Tautos mokykla
11 22. Kliuvinys
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Skaitant klasiką
Mano įpėdini, tegul tavo sūnūs... laiku išmoksta gerai lietuviškai.
K. Donelaičio įrašas metrikų knygoje 1749 m.
Priešas kirto kumštim geležinėm,
O jisai kalbos gimtosios gražumu.
S. Nėris
Sugrįžtu prie tavęs,
kaip saulė zenitan sugrįžta.
Ir, galvą užvertęs,
stengiuosi tavo didumą suvokti.
Just. Marcinkevičius
Daug gražiausių žodžių skiriama tautos neįkainuojamai vertybei – kalbai. Su ja išaugo mūsų Didieji, patys nusipelnę ne menkesnių žodžių. Ir tokių gražių visų parašytų ar išsakytų žodžių neišvardinsi, jų daug, o mūsų širdyse – begalybė. Kai viskas gerai, kai aplinkiniai, kaimynai yra geranoriški, mes tuo nuoširdžiai džiaugėmės ir džiaugiamės. Tada net mūsų didžioji vertybė lyg ir pasitraukia į antrą planą. Protas galynėjasi su emocijomis... O jeigu kaimynai ne tokie, jeigu protas nuošalėje prisnūdo, ir mes nebesuvokiame, kad mūsų pasitikėjimu piktnaudžiaujama? Piktnaudžiauti galima viskuo: valdžia, gerumu, kantrybe, net žiniomis, supratimu. Liaudiškai šnekant, perlenkti lazdą gali kiekvienas žmogus, nebūtinai rėždamas ugningas kalbas susirinkimuose, bet ir kalbėdamas per televiziją ar užpildydamas laikraščių puslapius. Šių laikų klausytojui, skaitytojui nėra labai sunku atskirti piktnaudžiavimą, perlenkimą ar kokį veidmainiavimą menkinant mūsų pamatines vertybes, kurios tampa kliuviniu siekiantiems ambicijų patenkinimo, egoistinių, agresyvių planų įgyvendinimo. Kliuvinius įveikti geriausia manipuliuojant supratimu. Kas vieniems svarbu, kitiems gali būti nesvarbu, ir tuo palengvinti savo asmeninių ar grupinių tikslų įgyvendinimą. Taigi, svarbu svarbos suvokimas, kaip vieni kitų žmonių supratimo esmė ir įsitvirtinimo ar net išlikimo pagrindas. Piktnaudžiavimai, perlenkimai pagrindą griauna – jei ne vienų, tai kitų. Net vadinamieji nesvarbūs, maži dalykai gyvenime daro didelį poveikį.
Manome, gyvenime daug svarbių dalykų, kuriais negalima piktnaudžiauti. Negalima, bet piktnaudžiaujama. Skaitant lietuvių klasiką ir stebint gyvenimą, atsirado tokios eilutės:
Mūsų Didieji –lietuvybės šaltinis, versmė.
Kodėl dabar senka lietuvybės upė ?
Nei politikų, nei kitų
Nesupras vaikai būsimų kartų.
Amžiams prarasim pagarbą jų.
Vis tiek lekiam į prarają šuoliais.
Sakau, šiaušiam sesės, broliai,
Kuršmares priverksim
Ir, kaip prie despotų,
Savo ašaras vėl gersim.
Matys, tik ar supras moterį,
Juoda skara apsigaubusią,
Prie sesers – prūsų kalbos kapo...
Ir užkapos lietuvybę – motiną.
Dalgius vėl išplaks, išpustys.
O grynuolio niekas nesuras –
Labai giliai užkas...
Judas bus, išaiškins:
Ant dalgių ne kraujas,
O ryto rasa...
