Tautos mokykla
01 10. Pamoka ant Margirio kalno
Jonas Staliulioninis
Išaušo gražus 1962-ųjų vasaros rytas, ir mes, Stakliškių vidurinės mokyklos abiturientai su klasės auklėtoja, istorike Irena Grinevičiūte, išėjome į Punę. Jau seniai puoselėjome svajonę pastovėti ant legendomis apipinto Margirio kalno. Pernai keliavome po Aukštadvario apylinkes. Dar buvo neišblėsę patirti įspūdžiai. Albume įklijuotos nuotraukos su Aukštadvario piliakalnio, Kartuvių kalno, Velnio duobės, A. Mickevičiaus ąžuolo vaizdais žadino šiltus prisiminimus. Galvoje kirbėjo spalvingi auklėtojos pasakojimai apie Muravjovo budelių pakartus ir ežeran sumestus sukilėlius. Tai priminė prieš dešimtmetį bažnytkaimių aikštėse nudrėbtus partizanų kūnus. Kai Užuguosčio bažnyčioje skambindavo pamaldoms, tikėdavau, kad giliai iš po žemių atsiliepia kadaise Velnio duobėje nugrimzdęs varpas. Beje, Velnio duobė už keliolikos kilometrų turi sesę, kurią aplenkėję aplinkinių kaimų gyventojai vadina „Zapadla jama“.
Ekskursai istorijon kėlė pasididžiavimą didvyriška tautos praeitimi, kaitino patriotinius jausmus. Mūsų, sovietinių mokinukų istorijos vadovėliuose tautos praeitis buvo iškraipyta, parašyta pagal okupantų užsakymą. Juose „tikroji“ Lietuvos istorija prasidėjo nuo sovietų valdžios „atkūrimo“, kurį žmonės vadino okupacija. Mes, per karą gimę, partizaninio karo vaikai, sentimentus nepriklausomai Lietuvai įsiurbėme su motinos pienu. Ir jau mūsų akyse įsiliepsnojęs tragiškas miško brolių karas, užsitęsęs ištisą dešimtmetį, paneigė sovietinių vadovėlių brukamas tiesas. Lietuvą sutrypusios okupacijos buvo gyvos tėvų, vyresniųjų brolių atmintyje ir dainose:
Iš pradžių šalį valdė rusai,
Paskui užėjo vokiečiai,
Bet greit ir vėl užplūdo rusai,
Kaip neilgai, taip neilgai.
Taip gražiai dainose skambėjęs „neilgai“ užsitęsė pusę amžiaus. Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“, išleista 1936 metais, okupantų buvo uždrausta ir išmesta iš bibliotekų. Mes, nuošalių kaimų vaikai, nebuvome jos nei matę, nei girdėję. Atomu ginkluota komunistinė galybė labiausiai bijojo teisybės. Beje, po ketvirčio amžiaus tiesos žodis ją ir sugriovė.
Tą uždraustą knygą vienai nakčiai gavau tik po penkerių metų, jau grįžęs iš rekrūtų Užbaikalėje. Skaičiau užsirakinęs Vilniaus universiteto „Tauro“ bendrabučio 133 kambaryje, o ausyse skambėjo neseniai kaimo vakarėliuose girdėtos dainos žodžiai: „ Savanoriai tave drąsiai ginė, tai kodėl būt laisva negali“.
Pailsėję ir užkandę Butrimonyse, po pietų pasiekėme Punę. Užlipome ant Margirio kalno, kur nuolat susitinka praeitis ir dabartis. Stovėjome ir nuščiuvę žiūrėjome į apačioje srovenantį Nemuną, į krūmais apžėlusius Punelės krantus. Tyla – tai mūsų pagarbos ženklas prieš šešis šimtus metų žuvusiems pilies gyventojams, ant kurių pelenų dabar ir stovime. Betgi ir visa mūsų tautos istorija vien ant kaulų ir pelenų. Mes, Margirio ainiai, atėjome ant šio kalno pajusti anų garbingų laikų dvasią, pasisemti stiprybės. O gal tie kariai ir dabar iš dausų žiūri į savo žemę. Žiūri ir kremtasi, kad, net paaukoję savo gyvybes, nepajėgė apginti pilies.
Daug kartų liepsnojo medinės Lietuvos pilys, daug jų gynėjų krito didvyriška mirtimi. Ir pats Gediminas po kelerių metų žuvo mūšyje. Daugelio mūšių ir jų didvyrių neatsimena beraštė tautos istorija. Mūsų laikus pasiekė svetimomis kalbomis surašyti faktai. Lenkai, rusai ir vokiečiai rašė iškraipydami mūsų istoriją, menkindami lietuvių pergales. Žmonės, palaužti baudžiavų ir okupacijų, jau nebežinojo savo istorijos. Vyrai, prižiūrėtojų rimbais plakami, o moterys, ponų šuniukus žindydamos ir medžiuose gegutėmis kukuodamos, užmiršo savo garbingą praeitį, protėvių žygdarbius ir apie juos sudėtas dainas. Dūminėse pirkiose, smilkstant balanai, pynė vyžas, verpė pakulas ir lenkiškai kalbėjo poterius. Mat kunigėlis sakydavo, kad mužikų kalbos Dievas nesupranta. Ir dievotos moterėlės, net nemokėdamos „poniškos“ kalbos, pradėjo melstis lenkiškai.
