Tautos mokykla
09 23. Pasipriešinimas ir netektys (1)
Vytautas Rapolas Kriaučiūnas
1941 m. birželio pabaigoje, tik prasidėjus karui, Pašvitinio šauliai sudarė sukilėlių būrius, kuriuose dalyvavo ne tik šauliai, iš viso 30-40 vyrų. Jie saugojo neseniai pastatytą Pašvitinio pieninę, kad jos nesusprogdintų besitraukiantys sovietų kariai. Prie Pašvitinio, už senosios mokyklos prie Žydkapių, įvyko susišaudymas su besitraukiančiais sovietų kariais. Pasakojama, kad sukilėliai norėję sulaikyti susiruošusius bėgti Pašvitinio sovietų valdžios aktyvistus, bet šie pasitraukę kitu keliu, o laukę pasaloje sukilėliai susikovę su sovietų kariais, kurie su mašina traukėsi pro Pašvitinį link Žeimelio. Kautynės buvusios trumpos, sukilėliams teko trauktis, nes buvo prastai ginkluoti, laukė plyname lauke, neapsikasę. Žuvo Vaclovas Ibėnas (Ibenskas), gyvenęs Pašvitinyje, ir Kazys Lekas iš Janonių kaimo, du buvo sužeisti. Vaclovas palaidotas Pašvitinio kapinėse, o Kazys Repšūtų kapinėse (Moniūnų kaimas, dabar neišlikęs).
Ibėnas — Ibianskas Vaclovas, g. 1907, gyv. Pašvitinyje. Nužudytas sovietinių aktyvistų ir raudonarmiečių 1941-06-24 Pašvitinyje. Sukilėlis. Žuvo 1941-06-24 netoli Pašvitinio.
Liakas Kazys, g. 1909, gyv. Pašvitinyje, ūkin. Sukilėlis. Žuvo 1941-06-24 netoli Pašvitinio.
Brolis Liakas Albertas, gyv. Kelmėje, agron. Suimtas 1940-07-13; išv. į kal.-1941-07- 06 Čkalovo sr; Ypat.pasit. 1942 nuteistas dešimčiai metų. („Lietuvos gyventojų genocidas“ (toliau LGG), I - tomas, A-Ž, 1939-1941, psl. 328,498)
Sukilimo dalyviai buvo Lietuvos partizanai, o pokario tardymo ir baudimo bylose jie vadinami baltaisiais sukilėliais (belopovstancy), dalyvavimą sukilime vertinant kaip patį didžiausią nusikaltimą sovietų valdžiai. O pirmosios pašvitiniečių netektys nuo pirmosios sovietų okupacijos prasidėjo kiek anksčiau, 1941 m., birželio 14 d. Šaulys, Pašvitinio savivaldybės Tarybos narys, aktyvistas Mikalojus Švėgžda iš Mačiūnų k. išvežtas į lagerį, o žmona Elena, sūnūs Martynas ir Mikalojus, dukros Adolfina, Antanina ir Eugenija, vaikaičiai Jonas ir Valė ištremti į Sibirą, Tomsko sritį. Jonas ir Valė mirė Tomsko srityje. Martynas Švėgžda 1947 m. pabėgo į Lietuvą, 1950 m. pašauktas į Raudonąją armiją, Charkove areštuotas. Už antitarybinę veiklą karinis tribunolas nuteisė 10 metų lagerio ir 5 metus tremties. Traukiniu per Tolimuosius Rytus, laivu pro Aliaską, Ledinuotuoju vandenynu į lagerį Janos upės žiotyse. Paleistas 1955 m., grįžo į Tomsko sritį, 1959 m. atsirado Vilniuje.
Švėgžda Mikalojus, Bonifaco, g. 1887, gyv. Mačiūnų k. Išv. į lag. 1941-06-14 Krasnojarsko kr. Ypat. pasit. 1943 nuteistas penkeriems metams-Siblagas, Kemerovo sr., ten mirė 1943.
Žmona Švėgždienė Elena, gyv. Mačiūnų k, tremtis 1941, Tomsko sr.
Sūnus Švėgžda Martynas, gyv. Mačiūnų k, tremtis 1941, Tomsko sr.; 1947pabėgo į Lietuvą.
Sūnus Švėgžda Mikalojus, gyv. Mačiūnų k, tremtis 1941, Tomsko sr. 1944 paimtas tarnauti RA, 1950 sugrįžo į Lietuvą. Tremtis 1952 Tomskas.
Duktė Švėgždaitė Adolfina, gyv. Mačiūnų k, tremtis 1941 Tomsko sr.
Duktė Antanina, gyv. Mačiūnų k, tremtis 1941 Tomsko sr.
Duktė Eugenija, gyv. Mačiūnų k, tremtis 1941 Tomsko sr.
Vaikaičiai Jonas ir Valė mirė Tomsko sr.
Gimė tremtyje vaikaičiai Algis, Bronius, Mikalojus, Antanas, Felė, Valė. (LGG, I tomas, A-Ž, 1939-1941, psl. 830.)
