Tautos mokykla
07 26. Tikriesiems tautiečiams gražiausiu kraštu išlieka Lietuva
Vytautas Paliukaitis
Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Lietuvos Dainų šventės renginiai užpildė džiugesiu, optimistinėmis mintimis visus; plačiai, kaip Baltijos jūra įtikino iš Europos šalių atvykusius bičiulius, kad nepalaužtas, per amžius priešinusios asimiliavimui baltų kultūros gyvybingumas.
Pirmąją dieną po šių švenčių skubėjau per Mindaugo ir J.Basanavičiaus gatvių sankryžą į vilniečių mėgstamą prekybos centrą ir, pamatęs asfalte švytintį skrituliuką, pakėlęs delne atpažinau neregėtai suniokotą vieno cento monetą. Šiaip taip vienoje pusėje įžiūrėjau reljefinius vyčio figūros ir žirgo fragmentus. Kažkas padirbėjo metaliniu įrankiu – įpjovė iš kraštų.
Praslinkus savaitei nuo Dainų šventės, sekmadienio popietę važiavau 2G (t.y. greitasis) autobusu. Kaip esu įpratęs, išsitraukiau knygą, eskizų lapų ir užrašų knygelę. Laisvės pr. prie Spaudos rūmų įlipo vidutinio amžiaus nedidelio ūgio keleivis ir pradėjo prašinėti pinigų. Jau matėsi, kad neblaivus, gal dėl to į jo ištiestą ranką važiavusieji net nekreipė dėmesio. Atsisėdo į laisvą vietą greta manęs, ir tuoj supratau, kas per paukštis šis ponas: ne valstybine, o savąja kalba kreipėsi tiesiai – norįs išgerti alkoholio. Ištaręs: „Su alkoholiku aš nesėdėsiu“, bandžiau užversti knygą, bet jis čiupo už jos, ir liko rusvos riebalų dėmės. Matyt svaigindamasis laikė žuvį ir rankų nenusiplovė. Nuėjęs į autobuso priekį, vėl įnikau į savo popierius. Kai pakėliau galvą, keleivis išlipo Kauno stotelėje, kur prie „Maximos“ nesunkiai suras bičiulių. Štai kokį „gyvą paveldą“ paliko mums ankstesnioji santvarka...
Troleibusų išorėje naudojama reklama neturėtų apeiti etikos. Juk nedera dirginti žemų Vilniaus gyventojų instinktų viešajame transporte. Štai 7-ojo maršruto troleibuso net abiejuose šonuose išmarginti periodiniai leidiniai spalvotais viršeliais. Žurnalo „Stilius“ vaizde prie merginos portreto nederėjo išskirti tai, kas labiau tiktų naktinių barų interjerui. „Brandus J.Šeduikytės seksualumas“ – toks tekstas greta dokumentinės fotografijos tik suerzina miestiečius. Abiejuose transporto priemonės šonuose jis matomas didesniam vilniečių skaičiui. Transporto įstaigoms pinigai labai reikalingi, bet negalima pamiršti ir dorovės! O tai – jau visaapimančios kultūros sritis.
Gegužės pabaigoje lankydamasis gimtinėje Kauno rajone, prie Kluoniškių kaimą skiriančio nuo kitų kaimų plento transporto magistralės pakraštyje, netikėdamas tuo, ką išvydau, stabtelėjau – juostoje, skirtoje pėstiesiems, pilkšvoj žemėj gulėjo žalčiukas. Rusvai žalsvas, mažojo rankos piršto storio, savo išore jis atrodė esąs nesužalotas, bet perkeldamas į plento pylimo pakraštį pamačiau, kad jau nebegyvas. Apatinė kūno dalis šviesesnė ir papuošta vieninteliu zigzago formos ornamentu. Užaugau pagirio sodyboje, prie jos vasaromis iš vešliai šiaurės pusėje sužaliavusios žolės prie gyvenamojo namo pasirodydavo žaltys. Bet kiek dešimtmečių turėjo pralėkti, kol pirmąkart pamačiau jauniklį. Matyt, tėvai rūpestingai saugo savo vaikus nuo laukinėje gyvūnijoje tykančių pavojų. Dabar, kai mokslais „apsiginklavęs“ žmogus įsiterpė į gamtą, daug nenumatytų rezultatų primena patarlę „lazda turi du galus“. Prie temos dera parašyti apie epizodą, bylojantį, kaip dalis jaunų vilniečių menkina savosios kultūros vertybes. Kalvarijų stotelėje į troleibusą įlipusi putnių formų apyjaunė ponia tarsi pasididžiuodama mobiliuoju telefonu kalbėjosi su pažįstamais, išsiruošusiais poilsiauti į šiltas šalis. Dar nežinanti, ar Maljorką, ar kitą kurortinę vietovę pasirinks giminaičiai, nes pinigų jiems netrūksta, o Palanga... per daug prasta. Užsienyje pasirodys visu gražumu.
Nemenkinkime savosios valstybės rūpesčiu pasiektų gražių laimėjimų, o tęsdami krikščioniško gyvenimo tradicijas, prisiminkime ir senąją baltų kultūrą, jos išmintį. Pasiuntinys iš pagonybės laikų primena mūsų istorijos ištakas.
Atgal
