Tautos mokykla
11 25. Kliuvinys (2 dalis)
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Iš istorijos žinome siaubingų pavyzdžių, susijusių su nepakantumu kitai rasei, religijai ar tautai.
Lietuvos istorijoje rasime vienokių ar kitokių pavyzdžių nacių okupacijos, tarybinės okupacijos ar Lenkijos okupacijos Lietuvos dalies teritorijos metais ir t. t. Nuo senovės – Lietuvos karalystės, Gedimino, Algirdo, Vytauto laikų – Lietuva tarp kitų tautų garsėjo kaip tolerantiška valstybė, pavyzdžiui, skirtingų konfesijų, kitų tautybių žmonėms. Lietuva priglaudė Rusijoje persekiojamus ir į Lietuvą pabėgusius sentikius ir kt. Ir dabar objektyvūs tyrinėtojai mato tolerantišką Lietuvos valstybę. Jie mato, bet randasi ir nematančių.
Kaip minėjau, tolerancijos nebūna per daug ir nevalia užmiršti kokias žiaurias pasekmes gali sukelti netolerancija, priešiškumas. Neduokdie, jeigu lenkų, rusų priešiškumas lietuvių kalbai ką nors panašiai nuteiktų. Gyvenimo supratimas – skirtingų žmonių nuomonių ir jų santykių supratimas ir pakantumas – gali visam laikui pakeisti jauno žmogaus gyvenimą, gali paveikti žmonių likimus.
Pabrėžtina, tolerancijos tema – universali, tačiau reikia suprasti, kad žodis „tolerancija“ nereiškia žodžio „gerumas“ ar „meilė“, juo labiau nereiškia žodžio „nuolankumas“, kaip kai kas Rytų Lietuvoje gana suktai bando aiškinti ir tuo aiškinimu piktnaudžiauti, galbūt pridengiant antivalstybinius siekius. Toleranciją bandoma paversti vienos krypties judėjimu – tos krypties, kuria gabenami akmenys ir šiukšlės į lietuvių daržą; toleranciją bandoma pajungti agresyvių su neaiškiais tikslais politikų interesams. Toks elgesys, kaip dabar elgiasi kai kurių šalies politinių partijų ar kitataučių organizacijų vadovai ir jų bendraminčiai, kitose valstybėse, pavyzdžiui, Lenkijoje, be abejonės, būtų netoleruojamas.
Suprantama ir atrodo paprasta: civilizuotame pasaulyje, nežiūrint žmogaus tautybės, rasės, religijos ar socialinio statuso, turėtų būti visų su visais lygus, pagarbus bendravimas laikantis šalies įstatymų. Ir čia susiduriame su piktavalių manipuliavimu, nes jie nenori laikytis ir nesilaiko Lietuvos įstatymų, juos pažeidžia. Jie ir nelaiko mūsų sau lygiais: gal dar prisimenate milžinišką lietuvius įžeidžiantį plakatą viename Lenkijos stadione, kai ten su vietiniu futbolo klubu žaidė vilniečiai? O kitataučių nusiaubtą Vilniaus „Vėtros“ stadioną, kas ten buvo skanduojama, sakoma? Tiesa, oficialūs asmenys pasmerkė tokius atvejus. O kur jie dėsis: Lenkija dar neįteikė Lietuvai ultimatumo, bet kai kurie Lietuvos lenkai, manau, to tikisi netolimoje ateityje. O kol kas perlenkimams, pažeidimams, įžeidinėjimams pagrįsti surandama tik jiems vieniems suprantami argumentai. Iš jų pusės, ypač paskutiniais dešimtmečiais viešoje erdvėje gausu kaltinimų, kad Lietuvos valstybėje pažeidžiamos kitataučių teisės, nepaisoma kitataučių interesų. Bent jau mes čia gyvenantys su kitataučiais žinome: tokie tvirtinimai neatitinka tikrovės. Man, kaip didžiąją gyvenimo dalį gyvenusiam ir bendravusiam su kitataučiais, tiek suaugusiais, tiek su jų vaikais, beje, visą gyvenimą dirbusiam švietimo, kultūros srityje, žinomi atvejai, kai, pavyzdžiui, dėl sumažėjusių mokinių skaičiaus buvo uždaromos baltarusių kalba mokomos klasės, o apkaltinta Lietuvos valdžia. Įvairios komisijos, net iš Europos Sąjungos institucijų inspektavo Lietuvą, lankėsi