1940 m. Kaune įvykusiame Lietuvos mokytojų suvažiavime vietoje peršamo Internacionalo mokytojai giedojo Lietuvos himną. Okupantams ir jų kolaborantams baisiausia buvo Lietuvos šviesuomenės parodyta meilė tėvynei. Tarpukariu mokytojai buvo šauliai, jaunalietuviai, ateitininkai, chorų vadovai, visuomeninės veiklos organizatoriai, todėl prasidėjus pirmajai rusų okupacijai buvo represuota daug Lietuvos mokytojų ir jų šeimų narių. 1941 m. birželio 14 d. iš Pašvitinio ištremta mokytojų Selickų šeima. Pašvitinio mokyklos vedėjas šaulys Antanas Selickas Naujojoje Vilnioje atskirtas nuo šeimos ir žuvo lageryje, dvejų su puse metų dukra Godutė neatlaikė ilgos kelionės į Sibirą ir žuvo, o žmona mokytoja Felicija grįžo iš Sibiro tik po 16 metų. (Domas Adomaitis „Laisvųjų ištvermės vaisius“, 2005, psl. 12)
Mokytojas, jaunalietuvis, tautininkas, chorų vadovas Petras Kučas žuvo lageryje, žmona Elzbieta ir sūnūs Sigitas ir Vytautas ištremti į Tomsko sritį. Pašvitinio mokytojas šaulys, chorų vadovas Petras Bortkevičius, vėliau dirbo pedagoginį darbą Vilkijoje ir Kaune. Suimtas Kaune, žuvo kalėjime. Šeima ištremta.
Kučas Petras, Juozo, g. 1899, gyv. Pašvitinyje, mokyt. Išv. Į lag. 1941.06.14, Rešotai, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr. Ypat. Pasit. 1943 nuteistas aštuoneriems metams.
Žmona Kučienė Vrubliauskaitė Elzbieta, g. 1906, gyv. Pašvitinyje, n. šeim. Tremtis 1941 – Sobolinka, Parbigo r., Tomsko sr.; paleista 1957.
sūnūs Sigitas, g. 1938 ir Vytautas, g. 1928.
Selickas Antanas Petro, g. 1906, gyv. Pašvitinyje, mokyt. Išv. Į lag. 1941.06.14, Rešotai, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr. Ypat pasit. 1942 nuteistas mirti, sušaudytas 1942.11.05 Kanske, Krasnojarsko kr.
žmona Selickienė Felicija, g. 1911, gyv. Pašvitinyje, mokyt. Tremtis 1941, Sobolinka, Parbigo r., Tomsko sr., paleista 1957.
duktė Selickaitė Goda, g. 1938. Tremtis, ten mirė 1941. (LGG, I tomas, A-Ž, 1939-1941, psl. 460, 733.).
Bortkevičius Petras Ipolito g. 1895, gyv. Kaune, mokyt. Tremtis 1941 –Karasukas, Novosibirsko sr., suimtas tremtyje 1942, kalintas Barnaule. Ypat. Pasit. 1942 nuteistas dešimčiai metų; mirė kalėjime 1944.
žmona Bortkevičienė Nainytė Kunigunda, Vinco d., g. 1900, gyv. Kaune, n. šeim. Tremtis 1941 – Svetlooziorskoje, Srostkų r., Altajaus kr. - 1941.10 Karasukas, Novosibirsko sr. 1947 pabėgo į Lietuvą, 1982 mirė.
Sūnus Bortkevičius Petras, Petro, g. 1924, gyv. Kaune. Tremtis 1941 – Karasukas, Novosibirsko sr.; ten mirė 1943.
duktė Bortkevičiūtė Mikolajūnienė Danutė Elena, Petro, g. 1920, gyv. Kaune, stud. Tremtis 1941 – Svetlooziorskoje, Srostkų r., Altajaus kr. - 1941.10( LGG, I tomas, A – Ž, 1939-1941).
Pasipriešinimą sovietų okupantams organizavo šauliai, kurie Pašvitinyje buvo gana aktyvūs. Atėję sovietų okupantai ginklus iš šaulių atėmė, bet dauguma juos paslėpė. Keletas žmonių turėjo detektorinius radijo aparatus, girdėjo raginimą iš Kauno radiofono sukilti prieš sovietų okupantus, bet rimtoms kautynėms su reguliariąja rusų kariuomene jėgų nebuvo. Kai dar važinėjo rusų tankai, kai traukėsi mašinos su reguliariąja sovietų kariuomene, kai padangėje skraidė ir bombardavo vokiečių lėktuvai, prastai ginkluotų šaulių rimtesnės kautynės su okupantais atrodė beviltiškos. 1941 m. birželio sukilėliams sovietų vietinę valdžią pavyko išvaikyti ir Linkuvoje, Žeimelyje. Linkuvoje sukilėlių buvo apie 40 vyrų. Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau LYA), f.K-1, ap. 58, b. 47618/3)
Pašvitinio šaulių Pelaniškių, Janelionių ir Petrikonių būryje buvo iki 20 vyrų. Pagal Kriaučiūnų šeimos archyvinę bylą, liudininkas A.B. parodė, kad 1941 m. birželio sukilėlių Pelaniškių, Janelionių ir Petrikonių būryje buvo iki 20 sukilėlių, vadovavo Feliksas Kriaučiūnas, būryje buvo trys broliai Liubauskai Alfonsas, Leonas ir Pranas, Vasiliauskas Jurgis, Ilgakojis Juozas, Petrauskas Klemas, broliai Papeliučkos Ignas ir Vincas, trys broliai Merkevičiai Juozas, Leonas ir Stasys, Marcinkevičius Vincas ir kiti. (YA, f.5, ap.1, b. 39352.)
