Tautos mokykla
12 05. Šilčiausia gimtinės žemė...
Aleksandras Šidlauskas
Tas amžinasis gyvenimo šauksmas lyg praeities ir ateities sankryžų kodas, įrašytas į istorijos puslapius lyg kasdienybės tuštybė arba lyg nepabaigtų darbų siekinys. Laikas niekuomet nesustoja, matuodamas nueito kelio vingius, kryžkelių nuotrupas ir gaivalingas tikėjimo ir vilties valandas, o erdvės savo neužmatomybe priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę, kūrybos burtus ir žmonių bendravimo grožį. Visa tai duota mumyse – be jokių dirbtinių pastangų, be prievartinių veiksmų, be bereikalingų atodvasčių. Mintys vis skrieja ir nuskrieja į praeities dienas, į tą didžiąją šalį, kurią visi vadiname gimtine. Ar gali būti kas nors šventesnio už tą vietą, kur gimta, augta, mokytasi, dirbta ir būta. Tėvų žvilgsnio spindesys atsikartoja vaikuose, o kaimo gyvensenos pėdos ir slaptos jausenos potroškiai vis šalia, vis tame ramiame širdies kamputyje, kuris sutalpina visa, kas gera ir tyra, visa, kas gražu ir kilnu. Ir šventadienių auroje, ir kasdienybės darbuose.
Mano gimtasis kaimas visuomet yra manyje, kaip saulės spindulys, kaip gražiausių prisiminimų blyksnis, kaip įdomiausias vaikystės nuotykių puslapis. O pasąmonė vis pribloškia savo sapnais. Juose ir gimtoji antaninė obelis, kuri, deja jau svetimų rankų iškirsta ir svaigūs atlaidai, į kuriuose susivažiuodavo visa giminė su lauktuvėmis ir dainomis, su pasiguodimais ir paašarojimais. Susės, būdavo, ant kalnelio vyrai prie naminio alaus ąsočio ir netrukus nuaidės daina „Palinko liepa šalia kelio“, „Tylus vakaras be vėjo“, „Stok ant akmenėlio“, „Saulutė nusileido“. Moterys klausosi ir žavisi, bet tuojau pat suskardės ir jų balsai.
O vėliau bus tremtys ir žudymas, prievarta ir pjūdymai, šantažas ir smurtas, kuris iškentėtas ir gimtinėje, ir sibiruose, ir gimtojoje parapijoje, ir šaltojoje Vorkutoje. O saulė kiekvieną rytą vis sužibės virš miško, apšvies žemę ir atgaivins želmenį. Vakarais ji panirs į paraudusius debesynus, kurie sakys, kad tyroj bus vėjuota diena. Upė vis tekės, svirtis vis girgždės, gryčios kaminas dūsaus lyg senolis, o vaikystė dūks ir krykštaus.
Kas visam gyvenimui išėjo gyventi į miestą, visuomet su savimi nešasi ne tiktai daiktus, bet ir kaimo ilgesį, darbus, kaimyninį bendravimą ir gimtojo namo langų spindesį bei krosnies kaitrą. Kai vaikystėje ir paauglystėje suaugama su tėvų žeme ir tėviškės kiemu, tai visam laikui išlieka sąmonėje ir pasąmonėje. Juk mūsų gimtąją klasikinę literatūrą „išmaitino“ tiktai kaimas, palaimingiausias tyrumo ir šviesos kraštas, pripildytas ne tiktai sunkiu kasdieniniu darbu, bet ir šventėmis bei papročiais. Jų buvimas skaidrino dienas, jų laukimas ugdė ramybę ir susiklausymą, tėvų, vaikų ir senelių sandorą, kaimynijos bendrumą.