ir Visagine ir patys pamatė, kad tos klasės uždarytos dėl mokinių mažėjimo, ir ne tik baltarusių, bet ir rusų kalba mokomos klasės, kur stokota vaikų. Paskui dėl tos pačios priežasties buvo uždaryta mokykla, kurioje buvo mokoma rusų kalba. Žinantys padėtį supranta ir net juokauja: gimdykite vaikus, mes juos mokysime. Susidarė situacija: nėra ką mokyti, o mokytojai nori likti darbe ir gauti atlyginimus, nes nemokančiam valstybinės kalbos vaikų mažėjimo laikmečiu pedagogui sunku susirasti darbą. Visagino savivaldybės tarybos narys, viešėdamas Maskvoje, dėl klasių, mokyklų mažėjimo apkaltino lietuvius, grubiai pažeidžiančius kitataučių teises. Viešoje erdvėje kilo nepasitenkinimas. Mažėjantis vaikų skaičius mieste privertė likviduoti dar vieną rusišką mokyklą. Jūs jau be mano parašymo suprantate: dėl to kalti lietuviai. Beje, Visagino savivaldybės taryboje per visą savivaldos laikotarpį lietuviai niekada neturėjo ir neturi daugumos ir niekada jie, net ir norėdami, negalėjo priimti jokių sprendimų, juo labiau rusiškame (rusakalbiame) mieste uždaryti rusų (rusakalbių) mokyklas.
Pasitaiko paradoksalūs atvejai, kai kitataučiai iš mūsų valdžios išsireikalaudavo tam tikrų nuolaidų, o paskui dėl tų nuolaidų kaltino tą pačią nuolaidžiaujančią valdžią pramanytu kitataučių teisių pažeidimu. Dabar, sakysime, eksploatuojamas atvejis, dėl lietuvių kalbos egzamino bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose. Prisiminkime, anksčiau kitataučiai reikalavo mažinti bendrojo lavinimo mokyklose lietuvių kalbos pamokų skaičių, o jų sąskaita didinti lenkų, rusų ar net chemijos, fizikos pamokų skaičių, tvirtindami, kad valstybinę kalbą jaunimas ir taip, savaime, išmoksiąs. Ir mūsų politikai antrino: išmoks, išmoks! Neišmoko. Tėvai: ak, neišmoko. Politikai: ak, ak neišmoko, pasibučiuokime...
Kai kas sako, tai sektina tolerancija. Na, sakau, nebent tolerancijos atmaina – lietuviška tolerancija. Ji tęsiasi nuo okupacijų laikų. Tarybinės okupacijos pradžioje buvo nutarta, net oficialus dokumentas paskelbtas, kad visi atvykėliai į Lietuvą privalo mokytis lietuvių kalbos. Dabar daug kas to nežino. Rusakalbių sąmojis: privalo mokytis, bet nepasakyta, kad privalo išmokti. Štai šitaip! Neišmoko ir neišmoko, savaime aišku, dėl lietuvių kaltės. Lietuvoje jau tarybmečiu gimę, užaugę, Lietuvoje baigę mokslus ir į pensiją išėjo nemokėdami lietuvių kalbos. Nieko. Įstatymai yra, trumpiau išsireiškime – kalbos nėra. Pasakysite, tada buvo kiti ministrai, bet menkas skirtumas. Dabar irgi yra įstatymai, o kalbos vėl nėra. Prezidentė ir kiti valdžios šulai pabrėžė esant svarbu skirti didesnį dėmesį Rytų Lietuvai. Pagirtina. Bet aš nepasakyčiau, kad ir anksčiau to dėmesio iš valdžios stokojome. Dvi kadencijas dirbęs ir pensininkus nuskriaudęs premjeras visaginiečius savivaldybės Didžiojoje posėdžių salėje džiugino: greitai gyvensite taip, kad kiti jums pavydės. Pažadukas. O dėl finansų, – tai kaip ir visoje Lietuvoje. Tik yra esminis niuansas: dalyvavome ir dalyvaujame projektuose, gauname finansavimą iš Vyriausybės, iš kitų šaltinių, leidžiama lėšas patiems įsisavinti vietose. O vietose žinia kas chorams diriguoja. Lietuvos gyventojų sumokėti mokesčiai, kitos lėšos, daugiau ar mažiau įsisavinamos rusiškumo, lenkiškumo išlaikymui, atskirties nuo lietuvių stiprinimui. Negi finansų šaltinio nedomina, kur ir kam panaudojamos jo skirtos lėšos.