Vokiečių kariuomenės buvo laukiama kaip išvaduotojos, tačiau rusų okupaciją pakeitė nauji vokiečių okupantai, kurie birželio sukilėlių nepripažino ir šie turėjo išsisklaidyti. Paplito nuomonė, kad reikia išsaugoti ginklus, išlikti ir susiklosčius palankioms istorinėms aplinkybėms siekti Lietuvos nepriklausomybės. Pašvitinio apylinkėse buvo vyrų, dalyvavusių 1919-1920 m. Nepriklausomybės kovose, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje. Gal ir vėl kaip 1918 metais atsiras galimybės atkurti Lietuvos nepriklausomybę?
Karo pabaigoje susilpnėjo vokiečių kontrolė, vyrai susirasdavo ginklų. 1944 m. liepos mėn. Leonas Balčiūnas, g. 1902 m., gyv. Nociūnų k., važiavo iš Pašvitinio ir ratuose vežėsi šautuvą. Sustabdžius rusų kariuomenės žvalgams, Balčiūnas metė į juos granatą, ši nesprogo, ir Leonas buvo nušautas. Leonas Balčiūnas palaidotas Peluodžių kapinėse.
Traukiantis vokiečiams 1944 metais atkeliavę nuo Zarasų patriotiškai nusiteikę lietuviai vyrai patraukė ir pašvitiniečius. Reikėjo greit susiorganizuoti ir pasipriešinti artėjančiai antrajai sovietų okupacijai. Sujudo Pašvitinio šauliai ir ne šauliai, į būrį susitelkė apie 50 vyrų. Jame buvo policijos viršininkas Šemeta, pašto viršininkas, Pranas Rudys iš Pelaniškių, Indriulis iš Gegiedžių, Karolis Liučvaitis iš Binėnų, Dzerkelis iš Kalnuočių, Vytautas ir Jonas Kaziliūnai iš Arimonių, Ignas Petraitis iš Titonių, Veblauskas iš Starkonių, Alfonsas Petrutis iš Sodeliškių. Žemaitijos link jie patraukė, kai aplink jau buvo užėję sovietų okupantai. Atsidūrė Sedoje, Plinkšiuose, Pievėnuose, kur buvo įkurta Tėvynės apsaugos rinktinė. Kautynėse prie Sedos Pranas Rudys kartu su švenčionėliškiais Albertu Kaukėnu ir Luniu 45 mm patrankėle pamušė rusų tanką, tačiau Tėvynės apsaugos rinktinė neatlaikė rusų puolimo, turėjo trauktis, o P.Rudžio pabūklo komanda pateko į nelaisvę, kalėjo lageryje Pietų Urale, pabėgo. Pranas pakartotinai suimtas 1947 m., teistas už antisovietinę veiklą, kalėjo lageryje Komijoje, Intoje. Kartu suėmė ir jo brolį Edvardą Rudį, apkaltino antisovietine veikla, nuteisė 10 metų. Žiauriai tardė, Edvardui sutriko psichika. Pervežant į Vilniaus kalėjimą, Pranui nepavyko susikalbėti su broliu. Vilniaus kalėjime pelaniškiečius išskirstė, Edvardas dingo kalėjimuose. Po 3-4 metų į raštišką užklausimą motina gavo atsakymą, kad Edvardas miręs. (Pagal Prano Rudžio pasakojimą). P. Rudžiui pripažintas Kario savanorio statusas.
Rudys Pranas, gyv. Pelaniškių k Ypat. pasit. 1948 m. nuteistas aštuoneriems metams lagerio; tremtis 1954 m.
Brolis Rudys Edvardas, gyv. Pelaniškių k Ypat. pasit. 1948 m. nuteistas dešimčiai metų lagerio. 1954-03-04 mirė lageryje - Dubrovlagas, Mordovija. (LGG, II tomas, K-S, 1944-1947, psl. 932.).
Dzerkelis (Dzerkalis ?) Jonas, Prano, g. 1929, gyv. Kalnuočių k, partizanas. Suimtas 1947. Ypat. pasit. 1948 nuteistas dešimčiai metų. 1955 mirė lageryje. (LGG, II tomas, A-J, 1944-1947, psl. 428.)
Matuzevičius Albinas, Juozo, g. 1923, gyv. Starkonių k Suimtas 1944-10-11 nuteistas dešimčiai metų lagerio.
Matuzevičius Juozas, Juozo, g. 1918, gyv. Starkonių k. Karo trib. 1945-06-25 nuteistas aštuoneriems metams lagerio. (LGG, II tomas, K-S, 1944-1947, psl. 473.)
