Tautos mokykla
11 29. Kliuvinys (Pabaiga)
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Ko siekiama?
Pabrėšiu, šiuo laikotarpiu ypač ryškėja ypatingas priešiškumas valstybinei lietuvių kalbai, mano supratimu, vienam iš kertinių, pamatinių lietuvybės ramsčių – atimkite kalbą ir tauta išnyks. Vargu ar dar yra tokių, kurie nesuprastų, ko siekia kai kurių tautinių mažumų (tautinių bendrijų) atstovai. Manau, šitą supranta ir politikai, ir kalbininkai, bet kai kurie jų, dėl mums suprantamų ir visai nesuprantamų priežasčių, dedasi nesuprantą, nematą pavojaus. Na, šiais laikais gimtos kalbos atimti dar niekas negali, bet lietuvių kalbą žaloti, užteršti svetimybėmis ir pan., gali ir stengiasi, kad taip atsitiktų.
Ar atkreipėte dėmesį: dvikalbystę siekiama įteisinti buvusioje Lenkijos okupuotoje Lietuvos dalyje. Bent jau pradžioje. Gal tai lenkiško separatizmo Lietuvoje pradžia? Argi ne atlaidžiai, palankiai į tai žiūri kai kurie Varšuvos politikai, net paremia pinigais, gal ir plačiau globoja šį, mūsų supratimu, antilietuvišką judėjimą, siūlantį nesuderinamą su Lietuvos nacionaliniu saugumu įstatymo projektą. Kad nesuderinama su Lietuvos Konstitucija, visi žino, bet jau priprato, todėl mažai kas dėl to susirūpina.
Tikrai, kai kas iš kailio neriasi, stengdamiesi įteisinti dvikalbystę su mūsų kalbai nebūdingomis raidėmis ir svetimais diakritiniais ženklais. Graikų kalbos žodis „diakritinis“ reiškia „skiriamasis“. Jų rašymą reglamentuoja taisyklės. Jie įvairūs ir jų rašymas, žymėjimas skirtingas. Suprantama, kad kai kam nepatinka lietuvių naudojami ženklai. Viešoje erdvėje jau ironizuojama apie galimus prizus už diakritinių ženklų bjaurojimą. Gal dar reikėtų sugalvoti prizą už lietuvių kalbos žalojimą. Štai kodėl jiems – besikėsinantiems į lietuvių kalbą – svarbu, kad būtų paneigta Lenkijos agresija ir Lietuvos žemių okupacija. Ypač svarbu, kad taip padarytų patys lietuviai, o jie išmaniajam mąstytojui nepagailės liaupsių ir kitokio dėmesio. Už panašias pastangas vienam Vilniaus universiteto profesoriui Lenkija net valstybinį apdovanojimą skyrė. Dabar, globalizacijos poveikyje ar dar bala žino kieno įtakoje, gal besivaikydami naujovių, net kalbininkai pameta galvas ir sunku kitiems specialistams susigaudyti, kodėl taip atsitinka, kad viešoje erdvėje jau klausiama: kam tarnauja kai kurie lietuvių kalbos politiką lemiantys specialistai? Iš medžiagos aiškėja: tik ne lietuvių kalbai. Lietuviai nešykšti epitetų: tai esą įvairiaplaukiai kalbininkai. Nežinau ar tai įvairiaplaukį kalbininką viešai klausiau, kai jis aiškino, jog rusicizmai, ypač technikos srityje, Lietuvoje plačiai paplitę ir jau prigiję, tad nebereikėtų jų vengti. Kaip įdomu: pradžioje kalbininkai su politikais įteisino mokymą ne lietuvių kalba švietimo įstaigose, nors nėra tarpvalstybinių susitarimų, jog Lietuva ruoštų specialistus kaimyninėms valstybėms, kaip ir tos lietuvių kalba ruoštų specialistus Lietuvai. Paruošti tie Lietuvos kitakalbiai, nieko nenoriu įžeisti, tik konstatuoju faktą, tie už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus apmokyti nelietuviškai kalbantys žmonės, tapo nutautinimą greitinančiais instrumentais. Tikriausiai nenorėdami mūsų kalbininkai šią mintį netiesiogiai patvirtina. Žinau, kad, sutrumpintai įvardijant, proftechninio mokymo centrai jau perorientuoti ar perorientuojami. Ačiū Švietimo ir mokslo ministerijai, kurioje, pasirodo, dar yra mąstančių specialistų, bet paliktos kitakalbės švietimo, ugdymo – įvairios bendrojo lavinimo mokyklos, ikimokyklinės ugdymo ir neformalaus ugdymo įstaigos ir pan. Jeigu tėvai ir politinių partijų vadai nori ir juos palaiko kaimynės valstybės, tebūnie, bet patys privalo jas ir išlaikyti – Lietuva neturi jų finansiškai remti!
