Tautos mokykla
01 17. Iš Tuskulėnų sugrįžus
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Alfonsas Kairys
Važiuojančiam visuomeniniu transportu pranešama: „Tuskulėnų rimties parkas“. Atvyksti į teritoriją, kurioje 1944-1947 m. sovietų enkavėdistai užkasė šimtus Lietuvos rezistentų, kitų sovietų okupacinio režimo aukų.
Istorija byloja, kad Vilniaus piliai aptarnauti apie XVI a. vidurį Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas šalia Vilniaus, Neries dešiniajame krante įkūrė specialų valstybinį dvarą. Daugelio Lietuvos didikų šeimų čia mindžioti takai takeliai, dvaro skliautai girdėjo ir vienuolių Laterano kanauninkų maldas bei giesmes.
Standartinis enkavedistų nuosprendis „Rasstreliatj“
Pasak „Vikipedijos“, „manoma, kad iki šiol išlikusius dvaro rūmus apie1825 m. pasistatydino Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Rimskis-Korsakovas. Vėliau dvaras priklausė gydytojui ir visuomenės veikėjui Julijanui Titijui, kuris labiausiai išgarsėjo kaip literatūros almanacho „Athenaeum“ leidėjas. XIX a. 5-ajame dešimtmetyje dvaro rūmai tapo savotišku Vilniaus jaunimo kultūros centru, nes J. Titijus juos buvo pavertęs tikra užeiga, − tuo metu vad. Titijaus viloje nuolat lankydavosi kompozitorius Stanislovas Moniuška, rašytojas Juzefas Ignacijus Kraševskis ir kiti tuometinės Vilniaus bohemos atstovai“.
Prieš II pasaulinį karą dvaro rūmus ir parką valdė dvarininkai Valickiai.
Kruvinuoju dvaru galėtume pavadinti Dvarą ir parką nuo 1944 m., kai Tuskulėnų dvaro sodyba atiteko VRLK (NKVD) Sovietų Sąjungos valstybinės institucijos represinei žinybai (oficialiai laikytai „kovos su nusikalstamumu ir revoliucinės / viešosios tvarkos palaikymo organu“). Čia, dvare, šeimininkavo LSSR NKVD − MVD vadovas Juozas Bartašiūnas. „1944-1947 m. dvaro parke buvo slapta laidojami LSSR NKGB-MGB vidaus kalėjimo rūsyje nužudytų lietuvių rezistentų, kitų sovietų okupacinio režimo aukų, taip pat kai kurių už kriminalinius bei karo nusikaltimus sušaudytų asmenų palaikai. Istorikai spėja, kad minėtu laikotarpiu Tuskulėnų dvaro parke buvo užkasti 559 lietuvių, 56 rusų, 52 lenkų, 38 vokiečių, 32 baltarusių, 18 latvių, 9 ukrainiečių, 3 žydų palaikai. Tarp jų aptikti ir perlaidoti Jono Noreikos- Generolo Vėtros ir vyskupo Vincento Borusevičiaus palaikai. „Į „Bartašiūno vilos“ kapavietę sugulė įvairių tautybių, profesijų, įsitikinimų ir tikybų asmenys. Be minėtųjų 559 lietuvių (72,9 proc. ), čia užkasta 56 rusai (7,3 proc. ), 52 lenkai (6,8 proc. ), 38 vokiečiai (4,9 proc. ), 32 baltarusiai (4,2 proc. ), 18 latvių (2,3 proc. ), 9 ukrainiečiai (1,2 proc. ), 3 žydai (0,4 proc. ), sovietinės kariuomenės kareivių, austrų, kitų tautybių asmenų; nuteistųjų už karo ir kriminalinius bei nusikaltimus žmoniškumui. Teritorijoje guli per 40 1941 m. birželio sukilimo dalyvių, per 200 lietuvių antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, per 30 lenkų Armijos Krajovos karių ir rėmėjų, Lietuvos laisvės armijos organizatoriai ir vadovai karininkas A. Eidimtas, Lietuvos tautinės tarybos įkūrėjas J. Noreika (generolas Vėtra) ir jo padėjėjas Z. Šerkšnas-Laukaitis, Vanagų ir Žemaičių legiono įkūrėjai karininkai A. Karalius ir A. Kubilius, Žemaitijos pasipriešinimo judėjimo vadovas J. Semaška, Tauro partizanų apygardos štabo viršininkas kapitonas L. Taunys ir leitenantas V. Bacevičius, vyskupas V. Borisevičius, klebonas P. Gustaitis, partizanai ir kt. Tarp užkastųjų ir 4 moterys: dvi lietuvės, vokietė ir kriminalinė nusikaltėlė rusė. Žydšaudžiai po egzekucijos atvežti irgi čia. Šioje kapavietėje užkasti žydas vilnietis Berko Meščianskis, dvejus metus dirbęs Vilniaus žydų geto policininku, pats baudęs ir net koręs žydus, dalyvavęs malšinant žydų neramumus Vilniaus gete, lietuvis P. Mikalauskas, dalyvavęs naikinant geto kalinius ir kt.,“- rašo Severinas Vaitiekus kn. “Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947).
