Tautos mokykla
10 07. Kalba puošia, kalba teršia
Vytautas Paliukaitis
Kam nėra tekę stebėtis, išgirdus jaunųjų žodžius, kuriuose iškart atpažįsti trumpučius iš savo tėvų perimtus posakius. Juose sutelkta išmintis nesensta, tad ir žavi mus.
Štai rugsėjo pradžioje vėsoką dieną kildamas sostinės Naugarduko gatve į kalną, dar nepriėjęs S.Daukanto progimnazijos, išvydau grupelę mergaičių, po pamokų besileidžiančių žemyn. Iš jų viena atsiskyrė, pasuko link dekoratyvinės sienutės, puošiančios trečiuoju numeriu pažymėto pastato prieigą, ant jos pastatė savo krepšelį, išsitraukė megztinuką ir savo bendraamžėms tarė: „Nebe vasara“. Šis posakis nuskambėjo taip, lyg būtų ištartas motinos lūpomis. O mokinei ne daugiau kaip 14-16 metų.
Kitas epizodas atskleidžia ilgai išsaugotus Lietuvos rajonuose „tebegyvus“ germanizmus. Viename iš gražesnių Vilniaus naujųjų rajonų, architektų pripažintų antruoju po mus išgarsinusių Lazdynų, daugiaaukščio gyventojai turi gyvus „sargus“, t.y. šunis. Keletą kartų, nepaisant oro ir laiko, jie išveda keturkojus augintinius pasivaikščioti. Apie 45-50 metų vyriškis vakare sugrįžta su šunimi į laiptinę, o šis, jausdamasis laisvas, nes pavadėlis jau šeimininko kišenėje, neskuba prie savų durų, bet stabtelėja dešinėje – bute užuodžia išvirtos vakarienei mėsos kvapą. „Eik, eik į stubą“, - paragina smalsųjį keturkojį gyventojas. Aš vos nestryktelėju, žvilgtelėjęs pro tuo metu pravertas savo duris iš nuostabos. Kiek dešimtmečių jau nesu girdėjęs šio mūsų krašto žodžio, o, pasirodo, ir blokiniai gyvenamieji yra bejėgiai prieš istorijos sluoksnius.
Prieš kelias savaites įlipęs Liubarto stotelėje važiavau 1-ojo maršruto troleibusu per Žvėryną. Sekmadienio popietė, keleivių daug, bet keli greitai išlipo ir aš, radęs laisvą vietą, atsisėdau. Netrukus šalia, arčiau lango sėdėjęs vyriškis paklausė kokia šiandien diena. Atsakiau, ir kurį laiką abu tylėjome. Dar paklausinėjo apie naujas Žvėryno įstaigas. Toliau pradėjo kalbėti apie V.Landsbergį. Supratau, kad jau lenkia mane pritarti jo kalbai. „Prof. Vytautas Landsbergis – mūsų vėliava“, - ištariau aš, bet tik tada paaiškėjo, koks nusidėjėlis važiuoja greta. Kriminalistas, beveik dvi dešimtis metų sėdėjęs Rusijos kalėjimuose. Pribiro iš jo galvos tiek daug puvėsių – iki tol bendravom lietuviškai, dabar turėjau išklausyti rusiškų ir mongolų-totorių antplūdžio metu atkeliavusių keiksmažodžių srautą. Bandžiau nuraminti, bet nė vienas iš kitų keleivių neįsijungė, tad pasakiau, kad greta tokio triukšmadario nenoriu sėdėti, pakilau ir perėjau į kitą vietą.
Rugsėjo vidury į greitąjį autobusą, važiavusį Kalvarijų gatve iš Vilniaus rusų mokyklos įlipusieji 7-8 klasių mokiniai taip įžūliai keikėsi, kad dėl keleivių daugybės negalėjau iškart veidų pamatyti. Kad bent viena moteris būtų bandžiusi ketvertą mokinukų sugėdinti, bet važiavusiuos iš Kalvarijų turgavietės įvairaus amžiaus vilnietės nedrįso su gaivalu net kalbėti. Tik Jogailos gatvėje, kai į laisvas vietas įsirangė „drąsuoliai“, permečiau žvilgsniu ir stotelėje „Centro poliklinika“ išlipau.
Objektyvumas verčia paminėti kitonišką rusakalbių mergaičių elgesį. Gana dažnai žingsniuoju pro dvi sostinės mokyklas: L.Karsavino ir A.Puškino. Jei nelyja, rankose laikau įvairaus dydžio aplankus su piešiniais ir literatūrinės kūrybos fragmentais, keletą knygų. Minėtų mokyklų mokinės gražiai pasisveikina. Lietuviškai. Galvoju, kad jų šeimose motinos nuo mažų dienų ruošia savo dukreles svarbiai misijai – nežiūrint išorėje vykstančių neigiamų reiškinių – jos privalo tapti ramaus namų židinio saugotojomis. Tuomet ir mes galėsime pasidžiaugti kaip tokios šeimos gražiai įsilieja į taikų mūsų miesto, valstybės gyvenimą.
Atgal