Nutautinimas su kai kurių mūsų kalbininkų pagalba sėkmingai tęsiamas – užtenka tik pasiklausyti lietuviškų televizijos kanalų: kalbininkai jau įteisino visokius anūkus, diedukus, bobutes ir pan. Nesuprantu ar toli nupėdinsime iškraipydami ne tik savo, bet ir kitų kalbas – originalo kalba skamba: vnukas, dieduška, babuška. Tokių žodžių vengiama, gal dėl to, kad kai kam truputį sušlubuotų eilių rimas ir ritmas: babuškos pinigėliai gal ir savi, bet ne lietuviški.
Nežinantys lietuvių istorijos sako: juk taip kalbėjo mūsų senoliai. Leiskite pasidomėti: kokios kalbos žodžiai turėjo skverbtis į okupuotų, kolonizuojamų, nutautinamų žmonių kalbą, jeigu ne okupantų? Ir nežiūrint to, mūsų senoliai išsaugojo gimtąją kalbą! O dėl okupacinių apnašų-okupantų reliktų viešoje erdvėje buvo išsakyta nuomonė: tokias šiukšles reikia išmesti, juk turime gražius lietuviškus žodžius vaikaitis, senelė, senelis? Ir t. t., ir pan. Negi mūsiškiai žodžiai tikrai prastesni už slavizmus? Viešoje erdvėje kalbama apie tarybinių skulptūrų pašalinimo nuo Vilniaus Žaliojo tilto moralinę būtinybę. Anksčiau taip pat buvo sakoma, kad reikia, netgi privalu, atsisakyti okupacinės simbolikos, apskritai, okupacijos apnašų-reliktų. Kai kur atsisakoma, tik ne lietuvių kalboje, na, ir dar delsiama dėl tilto, bet dėl skirtingo jų statuso traktavimo problemų netapatinkime. Kaip mūsų apsukrieji besuktų uodegas, faktai bado akis. Štai tokia tai situacija ir jos įtakoje išsakysiu senolių sarkazmą: ko galima norėti, kai lietuvių kalbos reikalus tvarko besidairančios į kaimynus visokios molokienės su molokiukais ar tvorogienės su tvorogiukais. Užsiauginkime savas grietinienes su grietiniukais ar varškienes su varškiukais, tada jausimės saugūs ir dėl gimtosios kalbos neskaudės lietuviui širdies, o kol kas reikia nesužvarbti svetimų ar susvetimėjusių vėjų pagairėje.
Laikytis įstatymų privalu ir svarbu visiems šalies piliečiams. Negalima nematyti, kad į kitataučių gyvenimą laikas įneša savo korektyvas. Dabar dažnas kitatautis pasakys – jų teisės Lietuvoje nepažeidžiamos! Tačiau vis tiek nepranyko taip triukšmaujančių, jog, rodos, dangus griūva. Kaip rašė Visagino šv, apaštalo Pauliaus parapijos klebonas: Tenka apgailestauti, kad kai kurie Visagino miesto gyventojų sluoksniai taip ir nesugebėjo suprasti vykstančių socialinių politinių procesų Lietuvoje, kurie jau nebesustabdomi, jų nebegalima ignoruoti ir reikėtų suprasti... Šie žodžiai tinka visai Rytų Lietuvai. Pasakysiu tai, ko nepasakė gerbiamas katalikų dvasininkas ir ką norėtų pabrėžti senjorai: kietakakčiai nepajėgia suprasti, kad Rytų Lietuvoje nebus mažosios Rusijos ar jos srities, nebus Lietuvos žemėje ir Vidurio Lenkijos!