Ambicijų įkaitė
Daugeliui mūsų nepaprastai svarbi gimtoji lietuvių kalba. Didžiuojamės jos gyvybingumu, mūsų Didžiaisiais ją saugojusiais, puoselėjusiais. Lietuvos kai kurių tautinių mažumų (tautinių bendrijų) aktyvūs atstovai, atrodo, ne kaži ką apie juos ir kalbą žino ir, galima numanyti, ką jaučia seniausiai pasaulyje indoeuropiečių kalbai brutaliai naikintai, bet išlikusiai, kurią vėl norima numarinti.. Mes nepamiršome, kad niekinta, ir drausta, ainių gyvenimo kaina išsaugota ir mums palikta, patikėta lietuvių kalba net savojoje žemėje nuo kitataučių labai prisikentėjo. Antilietuviškos politikos pasekmės liūdnos: randasi piktavalių, tvirtinančių, kad čia jau lietuvių kalbai svetima žemė, nes priklausanti lenkams, rusams ir pan. Mūsų žemė niekada jiems nepriklausė, tik tam tikru laiku buvo laikinai okupuota. Dabar dėl buvusių okupacijų civilizuotų tautų /valstybių/ vadovai skriaustųjų atsiprašo. Mes kol kas tokio atsiprašymo nei iš rytų, nei iš vakarų dar negirdėjome.
Išgirdome kitką: lietuvių kalba kalbantys patys turi atsiprašyti už nepadarytas nuodėmes. Dėl sunkiai suprantamų ambicijų tenkinimo laužomos ietys. Prisiminkime Ušacko /Lietuva/ ir Sikorskio /Lenkija/ žodžių mūšį. Atrodo, kaimyninės šalies ministras privalėjo susimąstyti. Bet kur tau. Dabar vėl su nauju įniršiu, priešiškai lietuvių kalbai nusistatę, puola lietuvių kalbą, aršiai puola, nes tai mūsų, kokiais esame, išlikimo sąlyga, trukdanti suverenios valstybės dalies, o gal ir ne dalies, gyventojų sulenkinimui. Supratote? Lietuvių kalba didžiausias kliuvinys!
Šį rudenį Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso grupuočių nariai Seime vėl įregistravo naują Tautinių mažumų įstatymo projektą (XIIP-2242), kuriuo siekiama įteisinti iki šiol nepasisekusią Lietuvai primesti dvikalbystę ir net įpareigoti Lietuvą finansiškai remti tautines mažumas (tautines bendrijas). Tai bent dosnumas: pasirodo, Lietuva turtingesnė net už JAV, kuri neremia savo mokesčių mokėtojų pinigais jokių tautinių mažumų, tautinių bendrijų! Pavyzdžiui, Čikagoje milijonai lenkų savo švietimo įstaigas išlaiko savo pinigais, galingiausia pasaulio valstybė neturi pinigų ne tik šalyje gyvenantiems lenkams, bet ir lietuviams bei kitiems nė sudilusio kvoterio neskiria. O Lietuvoje valstybės išlaikomos lenkiškos, rusiškos mokyklos, ikimokyklinės įstaigos ir pan.. Tai bent dosni ir toli žvelgianti valdžia! Pinigų neturi, bet lenkinimui, rusinimui suras, gal vėl sumažins pensijas ar biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimus. Nebelieskime pedagogų ar kultūros darbuotojų – geriau dvigubai sumažinkime pensijas! Aš pirmas sutinku, kiti senjorai nesutinka, bet argi tai svarbu. Kai anąkart valdžia pradėjo, senjorų įsitikinimu, Lietuvos pensininkų genocidą, mūsų niekas neklausė ar mes norime dar labiau nuskursti. Nereikia klausyti, ką žiniasklaida šaukia: pasiekėme skurdo dugną. Nesąmonė, skurdas bedugnis!
Girdėjau lietuvių kalbos nelaikantį didele vertybe tautietį sakant: tebūnie, nebeprasidėkime su lenkais, su jais vienos bėdos, nusileiskime, bene pirmas kartas, tokia kalbinė nuolaida mūsų draugams – nesvarbi smulkmė. Pradėkime mąstyti: svarbu – nesvarbu. Kur kas ką perlenkia? Dar viešoje erdvėje teko girdėti, kad dėl smulkmės, mažmožio atsisakome didžiulės naudos. Mat kaip dabar tapo madinga, viską matuojame nauda, nesvarbu – ar ji tariama, ar kitokia, svarbu – nauda. Net kam tai naudinga, ne visi pagalvojame.