Juozas Radžvilas iš Rimšonių sako, kad Pašvitinyje, Maironio salėje Jonas Antanaitis kvietė jungtis prie žemaičių pulkų, besikuriančių Žemaitijoje priešintis sovietų okupantams. Susibūrė 23 vyrai - be jo dar buvo Jonas ir Motiejus Radžvilai iš Rimšonių, Juozas, Alfonsas ir Kazimieras Radžvilai iš Peluodžių, Juozas Radžvilas iš Pašvitinio, Daunoras, Ulpis ir Indrišiūnas iš Peluodžių, Mačiūnas iš Rimdžiūnų, Jonas Kutka iš Pašvitinio, Jonas Nemanis, Vincas Žilinskas, Pranas Klupšas, Albinas Matuzevičius iš Starkonių, Kvedaras iš Pelaniškių, Kostas Dikšas, Markevičius, Burkevičius. Per Meškuičius, Verbūnus, Tryškius atsidūrė Plateliuose, kur stovyklavo Lietuvos Laisvės armija. Kvietė ir tarėsi vykti į desantininkų mokyklą, kai kas išvyko, o kiti nuėjo į komendantūrą ir atsirado Sedoje, besiformuojančiame Tėvynės apsaugos rinktinės antrajame pulke. Po nesėkmingų Sedos kautynių patraukė į Vakarus. Karaliaučiaus krašte užsivilko vokiečių kareivio uniformą, Lenkijoje pakliuvo į nelaisvę, po to lageriai Baltarusijoje, Komijoje, tremtis į Krasnojarską. Juozas Radžvilas sako, kad iš pašvitiniečių tik jis vienas buvo generolo P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės karys. Juozui Radžvilui pripažintas Kario savanorio statusas.
Radžvilas Juozas Juozo, g. 1925, gyv. Rimšonių k. Suimtas 1945 kaip karo belaisvis Lenkijoje. Karo trib. 1947 nuteistas dešimčiai metų lagerio ir trejiems tremties. Vietinės rinktinės karys. 1944 -10 dalyvavo mūšyje su RA netoli Sedos. Šeima ištremta 1948.
Radžvilas Juozas, Juozo, g. 1923, gyv. Peluodžių k Suimtas 1945 kaip karo belaisvis Lenkijoje. Paimtas į RA iš lagerio 1946. Suimtas RA 1947. Ypat. pasit. 1948 nuteistas dešimčiai metų lagerio. Tremtis 1955. Šeima ištremta 1948.
1944-10 dalyvavo mūšyje su RA netoli Sedos.
Radžvilas Juozas, Juozo, g. 1924, gyv. Pašvitinyje. Suimtas kaip karo belaisvis 1945- 05-11 Lenkijoje. Išvežtas į lagerį 1945-08. Dalyvavo mūšyje su RA netoli Sedos 1944 -10.
Radžvilas Jonas, Motiejaus, g. 1907, gyv. Rimšonių k Suimtas 1945. Ypat. pasit. 1946 nuteistas septyneriems metams lagerio. ( LGG, II tomas, K-S, 144-1947, psl. 855-856).
Lietuvos nepriklausomybės troškimas visuomet buvo gyvas. Grįžtant sovietų okupantams, dalis Lietuvos vyrų galvojo, kad reikia ginkluotis ir ruoštis partizaniniam pasipriešinimui. Ignas Kvedaras ( gim. 1923 m.) iš Pelaniškių kaimo apie 20 vyrų būryje, paskatinti viršaičio brolio Jono Antanaičio, galvodami apie partizaninį pasipriešinimą, 1944 m. liepos mėn. patraukė Žemaitijos link, stovyklavo Verbūnuose, vėliau prie Platelių ežero (ten buvo susirinkę daugiau kaip 300 vyrų), mokėsi įsirengti slėptuves, įvairių partizaninės kovos gudrybių. Ginklų turėjo labai mažai. Atsidūrę Sedoje, kur organizavosi Tėvynės apsaugos rinktinės antrasis pulkas, pateko į pirmosios kuopos pirmąjį būrį, apsistojo Sedos progimnazijos pastate. Ruošėsi kovai, tikėjosi ginklų gauti iš vokiečių, bet prasidėjus sovietų armijos puolimui, ne visi turėjo šautuvus, beveik neturėjo šaudmenų. Traukėsi vakarų kryptimi, bet sovietų puolimas buvo greitesnis. Pateko į SMERŠ‘o nagus kartu su Dikšu iš Želčių ir Pranu Klupšu iš Badžgalių, akistatoje matė Albiną Matuzevičių iš Starkonių. Tardė. Išsisukinėjo, sakė ne visą tiesą, kai ką prisipažino. 1944 m. lapkričio mėn. nuteisė 6 metams, išvargo 5 su puse metų. Grįžo į Lietuvą, 1951 metais ištremtas su šeima į Krasnojarsko kraštą. 1948 metais brolis Kazys Kvedaras grupinėje byloje nuteistas 10 metų už antisovietinę veiklą. (Pagal Igno Kvedaro pasakojimą). I. Kvedarui pripažintas Kario savanorio statusas.
Kvedaras Ignas, gyv. Pelaniškių k Ypat. pasit. 1945 m. nuteistas šešeriems metams lagerio; tremtis 1951 m.( LGG, II tomas, K-S, 1944-1947, psl. 271).
Grįžtant sovietų okupantams, kai kas pabijojo persekiojimo ir pasitraukė į Vakarus, o kai kas nesitikėjo, kad bus persekiojami ir baudžiami.
