rudasis ir raudonasis maras degina lenkų žemes. Lietuva, galima sakyti, kad vis dar būdama karo stovyje su Lenkija, ir Berlyno, ir Maskvos kurstoma, nepuola keršyti draskomos kaimynės Lenkijos, bet... ir vėl, kaip ir giliais istoriniais laikais, ištiesia jai brolišką ranką, gelbsti kaip įmanydama lenkus. Apie tai byloja tik keli mano pateikiami archyviniai faktai (dokumentų kalba netaisyta): „1939-09-20, Alytaus bare lenkai, bėgdami nuo vokiečių, prašosi priimami į Lietuvą apie 30 karininkų, 400 kareivių ir generolas, du kunigai, daug inteligentų. Visi bėga nuo Gardino, Suvalkų, Augustavo. Praneša plk. Kiršinas“. „Nuo 09-19 iki 09-20 17 val. Ukmergėje internuota: karininkų-528, kareivių-1600, pabūklų-5, arklių-130, autobusų-33, kulkosvaidžių-30....Incidentų su internuotais lenkų kariais nebuvo. Praneša plk. Žilys“. „Merkinėje visa 2-ji lenkų pėstininkų divizija veržiasi į Lietuvą pagalbos prašyti“... ir t.t., ir t. t.
Lietuva, mūsų tauta, rizikuodama savo valstybe, sudėtingiausiomis sąlygomis, karo gaisrui degant, grasinant ir Hitleriui, ir Stalinui, rizikuojant savo tauta ir žemėmis, priėmė, priglaudė ir visokeriopai rūpinosi 13500 lenkų karių, kurie buvo svetingai apgyvendinti Birštone, Kulautuvoje, Palangoje, Ukmergėje. Tolimesni tragiški ir mūsų Lietuvai įvykiai žinomi.
Ir kaip gi mūsų tautai atsidėkojo, atsidėkoja, kaip gi ir šiandien elgiasi mūsų žemėse gyvenantys kai kurie veikėjai savo tautiečių lenkų vardu? Tenka ir vėl kalbėti faktų kalba.
1990 kovo 11 visų partijų, visų tautybių Lietuvos AT deputatai vienbalsiai balsuoja už Lietuvos Nepriklausomybę, Nepriklausomybės paskelbimui susilaikydami nepritaria ...lenkų tautybės atstovai. Kuo toliau tuo dar skaudžiau. Lietuvai kruvinaisiais 1991 – siais sovietiniai jedinstveninkai ar ne ranka rankon su lenkų autonomininkais drasko Vilniaus kraštą. O ir pirmą mūsų kraują, dar iki kruvinų Sausio įvykių, pralieja nebe sovietiniai desantininkai. 1991 liepos 31 Medininkuose surengia žudynes omonininkai, kurių vadas buvo Česlov Mlynik (nežinau, kaip patogiau rašyti šią pavardę - ar lietuviškais rašmenimis, ar lenkų reikalaujamais jiems mielais rašmenimis, lai Tomaševskis pataria). Ir vairuotojas, UAZ-469 vežęs žudikus, irgi buvo mūsų ausiai gerai žinoma pavarde Gudanec, kaip kad ir dar kitas omonininkas Vladislav Pužaj ir... Vos tik išdžiuvus Medininkų kraujui, taikiu, ramiu metu ir vėl nuaidėjo viename ramiame Vilniaus krašto kaimelyje šūviai, buvo nužudyti nekalti lietuviai. Ir šio žudiko pavardė pageidaujamai rašoma ne mūsų rašmenimis. Pakaks istorinių palyginimų ir faktų. Žvilgtelėkime į dabartį, jeigu pavyks – ir į ateitį.
