Tautos mokykla
08 23. Nejaukios politikų ištarmės
Gintautas Iešmantas
Kelia nerimą, kad į valdžią ateina žmonės, kuriems lietuvybės išlaikymas nėra svarbus dalykas. Štai vienas liberalas piktinasi, kad siekiama, jog verslas turįs teikti pirmenybę lietuviškiems pavadinimams ir giria Lietuvos paštą, užsimaniusį buvusius snoriukus vadinti angliškai. Kitas, būdamas ministru, džiaugėsi, kad jaunimas išvažiuojąs į užsienį. Tarsi nežinotų, kad po studijų grįžta mažuma. Neseniai į priekį stumta viena moterėlė, kuri, būdama konservatorių premjero patarėja, tikino, jog mums privalu rūpintis, „kaip integruotis į globalų pasaulį, o ne koncentruotis išlaikyti lietuvybę“. Aiškiau nepasakytum. O buvęs žurnalistas, dienraščio redaktorius, prieš tapdamas Seimo nariu, kartą parašė, kad kitos tautybės Lietuvoje esančios toks turtas, kurį turime gausinti. Būtent! Ne rūpintis jomis, kaip ir visais Lietuvos piliečiais, vienodai, bet gausinti. Jam netiesiogiai antrina jau minėtas liberalas, esą reikia plačiau atverti duris darbo jėgai iš slavų kraštų, ypač Baltarusijos, Rusijos ir kt. Matyt, dėl to, kad nebūsią kalbos barjero. Politikas užmiršta, kad tokiu būdu skatintume naują kolonizacijos bangą, nuo kurios ką tik bėgome. Ji šiandien būtų itin pavojinga, žinant Ukrainos pamokas. Juo labiau nejauku darosi, kai tokia didžiulė emigracija, kurios neskubame stabdyti. Kur taip galvodami (ir veikdami) nueisime? Kodėl mus, tiksliau kai kuriuos valdžios žmones, užvaldęs toks abejingumas tautos ateičiai? Ir kad tik įsiteiktume svetimiesiems kaip tas Lietuvos paštas? Ir istorijos pamokos nė motais. Daugiakultūriškumas, kaip rodo Vakarų patirtis, nėra vien skaidrus šaltinis.
Atgal