Apie Lituanikos žūtį dainuoja visa Lietuva:
Darius ir Girėnas narsūs vyrai buvo,
Perskridę Atlantą Vokietijoj žuvo.
Vokiečiai begėdžiai garbės pavydėjo
Darių ir Girėną kulkom palydėjo.
Jeigu apdainavo Dariaus ir Girėno žygdarbį, tai negalėjo užmiršti Durbės, Žalgirio, Pilėnų, Saulės mūšių, kurie įrašyti ne tik Lietuvos, bet ir Europos istorijon.
Karšta. Ligi horizonto tęsiasi padūmavę nuo kaitros toliai. Virš galvos kabo keli lengvi kaip pūkas debesėliai. Auklėtoja išsitraukia sąsiuvinio lapą su ranka perrašyta Maironio baladę „Ant Punės kalno“ ir nuskamba patriotinės eilės:
Seneli sveikas ! Amžių amžiais
Nuo Pinsko tviskančių balų
Pro Punios kalną susimąstęs
Banguoji vengdamas salų.
Susijaudinusi auklėtoja garsiai skaito senstančio poeto romantine dvasia parašytus posmus. Prieš mūsų akis iškyla senovinės Lietuvos milžinų gadynė, nacionalinio atgimimo laikais atnešusi Maironiui neblėstančią poetinę šlovę.
Perskaičiusi didesnę pusę baladės, auklėtoja nutyla, pasižiūri į Punios šilą, pažvelgia į mus tarsi norėdama įsitikinti, ar atidžiai klausomės. Po trumpos pauzės su patriotiniu patosu vėl garsiai skanduoja eilutes:
Lietuvi ! Pabučiuok po kojų
Krauju permirkusią žemę !
Pagerbk kapus tėvų - herojų,
Iš kur ainiai stiprybę semia.
Maironio poezija, XIX amžiuje prikėlusi Lietuvą, priverčia tankiai plakti ir mūsų širdis. O auklėtoja jau deklamuoja paskutines baladės eilutes:
Ant aukšto aukuro - kalvos
Už garbę - laisvę Lietuvos,
Kaip jos auka galvas padėję
Ilsėkit kaulai pranokėjų
Pastogėj mėlyno dangaus,
Sargyboj Nemuno ramaus...
Maironiui pasisekė. Kiek padvejojusi okupacinė valdžia leido publikuoti jo poeziją. Nepageidaujami buvo tik kai kurie kūriniai, kai kurie posmeliai. O tai žymiai geriau negu visiškas uždraudimas. Šiemet, 1962 metų lapkričio 2 dieną, minėsime Maironio 100-ąsias gimimo metines, o netrukus sukaks trisdešimt metų nuo poeto mirties. Šitos datos nebus užmirštos ir mūsų mokykloje.
Maironis baladę „Nuo Punės kalno“ parašė 1925 metais. O Vilniaus krašto poetas Vladislovas Sirokomlė, rašęs lenkiškai, istorinę poemą „Margiris“ sukūrė dar 1854 metais. Marcelijaus Šikšnio drama „ Pilėnų kunigaikštis“ pasirodė 1905 metais. V. Klovos opera „Pilėnai“ šviesą išvydo 1955 metais.
O aš prisiminiau posmelį iš neseniai perskaitytos Pauliaus Širvio „Beržų lopšinės“ ir garsiai deklamavau:
Įdainavo nepaprastą drąsą
Motinėlės lopšinė graudi.
Ir Pilėnų ugnis neužgeso
Dega Margirio ainių širdy.
Tą vakarą ilgai sėdėjome ant Margirio kalno, žiūrėjome į miškan už horizonto besileidžiančią saulę, į rūką, kylantį nuo Nemuno ir Punelės. Sėdėjome, kalbėjomės... Temstant ant Punelės skardžio, sustojusios merginos užtraukė dainą:
Išėjai tu rasotais takeliais,
Nesiklausus tėvelio nei mamos,
Ant pirštelių skaičiuodama žvaigždutes,
Man sakei neužmirši niekados...
Jaunatviškus Genės, Albinos, Bronės, Lionės, Danutės balsus atkartoja Punios pušynai ir nuplukdo Nemunas. Geriausias mokyklos muzikantas Vincas stveria akordeoną ir skelia tokią smagią polką, net pačios kojos pradeda kilotis. Užmiršę kelionės nuovargį, uždusę ir sušilę sukamės smagiu polkos ritmu... O iki valiai prisišokę, susiradome nuošalesnę daržinę ir sukritom ant pernykščio šieno.
Atgal