Žinia, triukšmo vis tiek užtenka. Labiau apsišvietęs žmogus, gyvenantis ne tik Lietuvoje, supranta, kad susiduriame su pakantumo stoka tarp kai kurių pačių kitataučių, kurie nesilaiko valstybės įstatymų, net teismo sprendimų nevykdo. Įsigilinus matome, kad nepatenkintų nėra tiek daug, kaip bandoma pavaizduoti neva tolerancijos problemomis susirūpinę kitataučiai. Jiems svarbu parodyti: pas mus apstu kitataučių teisių pažeidimų, daug nepatenkintų gyventojų. Suprantate, kur kreipiama ne tik šalies kitataučių bet ir jų etninėse tėvynėse gyvenančių žmonių nuomonė? Jų reikalavimuose, išvedžiojimuose, mokslininkų ir apsišvietusių žmonių tvirtinimu, paneigiamas pats Lietuvos valstybingumas, o jeigu taip, tai kol egzistuoja Lietuvos valstybė, ir turint galvoje, jog kaimynų nei pasirinksi, nei pakeisi, visada buvo ir bus, įvardinkime aiškiau, nelojalių Lietuvai, antilietuviškai nusiteikusių asmenų. Ko jie siekia dažnas lietuvis ir kiti geros valios žmonės supranta.
Peripetijos
Mes kalbėjome apie kai kurių kitataučių kėsinimąsi į lietuvių kalbą, apie juos palaikančius bendraminčius kaimyninėse šalyse. Bet kaip mes patys savo kalbą puoselėjame, kaip ją branginame, ar nenukenčia gimtoji kalba ir nuo mūsų pačių? Pradžioje nukreipkime žvilgsnius į senovę.
Prūsijos karaliaus Friedricho Vilhelmo, laimėjusio mūšį su švedais, 1724 metų įsake pamaloninami lietuviai: Kiekwienam Sze Gromata žinne duodam, (...) ne wiens šoje Karalystėje daugiaus Wyžas ant savo koju, norint bile kas butu, bet kurpes šoj žemėje darytasses turetu... Iš teksto matome, kad čia yra tos raidės ir tie jų dariniai ir junginiai, kuriuos siūlo susirūpinusieji Lietuvoje nesamomis tautinėmis problemomis. Be abejo, trūksta kai kurių diakritinių ženklų. Lietuvių kalbos gramatika laiko ir įvykių tėkmėje nusistovėjo tokia, kokia dabar yra. Jeigu kalbą lyginame su kasdiene duona, tai matysime, kad jos skonis nuo amžių nesikeičia. Ir jo nepakeis nei globalizuoti įvairiaplaukiai kalbininkai, nei, nebeįvardykim kokie, politikai.
Dėl lietuvių kalbos nerimsta ir kai kurie mūsų tautiečiai su tautietėmis. Visa gerkle plyšaujama ir mosuojama kumščiais: demokratija, tolerancija, laisvė... Tik kažkodėl pamirštama, kad jo laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito nosis...
Pasidomėkime paskutinių dešimtmečių lietuvių vaikų vardais. Ko tik čia nerasime – nors ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai. Kalbininkų aprobuota laisvė. O jau naujadarų, naujadarų, nors vežimu vežk. Štai berniuko vardas: lietuviškai parašykime žiaurumą, baisumą reiškiantį žodį „tironas“ ir skaitykime jį nelietuviškai. Išgirdote naują lietuviuko vardą.
Imkime lietuvių kalbos mokymąsi. Kalbą geriau išmokti padeda masinės informacijos priemonės. Naudinga pasiklausyti lietuviškų žinių, kurios skaitomos, mūsų supratimu, nepriekaištingai, gražia lietuvių kalba. Kitakalbis jaunimas, su kuriuo dirbau, dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių ne visada galėjo klausytis žinių, lietuviškai transliuojamų iš Vilniaus, tad patariau žiūrėti ir įdėmiai klausyti reportažus iš koncertų ir sporto salių, pavyzdžiui, atkreipti dėmesį į krepšinio rungtynių reportžus.