Prakeiktųjų motinų prakeikti sūnūs, šaltakraujiški, užgrūdinti žudikai - Jegoras Kuznecovas, Vasilijus Dolgirevas, Borisas Prikazčikovas, Vasilijus Podoroga, Pavelas Grišinas, Stepanas Charčenka – vykdė egzekucijas. Daumantas Liekis rašo: „...vienas sovietų budelis per naktį galėjo nužudyti iki 45 aukų (2013-11-06, delfi.lt.). Taigi tos aukos, kulkomis suvarpytais pakaušiais, kartais bukais daiktais praskeltomis kaukolėmis, paprastai nakties metu, buvo atavežamos į Tuskulėnus ir atguldavo čia iškastose kapavietėse. Atguldavo bendruose žmogžudžių įrengtuose kapuose...kruopščiai suregistruotos. Užkasti ne mažiau kaip 767 žmonių kūnai, rasti 724. Koplyčioje - kolumbariume palaidota 717 (2014 m. duomenimis, pavyko identifikuoti 66 asmenų kūnus, iš jų ir vyskupo Vincento Borisevičiaus). Amžinąjį jų poilsį „saugo“ Gitenio Umbraso mozaika „Trejybė“.
O dabar į mus prabyla muziejaus (jis yra Genocido aukų muziejaus filialas) ekspozicijos stendai. Juose matai kraupius vaizdus: štai jie, „nuteistieji“ (neįrodžius jų kaltės), štai išdavikiškas verdiktas „rasstreliatj“(sušaudyti). Nuo nuosprendžio paskelbimo ir jo įvykdymo (sušaudymo, fizinio susidorojimo specialioje kameroje) iki slapta laikomoje laidojimo vietoje, Tuskulėnų dvare, Juozo Bartašiūno vasarvietėje, vos keli kilometrai, keli kilometrai, kad būtum užkastas...amžiams. Ir užkasti jie, NKGB (MGB) vidaus kalėjime ir Vilniaus apylinkėse nužudyti antisovietinio ginkluotojo pasipriešinimo kovotojai ir jų vadai, dvasininkai ir kiti asmenys, neįtikę sovietiniam totalitariniam režimui.
Bendraudamas su Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vedėja Dovile Lauraitiene, sužinau, kad ji šiame muziejuje dirba nuo 2009 m., baigė Vilniaus pedagoginio instituto (dab. Lietuvos edukologijos universitetas) istorijos studijas ir magistratūrą Vilniaus universitete. Į šias pareigas - Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vedėjos – ją lydėjo 10-ties metų įdirbis Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kartu su ja pluša jaunas energingas, kompetentingas ir šviežių idėjų kupinas kolektyvas: Aistė, Remigijus, Vytautas, Elena, Algirdas, Agnė ir Solveiga. „Mūsų nedaug, bet padarome daug, -“ juokaudama sako vedėja ir pasakoja, kad muziejų dažniausiai lanko įvairių respublikos – ir ne tik - ugdymo įstaigų mokiniai. Jiems parengtos edukacinės programos: „Tuskulėnus kūrusios ir griovusios rankos“, „Vėliavos, himno, herbo kitimas Lietuvos valstybingumo istorijoje“, „Lietuviškų tradicijų, papročių naikinimas ir sovietinių švenčių primetimas 1940–1990 m.“, „Sovietinės kasdienybės pilkuma“, „Pabėgimas iš sovietinės pilkumos: jaunimo maištas“ bei edukaciniai žaidimai „Sovietinis inkubatorius“, „Atrask Tuskulėnų lobį!“..
Įėjimas į koplyčią-kolumbariumą
Rodoma per 50 pavadinimų filmų tremties, laisvės kovų, Lietuvos atgimimo ir Tuskulėnų istorijos tematika. Dažniausiai žiūrimi „Tuskulėnų paslaptis“, „Kelias į amžinybę“.
Muziejuje nuolat veikia parodos, pristatomos knygos, kurių turinys susijęs su genocidu ir rezistencija (renginius išmaniai veda jaunas renginių vedėjas Algirdas Rudys ir kiti komplekso darbuotojai.). Kasmet įvyksta per 20 įvairių renginių: atvirų durų dienos, minint valstybines šventes ir atmintinas datas, jau tradiciniais tapę ekspedicijų, susijusių su Lietuvos gyventojų tremtimi ir įkalinimo vietomis („Misija Sibiras“, „Lemtis“) renginiai, kilnojamosios parodos...
Amžiną ramybę saugo Gitenio Umbraso „Trejybė“
O atsiliepimų knygą vartydamas skaitai: ,,Dėkojame už atminties apie skaudžios mūsų tautos praeities išsaugojimą ir perteikimą ateities ir dabarties kartoms (Noriūnų J.Černiaus pagrindinės mokyklos mokiniai), panašiai atsiliepia Vilniaus r. Rudaminos „Ryto“ gimnazija, daugelis kitų - o jų 15 000!- įrašų, įrašų ukrainiečių, baltarusių, lenkų, latvių, belgų, olandų, anglų, italų kalbomis.
Ar populiarus Muziejus? Kalbame skaičiais. Pasak jo vadovės, 2014 metais su ekspozicijomis susipažino 5842 lankytojai, edukacinėje veikloje dalyvavo 2746 moksleiviai ir studentai, įvairiuose renginiuose – 2615 žmonės (plg. 2013 m.: atitinkamai: 5712, 1920, 1735).
Ir dar daugiau tikimasi, kai po 2-3 metų, esant pakankamam finansavimui, bus sukurta ekspozicija „Projektas - homo sovieticus“.
O visiems, apsilankysiantiems Žirmūnų g. 1F, Vilnius (toks Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso adresas), jo vedėja Dovilė Lauraitienė sako: „Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas, kurį sudaro šimtmečius menantys pastatai, laukia kiekvieno. Bet ar Vilniaus gyventojai ir jų svečiai žino, ką slepia ši šviesa ir realybe dvelkianti vieta?“
Pagalvoji, gerai, kad toks muziejus yra, gerai, kad vaikai ir suaugusieji gali jo dėka pamatyti sovietinį smurtą ir jį įvertinti.
Atgal