Paskaitykime M.Martinaičio poeziją ir suvoksime, su kokiu skaidriu liūdesiu ir intymiu ilgesiu kalbama apie kaimą. Poetas nedievina kaimo, bet jis jame paregi žmonių gerumą ir gražumą, kas įsikūnydavo kiekvienoje darbovietėje ir kiekvienoje dainoje. Toks liūdesys ir ilgesys didžioji poezijos siela, kurios nesurasime mieste gimusių ir augusių poetų kūryboje. Ką gavai iš jaunumos, tą ir nešiesi su savimi.
Iš etninių gelmių ateina kaimo žmonių gerumas. Aišku, kad kaimas gerokai pasikeitė, jei jį lyginsime su tuo kaimu koks buvo Mikalojaus Katkaus ir Balio Baračo laikais. Žemė liko ta pati, bet žemdirbys labai pakito. Civilizacija nepaprastai greitai keičia žmogaus gyvenseną ir mąstyseną. Kai kada buvo dalgis, jį pakeitė kombainas, neseniai buvo parkeris, o dabar kompiuteris. Kas bus rytoj, tegalima tiktai pafantazuoti, ką labai išradingai darė Žiulis Vernas. Tenka pasakyti, kad kaimas dar nemažai išsaugojo etninės kultūros elementų. Kaimas mėgsta groti, religines šventes švęsti, pramogauti per trumpadienį ar ilgadienį, minti mįsles, repetuoti kultūros centruose, skaityti laikraščius ir savaime suprantama pasakoti įvairias nuotiktis, istorijas, atsitikimus. Daug kas iš kaimo išėjo visam laikui. Tai vyžos, balanda, žibalinė lempa, tie teatro ar kino filmų atributai, kurie pažymi praėjusias epochas. Laimei, daug kas surinkta ir įmuziejinta, užrašyta ir atspausdinta. Kraštotyros muziejuose tūno senolių ir prosenelių vartoti daiktai – kalataukos, girnos, mestuvai, šikšnos, naginės, benzinkos, fukteliai, akėčios.
Saulė visuomet teka rytuose, o nusileidžia vakarėje pusėje. Tai radosi taip seniai, kad įsivaizduoti net sunku tuos astronominius atstumus. Kaimo laikas skaičiuojamas nuo vieno darbo iki kito, pagal metų laikus, pagal šventes, pagal kitokius bendruomenės pokyčius. Po vidurinių mokslų kaimo vaikai pasklido po didmiesčius – stojo į aukštąsias ir specialiąsias mokyklas, o vėliau dauguma į tėvų pastogę nebegrįžo. Šiandien nė vieno senbuvio miestiečio širdyje – didžioji kaimo nostalgija. Laimė, jai išliko senoji sodyba su kiemo tvorele, sodu ir smėliu pabarstytais takeliais, bet didysis melioravimo bumas išgriovė, išardė ir sulygino.
Menu, kaip kaimyno vaikai džiaugiasi iki šiolei jog buvusios sodybos vietoje pasiliko neiškirstas uosis, kuris dar šakojasi, auga vienišas tarsi namisėda šunelis saugo prigimtą kiemą. Atminčiai daug nereikia, netgi kultuvė, kryželis, šventųjų paveikslas, vilnonės mamos megztos pirštinės, škapleriai, žadintuvas su dėžele, rankšluostinė, verpimo ratelis, pasiimtas kažkada iš tėvų, saugo tąją atmintį, kuri giliai įsirėžusi į sąmonės griovelius ir pasąmonės rieveles. Pakanka prisukti tąjį žadintuvą, kad iš ryto vėl sučirkštų ir pabudintų iš miego.
Pakanka neramiomis mintimis nusibelsti į gimtinę, kad pagreitėtų širdies ritmas. Pakanka perversti nuotraukų albumą, kuriame vaikystės ir mokyklinių dienų nuotraukos, kad prisiminimų banga vėl iki ašarų sujaudintų. Po kiek laiko pasidaro sieloje ramiau, o kasdieniai darbai vėl įveda į tą pastovų ir monotonišką dienų ritmą. Ir Vėlinės su baltaisiais chrizantemų žiedais nukelia prie tėvų ir senelių kapų, prie tųjų gyvybingų žemių šaltinių. Juk gimtinės šulinio vanduo pats skaniausias, langas pats šviesiausias, plazdanti viryklės ugnelė kaitriausia, o motinos iškepta duona švenčiausia. Ir norisi basomis nuletenti tuo takeliu, vedančiu į sodelį, tąja keliute, kuri išveda į baltąjį kaimo vieškelį, kuriuo eita ir ilgiems metams išeina į miestus.
