Tautos mokykla
12 02. Nekonvencinis tautos genocidas
Mečislovas Zasčiurinskas
Populiarioje radijo stotyje populiari vedėja paskelbia dienos temą: „kodėl Lietuvoje negerbiama vyresnioji karta“. Suklusau. Tuoj prasidėję pasisakymai telefonu tiesiog šokiravo. Visi kartojo tą patį: „mes juos išlaikome, už juos dirbame, štai todėl ir negerbiame“.
Pasidarė neramu. Kodėl klausimas formuluojamas kaip kategoriška konstanta? Kas atsitiko ir kada atsitiko, kad Lietuvoje nepagarba vyresniems jau nebekelia abejonių? Nei klausiančiam, nei atsakantiems. Kokie psichologiniai lūžiai įvyko, kad taip staiga, per keletą metų, Lietuvoje nebeliko šimtmečiais formuotų tradicijų, papročių, kuriais vyresnis buvo gerbiamas?
Tikriausiai laidų vedėja žino radijo stoties nuostatas ir jas skleidžia į eterį? Manau, kitaip ir būti negali, ne jos tai privati laida. Net ir autorinės radijo ir TV laidos paprastai priimamos į kanalus, artimus savo ideologija. Taigi, kai per radijo stotį girdime teigimą, kad Lietuvoje negerbiami vyresni žmonės, kyla klausimas „kas tai?“ Sociologinių tyrimų skelbimas, visuotinės nuomonės formavimas ar, kaip dabar madinga sakyti, prekyba įtaka? Naudodamas šį terminą turiu galvoje kiek kitą rakursą, nei dabar cirkuliuojantis, kad gal ši nepagarbos vyresniems „tiesa“ sąmoningai brukama? Kaip ir kitos „tiesos“, jog tik lietuvis (būtent tik lietuvis!) džiaugiasi kaimyno namui degant, lietuvis skęsdamas dar ir kitą nusitraukia ir daugybė panašių variacijų. Ir toms „tiesoms“ skleisti naudojama prekyba įtaka, arba suformuluosiu aiškiau, naudojami įtakos agentai. Jų metodiškai kalama į žmonių galvas savigrauža, saviplaka, „savikritika“ po truputį skverbiasi į smegenis, į pasąmonę. O puikiai žinome, kas patenka į pasąmonę, pamažėl tampa savastimi. Turime ir rezultatų - jau madinga viešai ką nors „šaunaus ant lietuvių pavažiuoti“.
Pamąstykime kaip taip atsitiko? Juk anksčiau nebuvo? Paklauskite, kitų tautų atstovai pasakys, žmonės visi ir visur vienodi, ir savybės tos pačios, ir problemos. Tačiau jie taip nesiplaka. Kai kurios tautos sugeba šaipytis iš savęs, net anekdotus patys kuria, nepagalvojate kam? – taip jie apsisaugo ir stiprina save. O štai lietuviai menkina, netgi pasitaiko ir niekina ką? – save! Jau nekalbant apie visokius niūrius susikaupimus, prasmingus liūdesius ir gilius pasmerkimus. Mechanizmas aiškus – pakanka vienam autoritetingam, ar kitam didžiai gerbiamam ištarti įsimenančias frazes ir - mes žinome minios psichologiją – JIS pasakė! Štai tokie žmonės vadintini įtakos agentais, o jų veikla – prekyba įtaka. Prekyba todėl, kad kas gali paneigti (ačiū, profesoriau), kad ne už pinigus? Juk jei mylėtų Tėvynę ir Tautą, elgtųsi sąžiningai, sakytų, kokie lietuviai draugiški, darbštūs, nuoširdūs, protingi, talentingi, vienas kitą paremiantys. Juk jie autoritetai, jie žino savo žodžio galią, bet daro atvirkščiai. Kaip tokius žmones pavadinti? O kaip pavadinti tuos, kurie mato, supranta, turi galimybę skleisti teisingą žodį, bet neskleidžia? Bailiais ar irgi įtakos agentais?
Todėl išgirdęs, kad Lietuvoje negerbiami vyresni žmonės, suvokiu tai kaip kompleksinį nusikaltimą prieš Tautą ir Valstybę. Prieš kiekvieno mūsų savimonę. Todėl, kad tai gili netiesa, todėl, kad esame turtingi tūkstantmečiu tradicijų paveldu, kuris tautosakoje išreikštas žodžiu ir daina. Todėl, kad toks teigimas per radiją yra visuomenės formavimas naudojantis savo galimybėmis. Ir liūdniausia, rezultatas buvo pasiektas – atsakymai kaip užprogramuoti, nes iš esmės jie ir buvo užprogramuoti.
Jei nei vienas klausytojas neneigė klausimo, nei vienas nepasakė, kad vyresnius reikėtų gerbti, vadinasi, šita nuostata klausytojams priimtina, vadinasi, kažkas anksčiau pasistengė ją įtvirtinti? Štai kur didžioji tragedija, kurios dar nepastebime. Manau, galima pavadinti ir karu, kaip dabar sakoma, nekonvenciniu. Šiame kare griaunami tautos moraliniai pagrindai mums patiems to net nelabai suvokiant. Prasidėjo nuo „ai, tie lietuviai, tokie ir visokie“. Prieš keletą dešimtmečių tai skambėdavo kaip juokeliai, dabar jau nebekelia abejonių, tapo pripažinta konstanta. Mokytojui „užvažiuoti“ per galvą jau irgi beveik norma darosi, na jei, pavyzdžiui, mokytojas blogas. Keiksmažodžiai vienas po kito legalizuojasi per televiziją viešoje erdvėje. O štai dainos žodžiai „Šėtone, prašau, nupirki mano sielą už leidimą taškyti vaikų galvas į sieną“ – pasirodo tik humoras, kurio suaugusieji, matote, nesupranta, o vienas pop kultūros lyderių, gindamas šią „muziką“ argumentuoja: „Bet mūsų Konstitucijoje lyg ir yra eilutė apie išraiškos teisę“.
Kažkaip viskas veriasi ant vienos tikslingai pinamos virvelės. Vyresniųjų nepagarbai priežastis ant lėkštutės paduota – juos, matote, reikia išlaikyti! Jau girdime, kad šeima jokia ne vertybė, puikiai matome didžiules pastangas devalvuoti šeimos institutą. O juk šimtais metų žinojome, kad tik šeima yra Tautos gyvasties pagrindas, tik šeima yra pagrindinė valstybės struktūrinė ląstelė.
Na ir tikėtina netoli laikas, kai abejingai sutiksime, jog valstybė nereikalinga, pilietybė, tauta - atgyvenos, kad tai nepažangu, nemodernu, dar kaip nors. Nereikės net „žaliųjų žmogeliukų“, patys jais tapsime. Tiksliau, mus tokiais daro. Po truputį, nepastebimai, bet atkakliai ir labai kryptingai. Negi pasiduosime?
Atgal