Ats. jaun. leit. Povilas Pilka buvo Pašvitinio šaulių būrio vadas 1936 m., Pašvitinio policijos nuovados viršininkas. Kaip jo vaikai sako, tėvas sakė nusikaltimų nepadaręs, dorai dirbęs ir sąžiningai vykdęs savo pareigas. 1944 m. rugsėjo mėn. P.Pilka buvo suimtas. Kaltinimą dėl sovietų aktyvistų areštų karo pradžioje prisiėmė sau, kaip pagalbininkus nurodęs tik Leoną Balčiūną (žuvusį liepos mėn.), Vladą Samsoną (pabėgusį su vokiečiais), todėl karo tribunolo buvo nuteistas mirti ir sušaudytas, šeima ištremta.
Pilka Povilas, Augustino, gyv. Kurmaičių k Suimtas 1944-09-11. Karo trib. 1945 nuteistas mirti, sušaudytas 1945-06-01 Vilniuje. Žmona Pilkienė Vladislova, gyv. Kurmaičių k Tremtis - 1945-07-24, Komija. 1947 pabėgo iš tremties. Suimta 1949. Ypat. pasit. 1949 nuteista trejiems metams lagerio. Tremtis -1951, Komija.
Sūnus Pilka Povilas, Povilo, sūnus Pilka Rimvydas, duktė Pilkaitė Dalia Regina, duktė Pilkaitė Puleikienė Nelė - tremtis 1945, Komija. 1947pabėgo iš tremties. (LGG, II tomas, K-S, 1944-1947, psl. 769.)
Sugrįžus sovietų valdžiai ir prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, vyrai buvo mobilizuojami į Raudonąją armiją. Daugelis vengė tarnybos sovietų kariuomenėje, slapstėsi namuose ar ramesnėse vietose pas gimines, dalis ginkluoti telkėsi Vaigailių ir Klusiškių miškuose, atokesnėse vietose. Formavosi partizanų daliniai. NKVD ir jų parankiniai stribiteliai suiminėjo vyrus, tardė juos Pašvitinyje, vežė į Joniškį ir Šiaulius. 1944 m. pabaigoje NKVD dalinys baudimo tikslais buvo apgyvendintas Žeimelyje, vėliau Pašvitinyje (mokykloje), dar vėliau persikėlė į Linkuvą.
1944 m. gruodžio 24 d. Kūčių rytą su tamsa enkavedistai apsupo Bučiūnų kaimą. Suėmė Vincą Lapinską. Tėvas atnešė kailinius sūnui ir valgio įsidėti-suėmė ir jį. Abu Lapinskus enkavedistai išvarė už kaimo, už kraštinės Nainių sodybos varinėjo iškeltomis rankomis pirmyn - atgal, šaudė iš automatų į iškeltas rankas (gal taip tardė?). Buvo sutrupinti pirštai ir peršautos rankų plaštakos. Po to nušovė. Suėmė Joną Nainį. Išvarė Joną iš kaimo vieškeliu, po to į šalį nuo vieškelio; iš paskos pasiskleidę ėjo enkavedistai. Namiškiai išgirdo šaudant iš automatų, matė, kaip Jonas palengva bėgo, po to ėjo kniubdamas, nukrito. Enkavedistai nusivedė iš to paties kaimo Leoną Šiitą, liepė atpažinti Joną Nainį, po to enkavedistas pistoleto šūviu į galvą pribaigė Joną. Egzekuciją matė tėvai, brolis Kazys, žmona Rozalija ir jos motina Rozalija Lapinskienė. Enkavedistai suimtuosius ir jų giminaičius vadino banditais, klausinėjo, kur kiti banditai. (Pagal Rozalijos Lapinskaitės - Nainienės - Nakčiūnienės pasakojimą).
Simono Norbuto knygoje „Partizano Tautvydo tėvūnija“ pateiktos ištraukos iš NKVD kariuomenės 261-ojo šaulių pulko vado papulkininkio Zakurdajevo pranešimo II rango valstybės saugumo komisarui Serovui. Ten rašoma, kad 1944 m. gruodžio 24 d. „gaudynių metu pietiniame Bučiūnų kaimo pakraštyje pasala pastebėjo du vyrus, kurie, nepaisydami įspėjančiųjų šūksnių ir šūvių, bėgo miško link.Žvalgybinės paieškos (RP) ugnimi jie buvo sunaikinti. Tuo pačiu metu automato serija buvo nukautas trečias, bandantis pasislėpti miške, nepažįstamasis.“ 1944 m. gruodžio 26 d. „dviem granatomis ir automatų ugnimi sunaikinti penki Pelaniškių kaimo gyventojai, šventę Kalėdas“.
Lapinskas Vincas, A., g. 1886 m., gyv. Bučiūnų k,
sūnus Lapinskas Vincas, Vinco, g. 1923 m., gyv. Bučiūnų k., žuvo 1944-12-24.
Nainys Jonas, gyv. Bučiūnų k., žuvo 1944-12-24 (LGG, II tomas, K-S, 1944-1947, psl. 286).
Gruodžio 25 d. Vaiškonių kaime sušaudyti du broliai Račiai ir jų giminaitis. Šaulio tarnybos lape įrašytas Račis Jonas, Jono, g. 1900 m., gyv. Vaiškonių k. (Lietuvos Centrinis Valstybės Archyvas (toliau LCVA) f. 561, ap.22, b.44.)