Išeita, bet tas vieškelis nepasimiršo, nes jis išliko piešimo sąsiuvinyje. Ir kokia laimė išaugoti tą sąsiuvinį ir dienoraštį su auklėtojo ir tėvų parašais, tąjį istorijos ar fizikos vadovėlį, kurio kai kurie puslapio sakiniai pieštuku pabraukinėti.
Iš atminties niekas nekada neišbrauks to gimtinės gėrio ir grožio, kuriuo maitintasi ir kvėpuota, kuris įkvėpė kūrybiniams darbams ar kultūros studijoms. Gimtinė – tai žymiai daugiau negu ta vieta, kur gimta ir augta. Tai ne vien geografinis žymuo – gimtasis kaimas. Tai dvasinis augmuo, tai gimtinės aplinkos suformuotas regėjimas ir girdėjimas. Prigimtinė jausena visuomet yra tvari, nes joje visas žmogus su savo talentais ir gebėjimais, su savo požiūriu į gyvenimą, su savita pasaulėmata. Toji gimtinė žemė – tai nelyg šventoji aura, tvyranti debesyse ir virš jų, tai ne lyg dvasios ženklas su gamtos užkoduota, individualia mintysena. Juk taip vaikystėje norėjosi ilgai, ilgai būti tame pačiame kieme, toje pačioje sodo pavėnėje. Ir sėdint mokyklos suole vis pamintyta apie tėvus, apie darbščiąją kumelę Bėrę, apie girgždančius ratus, prikrautus bulvių maišų. O vakaras, kai sėdėdama prie namų darbų, galvota apie rytdienos mokyklą, apie tuos gerus mokytojus, šių dienų akimis žvelgiant. Mokytojų paveikslai taip pat giliai sąmonėm įsirėžusi žymė. Kelelis iš namų į mokyklą ir atgalios – tai didysis pirminis gyvenimo kelias, toks svarus ir tiesus.
Apie gimtinės namų šviesą, galime kalbėti labai daug. Apie tėvų darbus taip pat galima būtų pasakoti be atokvėpio. Tai tarsi alfa ir omega, sujungianti žemę ir dangų, šventę ir kasdienybę, praeitį ir rytdieną. Į pasaulį visai ateina ne iš sutemų, o iš šviesiosios žemės, kurioje vis auga, veši, kupa, bręsta, skleidžiasi ir subujoja. Eiti į gimtinę – tai eiti į savo pirmapradiškumą, kuriame pradedama suprasti ir vertinti pasaulį, aiškintis mokslų tiesas ir pamažu tapti neatskiriama, bet kurios bendruomenės dalimi. Su tėvais atsisveikinama visuomet laikinai, nes gerai žinoma, jog anksčiau ar vėliau, bus sugrįžtis, įprastas susitikimas, pilnas nepakartojamų įspūdžių. Ir pasidaro miela liesti tą pačią durų velkę, sėsti už to paties stačiakampio stalo, žvelgti į dėžutę su žadintuvu. Ir svarbiausia, vakaro sutemoje atsisėsti prie atvirų viryklės krosnies durelių ir žiūrėti, kaip dega ir spragsi beržinės ir eglinės pliauskos, kaip žiežirbos blaškosi, norėdamos kažkur pasprukti. Ir ateina geroji šiluma, kuri sušildo rankas, ji niekuomet neleidžia užsimiršti. Ir tyliai kartoja: čia mano gimtinė.
Atgal