Dabar keliamas triukšmas, reikalaujama įteisinti sugalvotus skirtingus reikalavimus Lietuvos mokyklose laikantiems lietuvių kalbos egzaminą. Rusakalbiai šaiposi: narošno ne pridumaješ (tyčia nesugalvosi – čia ir visame rašinyje vertimai iš rusų ir lenkų kalbų – autoriaus). Ir kodėl gi jiems nereikalauti, jeigu iš anksto žinoma, kad pasieksi savo ir dar būsi pagirtas kaimyninėje valstybėje, o atžalos turės daugiau laiko bimbinėti. Neteko girdėti, kad kas nors neigtų, jog valstybėje reikia laikytis vienodų išsilavinimo standartų, kaip yra kitose civilizuotose valstybėse, bet Lietuvoje kyla problemėlė: vienodi, tai yra, senolių tvirtinimu, teisingi standartai taip suvokiami, jog taikomi nevienodai ir nevienodi, tad, pamatysite, dėl švietimo trūkumų, kalti ar visai nekalti, bet bus apkaltinti lietuviai. Nestebins, jeigu ateityje bus skundžiamasi tarptautinėms instancijoms ir organizacijoms dabartine tvarka, kaip pažeidusia kitataučių interesus ir neleidusia išmokti valstybinės kalbos (nebent bus kartu su dar pusšimčiu kalbų Lietuvoje įteisinta lenkų valstybinė kalba ir lietuvių kalbos nebereikės mokytis). Pažįstami senjorai stebisi tokia valdžios pozicija, pavadinkime, valdžios nesupratingumu ar nuolankumu.
Dar prieš du dešimtmečius teisininkas, būsimas Visagino miesto savivaldybės tarybos narys, rašė, kad Rytų Lietuvoje ne lietuviai, o kitataučiai pažeidžia lietuvių teises, nesilaiko Lietuvos įstatymų. Tai tęsiasi metai iš metų, tik gal išraiškos formos keičiasi. Pavyzdžiui, kai kuriose kitakalbėse Lietuvos mokyklose vaikai mokomi iš užsienyje išleistų istorijos vadovėlių, neaprobuotų Lietuvos kompetentingų įstaigų. Kai kam tai nieko tokio, tik demokratija ir tolerancija. Nieko sau tolerancija, ar ne? Sakytume, įspūdingas perlenkimas, o gal piktnaudžiavimas kitų žmonių padorumu ir pasitikėjimu. Teko egzaminuoti šalies rusiškas mokyklas ir Latgalos /Latvija/ rusiškas mokyklas baigusius abiturientus, besimokančius keliose Maskvos (Rusija) aukštosiose mokyklose. Reikia, žinoma, suprasti ir buvusius abiturientus: kokie Lietuvos ir Latvijos istorijos mokytojai ir iš kokių istorijos vadovėlių mokė. Studentams išdalinau Maskvos universiteto paruoštus vadovėlius ir programas. Įsiminė vieno studento tėvų reakcija į Maskvoje išleistą vadovėlį „Istorija otečiastva“ (Tėvynės istorija): jau ir Maskva pradėjusi kvailioti! O savo absurdiškais, didžiarusiškais šovinistiniais atsakymais (tiems, kuriems teko klausimai apie Rusijos imperijos pakraščių žmonių gyvenimą), ypatingai stebino vilniečiai; pasakysiu, jiems niekas neprilygo senų tarybinių vadovėlių su jau dar deformuotomis nesuprasto laiko esmės žiniomis. Dabar patys galite palyginti iš kokių vadovėlių, išleistų Lenkijoje, Baltarusijoje ir pačioje Rusijoje (aš dabar nekalbu apie aukštųjų mokyklų vadovėlius), mokosi Lietuvos gyventojų vaikai. O paskui kai kas stebisi, kad kai kurie kitakalbiai Lietuvos piliečiai stokoja elementarių žinių apie Lietuvą, važiuoja, praktikuoja-leidžia laiką kitų valstybių, ir ne visai draugiškų, sukarintose organizacijose ar vasarą jų organizuojamose stovyklose. Stebisi, lyg nežinotų, kad tai nieko naujo – panašūs dalykai tęsiasi iš metų į metus.