Sėdime prie stalo. Kalbame lietuviškai. Prieš mus tušti puodukai. Mano mokinys sako draugei: įpilk kavos iš viršaus. Klausiu: kodėl iš viršaus? Pasirodo, taip sako komentatorius: deda kamuolį iš viršaus. Paaiškinu: sakykime sportininkas iš apačios į krepšį įdėjo robertą, tai iš viršaus dar gali įgrūsti ir saulių ir dar įsprausti kamuolį iš viršaus. Gimnazistams aišku. Komentatoriams – vargu. Vieno subtilaus humoro gimnazisto pastebėjimu, gražu, kad komentatoriai sukūrė lietuvių kalbos gramatikos Esamąjį dažninį laiką: laimi–laiminėja, žaidžia–žaidinėja, pralaimi–pralaiminėja. Aš tikrai nežinau, ar čia Esamasis dažninis laikas, o gal čia naujadarai ir labai gražu: komentatoriai kuria naujus lietuviškus žodžius. Kol bus išsiaiškinta ką gi mes čia turime – komentatoriai laiminės, o žiūrovai prie televizorių ekranų pralaiminės. Tas pats humoristas nerimsta: šaunuolė Televizijos vadovybė – į atsakingas komentatoriaus pareigas priima nelietuviškas švietimo įstaigas baigusius absolventus!
Vėl gi – vaikinų kompanijoje netikėtas klausimas: kur pas vyrus yra kelienis ar kalienas, kaip per televiziją minėjęs sunkumų kilnojimo treneris.
Aš savo laiku buvau atkreipęs jų dėmesį, kad skirtų: kelį (kelis), kurį gali skaudėti, nuo kelio (kelias), kuriuo važiuoja transportas ir kuris gali dulkėti. O kur gali būti trenerio įvardytas daiktas, aš nežinojau. Gal, sakau, nuo didelių svorių kilnojimo tas daiktas pas sportininką ir kur nors atsiranda, ką aš žinau. O jūs sunkumų nekilnojate, sakau, tai ir užmirškite, užbaigiau.
Nesurasdamas minties raiškai reikalingo žodžio tūlas burnoja: skurdi lietuvių kalba. Savo nemokšiškumą pridengia kaltinimais vienai žodingiausių pasaulio kalbų! Kitas išsiaiškino, kad „trupučio“ netinkamas pakaitalas yra vokiškasis „biškis“, „biskis“, trečias teiraujasi kokio amžiaus gali būti medis „pacanas“, gražiai pareklamuotas televizijos laidoje apie Lietuvos miškus. Naujausias sužinotas dalykas: maltos mėsos pavadinimą „Smulkinta mėsa“ nustatė Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (suprantama su lietuvių vertėjų pagalba) jo apibrėžtyse nurodyta: „Smulkinta mėsa“ – iškaulinėta ir susmulkinta, taigi, kalbininkai mums palengvino, išbraukė maltos mėsos sampratą! Bet parduotuvėse dar liko mėsmalės, tai kodėl jų pavadinimai nepakeičiami pagal ES dokumentus, nustatančius konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus. Man atrodo, kad yra skirtumas tarp smulkintos ir maltos mėsos, o kalbininkams skirtumai jau dingo. Suprantama, jie geriau žino. Tai gal jau nebeliko skirtumų ir tarp mėsmalės ir smulkintuvo? Panašiais pavyzdžiais galima užtvenkti Visagino upelį. Ir mokyk kad geras kitataučius vaikus lietuviškai, kai jie visur kiša nosį ir kaip išmanieji robotukai pašiepia: gal lietuvių kalba pergyvena kvailiakratijos laikotarpį? Ką jiems pasakyti: aiškinau apie ochlokratiją ir demokratiją, apie kvailiakratiją pats nelabai išmanau, gal, sakau, pagalbos reikės kreiptis į kalbininkus ir politikus. Ir neduokdie, ką aš pasakysiu gimnazistams, jeigu paaiškėtų jog visi mes gyvename kvailiakratijoje.
Turėjome ne vieną pavyzdį, kai mūsų seimūnai priimdavo įstatymą, o paskui Konstituciniame Teisme aiškinosi, ką gi jie priėmė ir, pasirodo, priėmė tai, ko ir patys nesitikėjo. Norėtųsi įžvelgti analogiją ir Lietuvių valstybinės kalbos komisijos specialistų su kitais kalbininkais sprendimuose ir tikėti, kad išsiaiškins, ką gi jie čia priiminėja ir kai išsiaiškins, gal gi savo kai kuriuos sprendimus pakeis.