Deja, dabartis irgi ne itin džiaugsminga. Antai lenkų ar tai akcijos, ar partijos, vienu žodžiu - tautinės mažumos atstovas, net europarlamentarus Vilniun sukvietęs, ir po dvidešimties mūsų Nepriklausomybės metų į šuns dienas kloja mūsų Lietuvą. Aš neklausiu, kokią misiją vykdo šis tautinės mažumos atstovas Tomaševskis, kam jis atstovauja, tačiau akivaizdžiai mūsų tautą šmeiždamas, ir vėl (kol kas be kraujo) melagingai kiršina mūsų tautas. Kadangi minėtasis asmuo Tomaševskis vadina save karštai uoliu kataliku, kadangi ar ne tik įsijautęs į pateptojo vaidmenį, kadangi pats likdamas kurčias savo Ganytojo žodžiams ir toliau iš tikrųjų vaidina Judo vaidmenį, todėl pats laikas, ir ne tik jam, priminti šventą Biblijos teiginį, kad: „Kalbėdamas melą, jis kalba tai, kas jam sava, nes jis melagis.“ (Evangelija pagal Joną)
Ir dar tenka priminti, kad pripažintas ir nepaneigiamas ne tik krikščionių, bet ir pasaulio dvasinis autoritetas Šventasis Tėvas popiežius Jonas Paulius II (per visą Lietuvos istoriją pirmą kartą popiežius atvyko į mūsų žemę), 1993 rugsėjo 4 dieną vos tik išlipęs iš lėktuvo Vilniaus aerouoste, kuo pagarbiausiai ir pirmučiausiai pabučiavo mūsų žemę ir tarė: „Nepaprastai jaudindamasis ką tik pabučiavau Lietuvos žemę... Trokšte troškau aplankyti ypač man brangią jūsų žemę. Ši jūsų žemė yra brangi visai krikščioniškajai tautai.Lietuva – yra visų žmogiškų ir visuomeninių laisvių pagrindas. Lietuva gali eiti vienybės atkūrimo keliu. Ženkite šiuo keliu, brangieji Broliai ir Seserys“.
Ar girdite, ar menate šį šv. Tėvo teiginį, Dievo lūpomis ištartus žodžius? Ar gal, ne tik tu, Tomaševski, apkurtai, kad vietoj to, jog atsiklaupęs pabučiuotum ir tau gyvastį suteikiančią mūsų žemę, tu lig šiol tegirdi tik prie tavęs prisijungusių jedinstvenininkų Velnio lūpomis tariamus žodžius. Taigi, ir dar kartą priminsiu šv. Tėvo žodžius, tartus atskirai dar ir Lietuvos lenkams šv. Dvasios bažnyčioje 1993-09-05: „Brangūs Broliai ir Seserys, Vilniui suteiktas ypatingas pašaukimas dialogui ir broliškai santarvei... Sakramentai abiem kalbomis, lenkai ir lietuviai kviečiami bendradarbiauti, o svarbiausia suprasti vienas kitą, kad tvirtėtų ta pati viltis ir meilė. Rytojaus Lietuva ir Lenkija harmoningai augs, jei jūs iš Evangelijos semsitės šviesos ir išminties“.
Drąsiai teigiu, kad kol kas Tomaševskis ir jo bendrai iš Evangelijos, beje, nesuvokdami jos prasmės, semiasi išminties tik iš šių žodžių: “…akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją...“ (Išėjimo knyga)
Atsisveikindamas su žuvusiomis už Lietuvos laisvę aukomis, šv Tėvas Antakalnio kapinėse, prie 1991 m. Nepriklausomybės kankinių kapų 1993-09-05 Dievo lūpomis meldėsi: „Štai anie kryžiai primena kritusius kovos lauke karius, krauju aplaisčiusius žemę...“
Ar Tomaševskis su visa savo partine akcija atsiverčia pageltusius, kruvinus istorijos puslapių dokumentus, ar nueina pasimelsti tenai, kur meldėsi šv. Tėvas Jonas Paulius II? Ar gal jam mieliau bus aplankyti kryžius su užrašu lenkiškais rašmenimis: Želigovskij... Česlov Mlynik...
Taip ir knieti patarti mūsų ne tik politikams liautis provincialiai, netoliaregiškai tarpusavyje rietis, o geriau, anot biblijinės išminties, „su Velniu neiti obuoliauti“... ir semtis išminties iš mūsų itin dvasiškai garbingos bei galingos praeities.
Atgal