Įsigilinus į įregistruoto įstatymo projektą padėtis tampa aiški: jei bus priimtas minimas įstatymas, bus patenkintos lenkų, rusų ambicijos su tolesne grandinine reakcija ir iš peties kirsta per lietuvybės pašaknius. Kaip žinome, be šaknų tik neteisybė auga. Ar galėsime mes būti tuo, kuo esame, be savo identiteto? Negalėsime. Jie tą neblogiau žino už mus, todėl taip užsispyrusiai reikalauja pašalinti svarbiausią kliūtį.
Jei šis įstatymas nebus priimtas, ko tikisi bent jau didžiausia lietuvių dalis, ir ne tik lietuvių, bet ir objektyviai padėtį šalyje vertinančių gyventojų įsitikinimu, nebus žalojama valstybinė kalba, niekieno teisės nebus pažeistos, o, pavyzdžiui, lenkų ambicijas (neapsigaukime, tautinių grupių, tautinių bendrijų teisės Lietuvoje nepažeidžiamos!) tenkina ir tenkins Lenkijos valstybė. Elementariai paprasta ir visiškai aišku ir su lenkais, ir su rusais. Tik jiems patiems – lenkams ir rusams – bent jų lyderiams, vadovams, atrodo, neaišku, o visiems kitiems aišku: autochtonų teisės negali būti kitataučių ambicijų įkaitėmis.
Klausiu pažįstamų Lietuvos lenkų, lojalių Lietuvos valstybei: ar jie įsivaizduoja, kad taip Lenkijoje būtų puolama lenkų kalba? Arba: ar gali būti taip ujami ir niekinami lenkai Lenkijoje, kaip tai daroma su lietuviais Lietuvoje? Jie net negali įsivaizduoti, nes Lenkijos įstatymai ir juos vykdančios valstybinės institucijos be kompromisų gina lenkų kalbą ir ja kalbančius lenkus. Anot mano pašnekovų, jeigu įstatymai neapgintų, lenkų kalbą apgintų patys lenkai. Štai šitaip! Mintis, verta įsidėmėjimo. Įsidėmėjau ir naudoju jų terminą, apibudinimą: Lietuvoje nepažeidžiamos kitataučių teisės, o netenkinamos kai kurios (tik kai kurios!) jų ambicijos.
Per gimtąją kalbą suvokiame kas mes patys esame. Mes didžiuojamės lietuvių kalbos senoviškumu. Ji išlaikė daugiau archaiškų formų negu bet kuri kita indoeuropiečių šeimos kalba. Nuo XIX a. kalbininkai viešai gėrisi lietuvių kaip gyvąja kalba, o mes, lietuviai, galime ne tik didžiuotis, bet ir pagrįstai pabrėžti savosios kalbos didybę. Ji – mums kasdieninė duona, skalsus dvasios maistas, be kurio neišsiversi, nes be jo mūsų siela sunyks. Dėl šios kasdieninės duonos lietuviai visada kovojo, įvairiais laikotarpiais visaip ją gynė, už ją negailėjo savo kraujo, išsaugojo mums ir mes turime suprasti, kad privalome puoselėti ir turime ginti gimtąją kalbą, antraip jos savo vaikaičiams neišsaugosime, neperduosime. Aš dar prisimenu savo močiutės Onos jautrų pasakojimą, kaip XIX a. buvo vykdyta antilietuviška politika su lietuvių kalbos naikinimu, draudimu ir ta – antilietuviška politika – niekur neišnyko, neišgaravo ir nedingo norinčių ją reanimuoti. Dabar vėl stiprėja įvairiai pridengtas puolimas prieš lietuvių kalbą. Užsibrėžtam tikslui pasiekti pasitelkiama šalies, pavartokime girdėtą apibudinimą, įvairiaplaukiai kalbininkai, istorikai su iškraipytu dalyko ir tolerancijos esmės supratimu.