Pora žodžių apie miesto istorijos mokytojus, dirbusius kitakalbėse mokyklose, klasėse. Turėjau galimybę padaryti visų istorijos mokytojų išsilavinimo tokį tyrimą. Tik vienas buvo baigęs mokslus Lietuvoje, kiti užsienyje, daugiausia Rusijoje ir Baltarusijoje. Maskvoje akademijoje teko išsamiai analizuoti tarybinės imperijos aukštųjų mokyklų istorijos programas – jose buvo visko ir beveik nieko apie Lietuvą. Suprantama, Lietuvoje istorijos mokytojai mokė to, ko buvo patys išmokyti. Maža to, nemokėdami valstybinės kalbos jie negalėjo susipažinti su naujausiais istorijos tyrimais, nauja medžiaga. Kelti pedagoginės kvalifikacijos važiavo ne į Vilnių, o į Maskvą ar kitus Rusijos miestus. Taip, taip, jau Nepriklausomos Lietuvos laikais! Ir be to viso dar užsispyrusiai siekė ir siekia vidurinėse mokyklose istorijos mokslą mokyti lenkų ar rusų kalba, nes, matote, vaikai labiau pajunta užsienyje išleisto vadovėlio jiems artimesnę dvasią!
Aš pats daugelį metų mokiau rusų kalba ne tik studentus, bet ir mokinius; aiškinant medžiagą man sekdavosi įvesti ir lietuviškus terminus. Teisingumo dėlei pasakysiu, rusiukai rusakalbėje Visagino „Atgimimo“ gimnazijoje neprieštaravo, o ilgainiui, klasės (klasių) mokinių prašymu, jų tėvams sutikus ir gimnazijos vadovybei palaiminus, pirmojoje iš Ignalinos krašto rusakalbių mokyklų, istorija pradėta dėstyti lietuvių kalba. Reikia pabrėžti ir gimnazijos direktorės su bendruomenės taryba sėkmingas pastangas diegiant gimnazijoje dvikalbį mokymą. Jau žymiai vėliau visose mokyklose reikalai palengvėjo ir pagerėjo, kai atsirado adaptuoti vadovėliai ne lietuvių kalba mokiusioms mokykloms.
Senojo ideologinio, šovinistinio šleifo atgarsiai skaudūs: Šalčininkų rajone nemalonumų patyrė moksleivė, prakalbusi apie lenkų okupuotą Lietuvos dalį, Visagine moksleivė viešai deklaravo, jog neapkenčia visų lietuvių, žydų ir negrų. Gal visa tai ir nelabai svarbu, kai mes taip labai pakantūs. Na, vis tiek, jeigu nesvarbu, tai bent įdomu. Argi neįdomi naujoviškai suprantama kitokios nuomonės tolerancija: Lietuvoje nebuvę jokių okupacijų, jokių trėmimų, jokių deportacijų, nebent patys lietuviai važiavo į imperijos šiaurės tyrus ieškoti geresnio gyvenimo... Rezultatas: birželio mėnesį per minėtinas netekties dienas, iki išmaktų kai kurių rusakalbių mokyklų (išskyrus gimnaziją) abiturientai, gal ir šampano siurbtelėję, linksmai sukosi išleistuvių valso sūkuryje. Lojalūs Lietuvos valstybei kitataučiai stebėjosi ir piktinosi: siaubingas atvejis, taip neturėtų būti. Daug ko neturėtų būti: nei piktnaudžiavimų, nei perlenkimų, nei sąvokų esmės iškraipymo.
Netolerancijos pavyzdžių yra ir vertinant lietuvių įvairių laikų istorinę praeitį bei istorines asmenybes.
Atgal