Račius Povilas (Lionginas?),g.1908 m.,gyv. Vaiškonių k. Žuvo 1944-12-24 Vaiškonių k
Brolis Račius Vincas, g. 1909 m., gyv, Vaiškonių k. Žuvo 1944-12-24.
Račius Jonas, g. 1907 m.Pašvitinio vls., Pakruojo r. Žuvo 1944-12-25 Pašvitinio vls., Pakruojo r. ( LGG, II tomas, K-S, 1944-1947, psl. 845).
1944 m. gruodžio 26 d. rytą enkavedistai ir stribai apsupo Pelaniškių kaimą. Pas Alfonsą Liubauską slėpėsi brolis Pranas iš Voronių kaimo ir žmonos brolis Stasys Bagdonas; jie buvo išsikasę duobę daržinėje po šienu. Enkavedistai įėjo į tvartą, kur Liubauskienė melžė karves, o Pranas ir Stasys buvo atėję pavalgyti. Šie puolė į daržinę slėptis, bet buvo pastebėti, buvo šaukiami išeiti laukan, o išeinančius Praną Liubauską ir Stasį Bagdoną daržinės tarpduryje enkavedistai sušaudė. Uždegė daržinę ir tvartą. Alfonsą Liubauską tardė kambaryje, klausinėjo, kur kiti banditai, nušovė. Stribitelis pakvietė kaimyną Juozą Kriaučiūną. Jam ir kitam vyrui liepė išnešti Alfonsą Liubauską ir įmesti į ugnį. Ieškojo Ilgakojo, bet jis su žmona išvakarėse buvo dingęs iš Pelaniškių. Feliksui Kriaučiūnui ir Leonui Liubauskui liepė pasiruošti - varys į Pašvitinį tardyti. Išvarė gatve, bet kaimo gale nepasuko link Pašvitinio, o varė tiesiai, link Gražaičių. Leonui liepė bėgti į kairę, neklausė, nušautas kelio pakraštyje. Feliksui liepta bėgti į dešinę. Pabėgėjusįjį pasivijo automato kulka į nugarą. Nugriuvęs kniūbsčias, tvarkingai išsitiesęs, tvarkingai pasidėjęs rankas po galva (nepraradęs sąmonės), pistoleto kontroliniu šūviu į smilkinį pribaigtas. Stribitelio atvestam į kaimo galą Juozui Kriaučiūnui enkavedistas liepė pasirašyti ant akto, sakė - bežatj, streliatj. Broliai Pranas, Alfonsas ir Leonas Liubauskai buvo šauliai, 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai. Feliksas Kriaučiūnas - 1919-1921 m. Nepriklausomybės kovų karys, Šaulių sąjungos narys, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Stasys Bagdonas - ats. jaun. leitenantas („Lietuvos kariuomenės karininkai“ (toliau LKK), I tomas) pirmosios sovietų okupacijos metu įkalintas, 1941 m. Birželio sukilimo metu išlaisvintas iš Kauno kalėjimo („Kaimų istorijos“, II dalis, Vilnius, 1997 m., psl. 292), su Tėvynės apsaugos rinktinės pirmuoju pulku 1944 m. spalio mėn. dalyvavo kautynėse prie Sedos (Vladas Kazlauskas „Tėvynės apsaugos rinktinė“, Vilnius, 1997 m., psl. 275). Visi penki sušaudytieji palaidoti Pelaniškių kapinėse, ant piliakalnio, visiems penkiems pripažintas kario savanorio vardas (po mirties). Po laidotuvių jau kitą dieną iš namų išvarė Leono žmoną Eleną Liubauskienę su dukrele, Alfonso žmoną Bronę Liubauskienę, o 1945 m. iš namų Prano žmoną Eleną Liubauskienę su dviem sūneliais.
Liubauskas Leonas, gyv. Pelaniškių k., partizanas. Žuvo 1944-12-25 Pelaniškių k. Sudeginti su sodyba.
Brolis Liubauskas Alfonsas, gyv. Pelaniškių k., partizanas. Žuvo 1944-12-25 Pelaniškių k.
Brolis Liubauskas Pranas, gyv. Pelaniškių k., partizanas. Žuvo 1944-12-26 (1945-11- 23) Pelaniškių k.
Kriaučiūnas Feliksas, gyv. Pelaniškių k., partizanas. Žuvo 1944.12.26 (1945.11. 23) Pelaniškių k .(LGG, II tomas, K-S, 1944-1947, psl. 202, 350).
Bagdonas Stasys, g. 1914, iš Mikšiūnų k., Joniškio vls., ats. jaun. leit., dalyvavo kautynėse su RA prie Sedos.
1945 m.liepos mėn. į Komiją ištrėmė Felikso Kriaučiūno šeimą - žmoną Eugeniją, sūnų Vytautą, motiną Eleną, brolį Vincentą. Išgirdusi trėmėjų mašinos ūžimą Eugenija su sūnum pasislėpė namo pastogėje, už linų krūvos. Po pusvalandžio pastogės angoje pasirodęs kareivis atkišo šautuvą ir suurzgė: „Ū-ū-ū, bandit“. Iš už linų krūvos išlindo penkiasdešimtmetė vienmarškinė moteris ir septynerių metų sūnelis. Kuris iš šių trijų buvo banditas?