Už vienų (istorijos žinovai patikslintų: už okupantų ir kolonizatorių) ambicijas, visiškai šalutinį dalyką, pažeidžiamos kitų seniai Lietuvoje gyvenančių žmonių teisės. Ir nebūtinai seniai atvykusių, bet Lietuvai lojalių gyventojų teisės; Lietuvoje gyvena daug gerbiamų tautinių mažumų (tautinių bendrijų) žmonių, kurie nepritaria minėtoms ambicingoms užmačioms. Štai Visaginas tautybių skaičiumi, po sostinės Vilniaus, šalyje dalijasi antra-trečia vietomis. Prie įstatymo projekto pridėtame paaiškinamajame rašte duota numatomo įgyvendinti įstatymo išlaidų, siekiančių kelis milijonus litų, lentelė. Pasidomėjome paskaičiavimais išlaidų, prireiksiančių vertimams ir t. t., į lenkų ir rusų kalbas Neaišku, kodėl ignoruojami, pavyzdžiui, mano gerbiami karaimai, totoriai, žydai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kt. Į kalbinę pertvarką jie nekviečiami. Na, jeigu turėsime galvoje tai, kas buvo prasmukę į viešumą – jeigu Ukraina ir Baltarusija būsiančios padalintos, tai gal šių tautų kalbas ir galima ignoruoti, bet, iš kitos pusės žiūrint, šitos valstybės dar nepanaikintos, dar nepasidalintos, tai, manau, neteisinga taip su jų kalbomis, šiomis kalbomis kalbančiais žmonėmis, elgtis. Štai kaip, pasirodo, nepaprasta kai kam susigaudyti, kas yra lietuvių tautai ir su ja draugiškai sugyvenančioms tautinėms bendrijoms svarbu, ir kodėl atvykusių (žinoma, tik kai kurių, vadinamų rėksnių) ambicijos iškeliamos virš šalies didžiausios žmonių dalies interesų, ir ne bet kur iškeliamos, o – savoje (jau nebeokupuotoje!) žemėje!!! Gal, sakau, taip elgiamasi todėl, kad būtų atitrauktas Lietuvos dėmesys į dirbtinai keliamą problemą ir Lietuva nepradėtų iš Lenkijos reikalauti grąžinti Juzefo Stalino Lenkijai padovanotas lietuviškas žemes (Punską, aš manau, atsiimti privalu dar šįmet! Ne kitaip! Taip, neatidėliojant, tuojau pat, nes mano žiniomis ten gyvena lenkinami daugiau kaip 80 proc. lietuvių! – prašom neširsti, kad pasidaviau kitų emocijų įtakai). Taip, sudėtingi dalykai. Žinoma, šio klausimo suvokime daug kas labai stebina, pavyzdžiui, kai kurių Lietuvos politikų, pareigūnų antrinimas nepatenkintiems, lyg ir pritarimas jiems ar net pažadai, prieštaraujantys Lietuvos nacionaliniam saugumui. Bet čia jau kita tema, o mes, nepamiršdami suinteresuotų asmenų puolamo didžiojo kliuvinio, pakalbėkime apie toleranciją.
Tolerancija
Neseniai pažymėjome Tolerancijos dieną. 1995 m. lapkričio 16 d. UNESCO paskelbė Tarptautine tolerancijos (pakantumo) diena. Tarptautinė istorinio teisingumo komisija, kitos demokratinės organizacijos daugelyje šalių nuo 2003 metų kasmet inicijuoja šios dienos minėjimą. Mąstančių žmonių nuomone, tolerancijos niekad ir niekur nebūna per daug: pradedant nuo pakantumo vienas kitam, pakantumo klasėje, mokykloje, auditorijoje, darbe, visuomenėje.
Atgal