Anąkart pasveikinau draugą tapus proseneliu. Jis pasidžiaugė, kad provaikaičiui duotas senas, gražus ir, svarbiausia, labai retas lietuviškas vardas. Pasiūlė atspėti. Aš tuoj mintyse perkračiau vyrų lietuviškų vardų tezaurą ir bergždžiai plušėjau gal pusvalandį. Pagaliau jam manęs pagailo: senas gražus ir labai retas tarp jaunimo lietuviškas vardas – Algirdas.
Dabar paskaitykime Prūsijos karaliaus Friedricho Vilhelmo laiško Jordanui ištrauką (kalba sunorminta): Jeigu jūs čia būtumėt, aš duočiau jums rinktis tarp gražiausios lietuvės merginos ir geriausios mano žirgyno kumelės... Čia kaimo merginos tik tuo skiriasi nuo kumelės, kad vaikšto ant dviejų, o ši ant keturių kojų.
Istorijos žinovo nuomone, kalbama apie nelaisvas lietuves merginas, vadinamas kumeles, atskirtas nuo savų eržilų ir dėl nevilties apimtas apatijos. Palikime karališkus terminus, bet tik ne pačią esmę apie merginą, įvardytą – lę. Ekstrapoliuodami mintį, bandykime suprasti, kas apniko (ar kas nuo ko atskyrė, ar priešingai, negalėjo atsiskirti) jau šio amžiaus vieną kitą –lę, atsisakančią gražios lietuviškos pavardės ar pavardžių rašymo senos tradicijos, virstančiomis –kė, -vė, -čė ar pan. Man tai visai nieko: priminė mūsų braliukų moterų pavardės. Kaip Maskvoje Arbate mums išaiškino odiozinis Volfovičius – mažas skirtumas: braliukai yra latvio ir vokiečio hibridas, mes – lenko ir lietuvio hibridas, Matote, skirtumas mažas: esame hibridai. Vadinasi ir kalba gali būti hibridinė.
Vienos tokios, ne latvės, jau savosios, pasikeitusios pavardės galūnę, praktikuojančios seniausią pasaulyje profesiją, apie tai paklausiau. Pasirodo, pavardės galūnės keitimu lyg ir bandė maskuotis, lyg ir norėjo pasirodyti originale pradininke. Na, pradininke tai vargu, nes, rinkdamas disertacijai medžiagą, susidūriau su –kė lietuvių išeivijoje Amerikoje dar praėjusio amžiaus viduryje. Bet reikalaujančių Lietuvoje iškraipyti lietuviškas pavardes pagal lenkišką ar kitokią kitatautę madą nei aš, nei senjorai nepritariame. O ne visai suprantamus dalykus perkelti į lietuviškas pavardes, tai dar neteko girdėti. Iš kitos pusės pažiūrėjus, joms, besikeičiančioms, nelabai ką ir prikiši, jeigu jau kalbininkai laimina. Paprastai tokios pradininkės prijuostėje žodžio neieško: vyrai nesupranta moterų! Galbūt. Mes senjorai, užauginę ne tik savus vaikus, bet ir vaikaičius, iš amžiaus paaukštintos varpinės tepastebėsime, kad kvailiodamos ar kaip kitaip, sakykime, keistokai besielgiančios mūsų moterys tikrai nepažįsta vyrų: jos nesupranta, kodėl mes su vienomis linksminamės, kvailiojame, o vedame kitas.