Trėmėjai buvo rusakalbiai kariškiai, apsauga - vietiniai stribai. Iš Pelaniškių kaimo nebuvo nei vieno, išėjusio į stribus. 1946 m. Vincentas Kriaučiūnas mirė, palaidotas Troicko - Pečiorske, o kiti šeimos nariai 1947 m. pabėgo, nes spaudė badas, labai norėjo sugrįžti į Lietuvą. Elena Kriaučiūnienė sakydavo: „ Jeigu leistų - keliais į Lietuvą eičiau “. Sugrįžusi Lietuvoje slapstėsi. 1948 m. Elena ir Eugenija vėl suimtos ir įkalintos, sėdėjo Joniškio, Šiaulių, Vilniaus Lukiškių kalėjimuose, teismo sprendimą „osoboje soveščanije“ priėmė Maskvoje, 1950 m. per kalėjimus, etapais jos buvo vėl nuvežtos į Troicko - Pečiorską. Su kalėjimais susipažino kaip tikros nusikaltėlės. Dešimt vaikų pagimdžiusiai Elenai Kriaučiūnienei tuo metu jau buvo 76 - eri metai, ją kaltino pabėgimu iš tremties ir kad ji buvo šaulio, partizano, „belopovstanco“ motina. Sibire apdovanota motinos - didvyrės medaliu (buvo likę gyvi penki vaikai). Nuvažiavusi pas ištremtą dukrą Veroniką Gleveckienę mirė 1957 m. Krasnojarsko krašte. Elenos Kriaučiūnienės palaikai 1991 m. parvežti į gimtinę, su giesmėmis ir gausia palyda perlaidoti Pelaniškių kapinėse ant piliakalnio, šalia vyro Juozapo ir sūnaus Felikso.
Kriaučiūnienė Elena, Ignaco, g. 1874, gyv. Pelaniškių k. Tremtis - 1945, Komija. 1947 pabėgo iš tremties. Suimta 1948, kalinta Joniškyje, Šiauliuose, Vilniuje. Ypat. pasit. 1949 nuteista grąžinti į tremtį Komiją. 1957 mirė tremtyje.
Sūnus Kriaučiūnas Vincentas, gyv. Pelaniškių k. Tremtis 1945, Komija . 1946 mirė tremtyje.
Marti Kriaučiūnienė Eugenija, gyv. Pelaniškių k. Tremtis 1945, Komija. 1947 pabėgo iš tremties. Suimta 1948. Ypat. pasit. 1949 nuteista grąžinti į tremtį.
Vaikaitis Kriaučiūnas Vytautas Rapolas, gyv. Pelaniškių k Tremtis - 1945, Komija. 1947 pabėgo iš tremties.
Sūnus Kriaučiūnas Juozas, gyv. Pelaniškių k Suimtas 1947. Ypat. pasit. 1948 nuteistas aštuoneriems metams lagerio. Tremtis - 1954. Šeima 1951 ištremta į Krasnojarsko kraštą (LGG, II tomas, K-S, 1944-1947, psl. 202).
NKVD operatyvinės veiklos bylose užfiksuota, kad 1944-12-26 Šiaulių apskr. Pelaniškių kaime karinės - čekistinės operacijos metu Liubausko sodyboje buvo aptiktas partizanų būrys ir ginkluoto pasipriešinimo metu nužudyti penki partizanai.
Enkavedistai ir stribiteliai 1944 m. gruodžio 27 d. rytą atsirado Starkonių kaime. Ieškojo kai kurių žmonių pagal sąrašą. Leoną Grigaliūną ir Aleksandrą Norvaišą sulaikė bešeriančius gyvulius, čia pat prie ūkinių pastatų juos sušaudė, o pastatus padegė. Edvardą Steponaitį sulaikė einantį pas švogerį kiaulės pjauti, atsivarė prie šiaudų kaugės, nušovė, apkrovė šiaudais ir padegė. Visi trys palaidoti Starkonių kapinėse. Ant vieno iš trijų paminklų užrašyta: „Tragiškai žuvęs Edvardas Steponaitis 1911-1944“. Už kovas su bolševikais 1919 m. Leonas Grigaliūnas apdovanotas 1 – ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“.
Grigaliūnas Leonas, gyv. Starkonių k. Nužudytas NKVD kareivių (stribų) 1944-12-27 (1946?) Starkonių k (LGG, II tomas, A-J, 1944-1947, psl. 529).
Norvaišas Aleksas, g. 1901, gyv. Pašvitinio vis. Pakruojo r. Nužudytas NKVD kareivių (stribų) 1944-12-27 Starkonių k.
Steponaitis Martynas, gyv. Starkonių k. Nužudytas NKVD kareivių (stribų) 1944-12- 25 Starkonių k (LGG, II tomas, K-S, 1944-1947, psl. 1105, 643).
Iš Starkonių baudėjai tą pačią dieną susigrūdo į Voronius. Ieškojo Valiukų ir Indrišiūnų, bet nerado. Ieškojo ir Prano Liubausko, kuris jau išvakarėse buvo sušaudytas Pelaniškiuose.
Pašvitinio valsčiaus rezistentų keliai susiję su gretimų Lygumų, Gasčiūnų, Žeimelio, Linkuvos valsčių rezistentų keliais ir likimais.