Vietoj pabaigos
Kaip jau minėjau, mūsų šalies istorijoje galima rasti visko, bet kas ypatingai svarbu šiuo atveju, – rasti išminties, išminties ir tarp lietuvių, ir tarp kitataučių. Kitataučių integravimasis į valstybės gyvenimą reiškia visų žmonių suartėjimą, suartėjimą konkrečios šalies, kurioje gyveni, o ne užsienio valstybės, valstybingumo pagrindu. Lietuvoje – remiantis Lietuvos valstybės įstatymais. Pažįstu kitataučių, kurie nesupranta savo tautiečių nelojalumo Lietuvos valstybei. Siūliau jiems parašyti į spaudą. Bet, jų nuomone, jiems gėdą darančių visokių šmušievskininkų yra menka dalis šalyje, todėl neverta skirti rimtesnio dėmesio. Sutikčiau su tokiu tvirtinimu, jeigu į triukšmautojus atitinkamų instancijų nebūtų kreipiamas toks, sakyčiau, išskirtinis dėmesys, – jeigu įvairaus lygio komisijos nesilankytų Lietuvoje, jeigu dalis mūsų politikų nepasiklystų tuose išvedžiojimuose ir nepagrįstuose tvirtinimuose, dėl ko, kai kurių istorijos ir lietuvių kalbos specialistų tvirtinimu, atsirado su sveiku protu prasilenkiantis pagarsintos redakcijos nacionalinių mažumų (tautinių bendrijų) įstatymo projektas. Kai kas iš politikų nesiorientuodamas politiniame gyvenime ar dėl kitų priežasčių, atrodo, taip ir nesuprato, kodėl rinkėjai jam prieš pat nosį užtrenkė Europarlamento duris. Gal laukia, kol rinkėjai prieš jų nosis užtrenks ir Seimo duris. Sakykite, kur kitur jei ne Lietuvoje gali būti ir turi būti saugoma ir ginama lietuvių kalba, puoselėjama lietuvybė? To nesuprantantys ir rinkimus pralaimintys politikai, matyt, save, o ne sociologus dėl savo nesėkmių turėtų kaltinti.
Iš istorinių šaltinių žinome, kad maro metu Lietuvos provincijoje ištuštėjo 8411 sodybų. Tuomet išmirė trečdalis Lietuvos provincijos gyventojų. Bet lietuvių sunaikinti nepajėgė maras. O štai XXI a, socialinių procesų pasekmės gali būti tragiškos. Viešoje erdvėje kalbama apie bauginančius emigracijos mastus. Išleistas leidinys apie Lietuvos rajonų /savivaldybių/ gyventojų kaitą rodo, jog Rytų Lietuvos rajonai rečiausiai apgyvendinti ir juose nedidelis lietuvių skaičius, o, esant tokiai situacijai, jų nutautimo galimybės realios. Neseniai Ignalinos rajono laikraštis „Nauja vaga“ rašė apie savo rajone nykstančius ar sunykusius kaimus. Šiurpu! Panašūs pokyčiai neaplenkė Zarasų rajono. Nerimą keliančią tendenciją matome visoje Rytų Lietuvoje. Maža to: dar išlikusiuose vienuose kaimuose nekalbėjo, kituose kaimuose mažai kalbėjo lietuviškai. Panaši situacija ir Visagino savivaldybėje, kurios kaimuose prieš keletą metų gyveno nuo kelių iki keliolikos gyventojų. Dabar dar sumažėjo. Savivaldybės teritorijoje buvusiuose 13 vienkiemių gyveno tik 14 asmenų. Nykimo tendencija eina iš anų laikų, kai Ignalinos ir Zarasų rajonų žemėse, statant atominį kompleksą, buvo sunaikinta apie dvi dešimtys kaimų, arti šimto sodybų. Dėl didėjančios emigracijos, gyventojų mažėjimo, galime atsidurti tokioje situacijoje, jog apskritai nebebus ką mokyti lietuvių kalbos. Prie Mažosios Baltijos – Drūkšių ežero 1913 m. lankėsi lietuvių laisvės dainius Maironis. Šiame kontekste tinka prisiminti jo eilėraščio posmelį: Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,/ Kame nuo amžių tėvai gyveno./ Čia tavo kūnas sau maistą semia, / Čia irgi dvasiai atrasi peno.
Jeigu apginsime ir išsaugosime gimtąją kalbą, tikrai ši žemė dvasiai nestokos peno, nes nuo žilos senovės tėvynės žemių kiekvienas grumstelis, kiekviena šakelė seka lietuviškas legendas, o vešlioje medžių lapijoje sklando protėvių dvasios ir jos mūsų neapleis, kol mes jų neišduosime. Galbūt tą ir turėjo galvoje lietuvių literatūros klasikas, pasaulinio lygio literatūros grandas, ragindamas tėvus gražios lietuvių kalbos mokyti vaikus.
Ir saugoti gražią nesužalotą gimtąją lietuvių kalbą!
Atgal