Gasčiūnuose Mečislovo Vainausko klojime nuo 1944 m. pabaigos glaudėsi ginkluoti ir neginkluoti vyrai iš gretimų ir tolimesnių kaimų. 1945 m. balandžio 18 d. enkavedistai apsupo klojimą. Apsuptiesiems atsisakius pasiduoti, įvyko kautynės, trukusios apie 3 valandas. Kai pradėjo degti klojimas ir viduje buvę šiaudai, priešintis tapo neįmanoma. Iš degančio klojimo bėgančius vyrus enkavedistai negailestingai šaudė, belaisvių neėmė. Kaip teigia liudininkai, žuvo 25 vyrai - šeši sudegė klojime, 19 nušauti prie klojimo ir laukuose. Vieno žuvusiojo kūną giminaičiai pavogė, o aštuoniolikos kūnai su apsauga buvo nuvežti į Joniškį, sumesti aikštėje atpažinimui, vėliau užkasti Viganių miškelyje netoli Joniškio, šeši sudegusieji buvo užkasti prie sudegusio klojimo. Po ilgo ieškojimo (nes užkasti buvo slapta), 1989 m. buvo surasti, atkasti, ištyrinėti ir iškilmingai Gasčiūnų kapinėse perlaidoti 18 vyrų palaikai. Sudegusiųjų palaikų nepavyko rasti, nes klojimo pamatai sunykę, šalia tekėjęs upelis perkastas, pakeistas, virtęs grioviu. Liudininkai sakė, kad klojime buvę sovietų kariuomenės vengę vyrai, sovietų okupacijai pasipriešinti norėję narsuoliai, iš Pakruojo miškų atėję partizanai, norėję išsivesti organizuotai kovai susitelkusius vyrus. Pranas Jurgelis Gasčiūnų tragedijos išvakarėse buvo klojime, bet išėjo aplankyti Gasčiūnuose gyvenusios motinos, o jo brolis Stasys žuvo. Pranas 1995 m. gyveno Klaipėdoje. Dauguma vyrų buvo iš aplinkinių kaimų, o kelios asmenybės nenustatytos.
Vainauskas Mečislovas, gyv. Gasčiūnų k. Nužudytas NKVD kareivių (stribų) 1945-04- 18 Gasčiūnų k (LGG, II tomas, Š-Ž, 1944-1947).
Rumbauskas Juozas, gyv. Domančių k, partizanas. Žuvo 1945-04-18 Gasčiūnų k Šeima ištremta 1948.
Paliulis Kazys, gyv. Rimdžiūnų k. Nužudytas NKVD kareivių (stribų) 1945-04-18 Gasčiūnų k (LGG, II tomas, K-S, 1944-1947, psl. 942, 675).
Dikšas Klemas, gyv. Želčių k Nužudytas NKVD kareivių (stribų) 1945-04-18 Gasčiūnų k.
Dikšas Kostas, gyv. Želčių k Nužudytas NKVD kareivių (stribų) 1945-04-18 Gasčiūnų k.
Dikšas Stasys, gyv. Želčių k. Nužudytas NKVD kareivių (stribų) 1945-04-18 Gasčiūnų k (LGG, II tomas, A-J, 1944-1947, psl. 393).
Simono Norbuto knygoje „Partizano Tautvydo tėvūnija“ apie Gasčiūnų kautynes cituojamas NKVD Šiaulių viršininko specialus pranešimas NKVD liaudies komisarui Bartašiūnui. Jame rašoma: „ Po tris valandas trukusio mūšio trisdešimt keturių žmonių gauja buvo visiškai sunaikinta. Nukauti trisdešimt keturi banditai, tarp jų ir gaujos vadeiva bei šeimininkas banditų išlaikytojas Vainauskas.“ „Penkiolika banditų sudegė daržinėje, o vienas sunkiai sužeistas banditas paimtas gyvas.“ „ Mūšyje su banditais paimta: rusiškų šautuvų – 9 vnt., karabinų - 3, šautuvų OV - 1, automatų PPŠ - 2, vokiškų šautuvų - 3, granatų - 6 vnt.“ „ Mūšio metu gauja priešinosi, atsišaudydama iš šautuvų ir automatų, į kareivius buvo mesta apie 40 granatų.“ Panašūs skaičiai surašyti ir NKVD operatyvinės veiklos dokumente (LYA, f. 15, arch. Nr. 7/86, l. 98).
Žuvusiųjų artimieji ir tolimesni giminaičiai buvo persekiojami, tremiami, įkalinami sufabrikavus bylas, suradus kažkokių „nusikaltimų“. Artimieji žuvusiųjų stengdavosi neatpažinti, kad išvengtų persekiojimų, nes ir atpažinus žuvusiųjų kūnus jų neatiduodavo palaidoti, juos užkasdavo slaptai. Paprastai atpažindavo stribai ir jų talkininkai. Gasčiūnuose žuvo ir Pašvitinio valsčiaus vyrų, vėliau nukentėjo jų giminaičiai. Žuvo Stasys Vembrys iš Kalevų kaimo, broliai Kostas ir Stasys Dikšai iš Želčių kaimo bei Klemensas Dikšas iš Jonaičių kaimo, Kazimieras Paliulis iš Rimdžiūnų.
Atgal
